– Ką liūdniausio gyvenime esi girdėjęs? – paklausiau bičiulio.
– Dainą, – atsakė jis.
– Kokią dainą? – toliau klausinėjau.
– Man labai labai rugpjūčio grožio gaila.

Ričardas JAKUTIS
Taip, taip – jis jau čia. Ruduo. Galiu pasiūlyti ir anketą „Ar jau ruduo?“: 1. Taip, nes atšalo orai. 2. Taip, nes trumpesnės dienos. 3. Taip, nes studentai sugužėjo į miestus. 4. Taip, nes užpuolė depresija. 5. Ne, man dar vis vasara. Ar daug atsiras besirenkančiųjų penktąjį punktą?
Ruduo – tai jau toks laikas, kad gali užsidegti kambary kiek tik nori lempų, įsijungti radiją, TV ar internetą, skaityti arba rašyti, bet melancholiškos rudens nuotaikos nenuvysi. Vis dažniau lyja, mažiau saulės, daugiau depresijos, dangus pilkas it avies kailis.
Ką aš žinau apie depresiją? Skaičiau, kad ji būna klasikinė ir sezoninė. Klasikinė žinoma nuo seno, o sezoninė nuo XX a. pabaigos. Nors kažkokių didesnių skirtumų tarp šių depresijų bent aš nematau, nes abiem būdinga prislėgta nuotaika, jėgų, energijos praradimas, nepasitenkinimas savimi, niekas nebedžiugina ir net, pašėlimas, mažėja seksualinis potraukis. Gal tik gera žinia, kad rudens depresijos kamuojami žmonės žudosi rečiau nei klasikinės. Bet jie dažniau įninka į įvairias priklausomybes: ima vartoti alkoholį, narkotines, psichotropines medžiagas.
Bandysiu perteikti ką apie rudeninę depresiją sako gydytojai psichologai. Pasirodo, ji atsiranda dėl šviesos stygiaus. Žmogaus smegenyse pakinta cheminių medžiagų – serotonino ir melatonino, kurių gamybai įtakos turi saulės šviesa, pusiausvyra. Serotoninas gerina nuotaiką, didina aktyvumą, o melatoninas – priešingai, sukelia mieguistumą, apatiją. Melatoninas gaminasi tamsiu paros metu. Rudenį, žiemą, kai dienos trumpos, daug tamsos, melatonino gaminasi daugiau, o serotoninas gaminasi šviesoje. Tai va. Depresijos simptomai nėra liūdesys dėl to, kad vyras nenupirko kailinių.
Statistika teigia, kad rudens depresija serga apie 3–5 proc. žmonių. Tai nebūtų jau taip blogai, bet apie 50 proc. gyventojų patiria depresinius simptomus. Sako, benamių depresija nekankina. Net į klausimą apie emigraciją jie atsako optimistiškai: „Kas liks, jeigu mes išvažiuosime“. Nepaliečia depresija ir „Olialia“ mergaičių. Pats žodis „Olialia“ – linksmas, dainingas – yra priešprieša depresijai.
Ir dar depresiją iššaukia baimė. Baimė padaryti klaidą, baimė priimti svarbius sprendimus, baimė prarasti darbą arba nesuspėti (nesugebėti) atlikti savo pareigų, baimė kurti naujus santykius arba prarasti jau turimus, baimė kalbėti viešai... Baimė dėl planetos išlikimo. Naujovės turi tarnauti žmogui, o net jos gąsdina. Didžiulė E pasaulio baimė. Baiminamasi daržovių, išaugintų naudojant naujas technologijas, ypač genetiškai modifikuotų šakniavaisių. Panaši panika europiečiams kyla dėl kaučiuko ir plastiko žaislų, pagamintų naudojant minkštinamąsias medžiagas. Tvirtinama, kad mobilieji telefonai pažeidžia smegenis... Baimė tampa viena iš europietiškos kultūros dalių. Beveik kas savaitę kyla panikos bangos apie naujus pavojus sveikatai ir tai tampa neatskiriama šiuolaikinio gyvenimo dalimi.
Didžiulė baimė kausto šiandienos mūsų verslininkus. Kaip susimokėti mokesčius, kaip išgyventi. Tiesa, su verslu lietuviams niekad nebuvo lengva. Net mūsų rašytojai klasikai savo knygų jiems neskyrė. Pirmasis verslininkas – Palangos Juzė. Dar pamenu Benediktą Šešplaukį iš Vaižganto „Pragiedrulių“, kuris stato malūną.
O baimė, kad artėja šalta žiema, baimė, ar išsimokėsime už komunalines paslaugas.
Dar kur baimė, kad esame sekami. Pamenu, mama klausinėjo apie telefonų pasiklausimus.
– Ar ir manęs pasiklauso? – klausė ji.
– Taip, mama, – atsakiau.
– Ir kai kalbuosi su Angele pasiklauso? – toliau teiravosi.
– Taip, – irgi patvirtinau.
– Vajėzau, kokia gėda, – nuliūdo ji.
„Bijau, kad nepaskambintų telefoniniai sukčiai, o tai imsiu ir atiduosiu visus pinigus“, – girdėjau nerimaujant. Be abejo, kai tikime prekybininkų akcijomis, nesunku patikėti ir telefoniniais sukčiais.
Kai kurios baimės turi savo pavadinimus, ir gana gražius. Stendalio vardu pavadintą baimę arba sindromą sukelia meno kūriniai, kai pamatai tobulas „Madonos“ ar „Dovydo“ figūras ir supranti, kaip pats vargingai prieš juos atrodai. 1817 metais Stendalis apsilankė Florencijoje ir aprašė baimingą susižavėjimą Renesanso meno kūriniais, todėl liguistas susirūpinimas savo figūra ir pavadintas šio garsaus rašytojo vardu. Sako, jog nėra nė mėnesio, kad koks nors turistas, apsilankęs Florencijos muziejuje, neatsidurtų vietos psichiatrinėje ligoninėje dėl paniškos baimės, nervinio išsekimo ar isterijos, jog yra negražus.
Ir pagaliau baimė, kad gali būti dar blogiau.
Kiekviena kultūra turi savo normos ir patologijos kriterijus. Beveik madinga Europoje tapusi depresija daugelyje Azijos kraštų laikoma gėdingu negalavimu, užtraukiančiu nešlovę ne tik pačiam ligoniui, bet ir jo šeimai. Todėl japono ar kino neįmanoma priversti nusakyti jį varginančios depresijos simptomų (baimės, liūdesio, ilgesio). Jei Rytų kultūros žmonės kuo nors ir skundžiasi, tai tik galvos skausmu arba nuovargiu: somatiniai negalavimai jiems atrodo priimtinesni negu psichikos sutrikimai.
Kultūros ypatumai taip pat lemia ir haliucinacijų bei kliedesių pobūdį. Europiečiams paprastai vaidenasi atominis karas, pasaulinės technologinės katastrofos, jie bijo būti paversti robotais ar pagrobti ateivių. Afrikiečius lanko dvasios, mirę protėviai arba toteminiai gyvūnai. Indams dažniausiai atrodo, kad juose įsikūnijo kuris nors iš dievų.
Tiesa, gyvenimu besiskundžiantiems lietuviams verta prisiminti, jog net Jėzaus Kristaus žemiškasis gyvenimas baigėsi visiška nesėkme. Jei lietuvių neaplankytų pozityvios mintys, būtų dar daugiau pasikorusių. O jei į viską pažvelgus ironiškai, pasirodys, kad Lietuvoje jau dabar geriau gyventi nei Švedijoje. Štai lietuviai samdosi kažką, kas jiems tieks šilumą ir pateiks sąskaitą. Švedai neleidžia sau tokios prabangos ir patys sprendžia, kaip ir kiek šildysis savo butą. Elektros, statistika byloja, lietuviai išnaudoja kaip pasiturintys europiečiai. O eilės prekybos centruose prie kasų. Švedijoje parduotuvės sekmadienį nedirba, o visomis kitomis dienomis dirba daug trumpiau nei Lietuvoje, bet eilių nėra. Išvada – švedai turi mažiau pinigų pirkiniams. Švedijos miestuose tokių automobilių spūsčių gatvėse kaip pas mus regėti neteko. Be to, girdėjau juokaujant, jog duobės keliuose yra turtingųjų šalių bruožas, nes sulaužę vieną automobilį jie tuoj gali įsigyti kitą.
Lietuvoje yra daugiau aktyvių mobiliojo ryšio telefono vartotojų, skaičiuojant vienam gyventojui nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Atskira kalba apie būrėjų, pranašų, parapsichologų ir visų kitų panašių į juos klestėjimą mūsų krašte. Tokie veši tik labai turtingose šalyse, nes tik nebeturintys kur dėti pinigų pradeda ieškoti kažko, kas yra antgamtiška.
Mūsų moterys švedų moteris pasivijusios, o gal net ir pralenkusios. „Jei ne tu, mes būtume ideali pora“, – sako lietuvė moteris vyrui. O aš pamąsčiau, jog jei nebūtų moterų, pinigai prarastų vertę. Ypač tai pasakytina apie dailiosios lyties atstoves lietuves. Kai vakariečiai kalba apie barakudas, tuoj pat įsivaizduoja lietuves.
Skaitydamas apie kovos su depresija būdus, sudariau pačių pagrindinių veiksmų penketuką, kuriuo noriu su jumis pasidalinti.
1. Džiaukitės Saule ar, jei jos ir nėra, vis tiek dienos metu kuo ilgiau pabūkite ore.
2. Sportuokite, bent jau daugiau vaikščiokite. Klausykitės muzikos, lankykitės teatre, parodose ir, aišku, keliaukite.
3. Vartokite kuo daugiau citrusinių vaisių. Taip pat nepamirškite medaus, juodojo šokolado ir, jei ne visi ir pataria, tokiu laiku kava nepakenks.
4. Daugiau juokitės ar bent jau šypsokitės.
5. Dažniau užsiimkite seksu.
Kodėl ponia Leokadija neserga depresija? Kadangi ji susitiks su draugais papietauti ir jos liūdna nuotaika dings.
Rugsėjis. Laikas – sustingęs, įstrigęs tarp vasaros ir rudens. Ar galima pamilti rudenį? Bent man ruduo gražus jaukiomis rudens popietėmis, rūku, kuris glosto sutemas ar ryto aušrą virš gelstančių miškų. Vis dėlto keista jausti rudenį ir laukti spalvotų lapų šlamesio po kojomis, kai dienomis vis dar norisi porcijos ledų. Nemieli pesimistai, kurie tegeba tvirtinti, girdi, trumpėja dienos, artinasi lietūs, ciklonai ir anticiklonai... Nors šiaip jau rugsėjis – neteisingas mėnuo. Devintasis metų mėnuo, nors lotyniškas pavadinimas September – septintas.
Jei sugebėsi pamilti rudenį, nebus baisi tykojanti depresija, juo labiau artėjanti žiema, nors skaičiau, kad ji bus šalčiausia per pastaruosius tūkstantį metų. Tik išmok rudenį mylėti tikrai, o ne apsimestinai.
„Ruduo – antrasis pavasaris“, – taip pasakė Albertas Kamiu. O mes apskritai pamiršome džiaugtis. Juk pasaulis pilnas netikėtumų. Ir dažnai malonių.
Žmonėms patinka keistos istorijos. Kas žino Lietuvos istoriją, turbūt girdėjo legendą apie pirmąjį Lietuvos karalių Palemoną – Romos didiką, atvykusį į mūsų kraštą su 500 bajorų (karių), iš kurių kilmingiausi buvę keturi: Kentaurų giminės kunigaikštis Dausprungas, Kolonų (Colon) – Prosperas, Ursinų – Julijonas, Rosių – Hektoras. Kai kurie istorikai linkę manyti, kad šie giminių pavadinimai iš tikrųjų reiškia ne pavardes, o turėtų giminių herbus. Išvertę iš lotynų kalbos, turėtume Kentauro, Stulpų (Colon), Meškos (Ursus) ir Rožės herbus.
Ir dar viena istorija. Jogailos sūnus Vladislovas laikomas žuvusiu mūšyje su turkais, vykusiame 1444 m. prie Varnos, dabartinės Bulgarijos teritorijoje. Jo žūties vietoje karaliui atminti yra pastatytas memorialas, o Lenkijoje, Vavelyje, stovi tuščias sarkofagas, nes nei karaliaus kūnas, nei jo šarvai po mūšio niekada nebuvo rasti.
Sklido legendos, bet jos faktais nebuvo patvirtintos, kad turkai žuvusiojo karaliaus galvą, užkonservavę meduje, vežiojo visiems rodydami. Nerasta jokio patvirtinimo, kad taip buvo iš tikrųjų.
Kiti šaltiniai skelbė, jog dalis tuometinės lenkų diduomenės nujautė, kad karalius nežuvęs, ir kurį laiką dar laukė, neskubėjo rinkti naujojo karaliaus. Tą faktą, beje, skelbia bulgarų, rumunų, vengrų ir kitų šalių šaltiniai, apie tai užsimena lenkų ir kai kurie Lietuvos istorikai.
O sensaciją apie Vladislovą ir Kristoforą Kolumbą, girdi, jau daugelį amžių saugoja Madeiros salos gyventojų atmintis. Pasakojama, kad Lenkijos ir Lietuvos karalius Vladislovas, sunkiai sužeistas, pasitraukė iš mūšio ir kurį laiką slapstėsi, po to gydėsi ir slapta gyveno Italijoje. Vėliau, šiek tiek atsigavęs, nusigavo į Portugaliją ir gavo šios šalies karaliaus Alfonso V prieglobstį, gyveno jo dvare. Iš čia susiruošė ir iškeliavo lankyti Šventosios Žemės ir šventųjų vietų. Ten buvo įšventintas į Šv. Kotrynos ordino riterius.
Pabaigoje keli anekdotai.
Sugalvojo suvalkietis susiremontuoti butą. Klausia kaimyno, irgi suvalkiečio, kiek reikia nusipirkti tapetų ritinėlių, nes butai tokie pat.
– Dvylika, – atsako kaimynas.
Žmogus nusipirko dvylika ritinėlių, susiremontavo butą, bet teprireikė šešių. Šeši ritinėliai liko.
– Kodėl tu man taip pasakei? – klausia kaimyno. – Aš pirkau dvylika ritinėlių.
Kaimynas atsako:
– Aš irgi.
Televizijos pradėjo naujus sezonus, tad dar vienas anekdotas ta proga.
Įkrito duobėn vilkas, lapė ir zuikis. Duobė gili, išlipti negali. Vilkas nesijaudina: zuikis yra – maisto bus, lapė yra – bus ir sekso.
Zuikis greitai viską perprato ir prašo vilko:
– Žinau, kad mane suėsi. Išpildyk paskutinį mano norą. Leisk prieš mirtį padainuoti.
– Dainuok, – leidžia vilkas.
Zuikis užtraukia skardžiu balsu. Išgirdę subėga medžiotojai ir visus nušauna. Vilkas prieš mirtį dar spėja pagalvoti: „Visko turėjau – ir maisto ir sekso, bet va šou užsigeidžiau.“
Rudenį, perfrazuojant žinomo kūrinio žodžius, norisi tarti „Škac, depresija, visados škac“. Bet ką daryti, jei lietuviui devynis mėnesius būna ruduo ir tris mėnesius nebūna vasaros. Tad viliuosi, kad šis mano tekstas bent kiek pasitarnaus jūsų depresijos išvaikymui.