Per praėjusių metų Vėlines lankiausi vienoje kaimo bažnytėlėje. Kunigas sakė pamokslą apie išdidumą. Mintis labai paprasta – koks išdidus bebūtum, kaip besipuikuotum, ateina diena, kai tenka palikti šią ašarų pakalnę. „Dulke esi ir dulke virsi, – kalbėjo kunigas, – o ten jau niekuo nebepasididžiuosi.“

Ričardas JAKUTIS
Klausydamasis pamokslo, pamąsčiau, jog mintys apie išdidumą Vėlinių dieną labai tinka. Tad nutariau, jog sekančiais metais Vėlinėms parašysiu ta tema komentarą.
Šiai temai dar paskatino, kai rugsėjo pabaigoje Vilniaus operos ir baleto teatras pakvietė į 96-ąjį sezoną, kurį pradėjo premjera – opera „Manon“. Vakaro svečius dar lauke pasitiko staigmenos – raudonas kilimas, prie pagrindinių teatro laiptų vaidino artistai: šoko, suko ratus senoviniu baltu automobiliu, stebino kaugės ryškiaspalvių balionų. Vyrai frakuoti, moterų suknutėms aprašyti reiktų viso laikraščio numerio. O aš pamąsčiau, jog ar iš tų ponių ir ponų atsirastų, kas pasakytų šios operos autorių. Įsivaizduoju, jog į klausimą „Kas sukūrė operą „Manon“?“ iš dešimties paklaustųjų du atsakytų, jog Verdis, du paminėtų, kurį kitą žinomesnį kompozitorių ar atsakytų, jog primiršę, du kalbą nukreiptų kitur, du supyktų ir tik du prisipažintų nežiną.
Sako, ne vienas pastebėjęs, kad mūsų televizijos ir spauda pataikauja turtingiems ir galingiems. Ankstesniais laikais norėdamas įtikti turtuoliui, varguolis sakydavo, kad šis išmintingesnis, drąsesnis ir gražesnis už visus kitus pasaulio gyventojus ir lygindavo jį pačiai saulei. Net turtingieji galėjo susigaudyti, kad tai – pataikavimas, ir žalos jis darė nedaug. Deja, mūsų laikais atsirado subtilesnis ir todėl kur kas žalingesnis pataikavimas.
Skaičiau apie „Prometėjo kompleksą“. Šis kompleksas turi keletą dalių, kurių viena yra „Prometėjo išdidumas“. Išdidumas viena iš didžiausių žmogaus ydų.
Dažnas gyvenimo pavyzdys. Pradėjusiam verslą greitai ėmė sektis, verslas klestėjo, pelnas buvo didžiulis. Namai, automobiliai, jachtos, atostogos geriausiose pasaulio kurortuose... Ir – išdidumas. Kai visko turėjo, prireikė jam kitų moterų. Žinoma, jaunesnių. O ir tos moterys jam ant kaklo korėsi. Suprato, kad tai dėl turtų, tačiau įsivaizdavo, jog ir todėl, kad jis gražus, nepakeičiamas. Bent jau taip moterys jam tvirtino. Paliko žmoną, vedė jauną, gražią, ilgakoję, su kuria draugai jį supažindino po vienų mis rinkimų. Pametė dėl jos galvą. O mis konkursų dalyvė buvo išlaidi. Be to, prisiprašė vyriškį finansiškai padėti jos seserims, broliui. Reikėjo automobilių, namų ir t. t. Apleido vyras savo verslą, nebekontroliavo. Visur norėjo būti su jaunąja žmona, o ši mėgo tik pramogas, kurortus, tad namuose mažai bebuvo, darbe taip pat, nespėjo susigaudyti, o kitos firmos, užsiimančios tokiu pat verslu, nesnaudė, iškilo, suklestėjo ir mūsų herojaus įmonei vietos rinkoje nebeliko. Pinigų pristigo, jaunoji žmona paliko ir t. t. Išvada – Dievas nubaudė žmogų už išdidumą.
Savojo „aš“ kėlimas bet kada ir bet kur tapo įprastu reiškiniu, ypač pabrėžiant – aš galiu taip daryti (turiu tam pinigų, mano užimamos pareigos tai leidžia ir t. t.). Kiek išsilavinimo, inteligencijos reikia, kad imtum pastebėti savo dvilypumą. Viena mano dalis – pasipūtusi, arogantiška, pilna išdidumo ir pykčio. Kita – silpna, mažutė, bet labai miela. Kuri nugali? Verslo sėkmė, garantuojanti turtėjimą, ar kilimas pareigose bemat gali sukelti išdidumą. Žmogus silpnas, tad sunku išdidumui atsispirti. Praturtėję mūsiškiai – ne Vakarų pasaulio turčiai, kurie paprasti it penki centai. Gal mūsiškiuose tas kompleksas dėl ilgai buvusios „biednystės“?
Skaičiau, kad išdidumas – tai tipiško žmogaus nevisavertiškumo komplekso įrodymas, o šios nedorybės šaknys slypi viename iš genų, pavadintų CaM-kII. Jis, mokslininkų nuomone, kaitina mūsų ambicijas ir aroganciją. Tikrasis išdidumas yra tada, kada jūsų dar niekas nė nespėjo įžeisti, bet jūs jau įsižeidėte!
Girdėjau vertinimą, kad Lietuvoje, jeigu jau kas priskiriamas ar save priskiria elitui, tuoj išpuiksta. Sunku būtų nuginčyti. O juk tikrai elitui priklausantį žmogų atskirsi ne iš išpuikimo, o iš laikysenos, kalbos, tiesiog iš visko, net smulkmenų: ar jie frakuoti lankytųsi teatre, ar kur keliautų džinsuoti, atskirsi net pirtyje.
Pastebėjau, jog žydai nėra išdidūs. Štai neseniai teko būti vienoje žydų šeimoje. Puiki nuotaika, gražūs žodžiai, visi myli mamą.
O štai kalbant imi ir užsimeni, kad pažįsti kokį svarbų asmenį. Iškart gali susilaukti visai kitokio dėmesio ir paslaugumo. Išdidumu spindi žmogelis sakydamas, kad tą ar aną pažįsta. Aišku, gali tai sakyti net ir nepažindamas. Taip dažniausiai ir būna.
Išdidumas – žmogaus neišmokta gyvenimo pamoka. Sako, jog jei kas nors nuoširdžiai prikišamai tau jo neparodo, baisiai sunku susigaudyti, pro kuriuos vartus jis sėlina. Matyt, teisingas posakis: kai žmogus numiršta, išdidumas tik trečią dieną iš kūno pasitraukia.
Pririnkau savybių, kurios išskiria išdidų žmogų.
Besididžiuojančiam būdingas menkavertiškumo, vienišumo, socialinės izoliacijos jausmas, jis linkęs bet kur demonstruoti savo pranašumą. Įdomu, jog išdidus vertindamas savo išvaizdą, turtus ar išmintį, privalo pasitelkti socialinį palyginimą. Jam ypač svarbus socialinis statusas, jis nėra tolerantiškas, o aplinkinius skirsto pagal socialinę hierarchiją.
Pavydėti išdidžiam pasipūtėliui nėra ko, nes jis nėra laisvas. Jis atsisako asmeninės laisvės ir virsta išorinių jėgų: etikos normų, aprangos kodų, elgesio taisyklių įkaitu. Anglų išmintis sako, jog užtenka palikti kambaryje tris anglus ir jie tuoj pat sugalvos taisyklę, draudžiančią įeiti ketvirtam.
Visgi kiekviename mūsų galima užtikti išdidumo simptomų, rasti jo apraiškų. Ar mes nesijaučiame tobulesni už menkiau išsilavinusius, neskoningai apsirengusius, gyvenančius prastesniame būste, važinėjančius pigesniu automobiliu, žiūrinčius „neteisingų“ televizijos laidų?
Rašančiam moralės temomis skaitytojas gali prikišti, girdi, o koks tu pats esi. Tad kai pagalvoju apie save, galiu pasakyti, jog nekoks aš žmogus ir net nesuprantu kaip su manimi kiti gali bendrauti. Gal tik viena mano geresnė savybė, kad aplinkinius apie tai įspėju. Na, ir dar, nors nežinau, ar tai savybė, kad negalėčiau dirbti duobkasiu, vien dėl posakio „Nekask duobės kitam“.
O šiaip jau geri žmonės verčia įsitempti ir erzina – juk ir aš galėčiau būti geras žmogus, niekas netrukdo, tik paprasčiausiai trūksta noro. O štai blogiečiai – kuo blogesni, tuo geriau – sukuria foną, kuriame galiu save matyti kaip gerą net ir nesikeisdamas.
Rašyti apie išdidumą nėra lengva. Kaip atskirti, kada reiškiasi išdidumas, o kada – sveikas pasitikėjimas savimi? Anot garsiojo teologo šv. Augustino, išdidumas – esminė žmogaus problema, nes žmonės iš prigimties yra linkę save pervertinti, o ne nuvertinti. Sąmoningai suvokdami, kad mus gali ištikti išdidumo priepuolis, galime planuoti, kaip apsisaugoti nuo intoksikacijos. Žinoma, tai visai nereiškia, kad mums tai pavyks, nes šiais laikais narcisizmas ir puikybė tiesiog klesti tiek visuomeniniame, tiek individualiame gyvenime.
Vatikanas metų pradžioje paskelbė ataskaitą, kurioje daro išvadą, kad moterims būdingiausia nuodėmė yra išdidumas, o vyrams – geidulys. Be to, dailiosios lyties atstovės dažnai pavydi, niršta ir pasiduoda geiduliui, o rečiausia jų nuodėmė yra tingėjimas. Vyrų nuodėmės pagal dažnumą toliau išsidėstė šitaip: apsirijimas, tingėjimas, pyktis, išdidumas, pavydas ir godumas.
Garsus teologas Enzo Bianchi teigia, kad nelengva įveikti žmogų užvaldžiusias nuodėmes. Ne vienam gimsta troškimas turėti čia ir tuoj pat kitų „turtų“, kartais paprasčiausiai norima, kad kitas neturėtų pavydimų gėrybių, bruožų ar tam tikrų talentų. „Jūra niekuomet neprisipildo, nors į ją įteka daugel upių, taip ir šykštuolio nepasotina turtai“, – taip senolis Evagrijus apibūdina gobšumą. „Viskas ir dabar“ – tai toji pragaištinga logika, kuria vadovaujasi šykštuolis. Enzo Bianchi pabrėžia, kad gobšumas vis labiau nualina ir apsėda, o nuosavybė laikui bėgant vis labiau pavergia. Turtas kaupiamas siekiant jį išsaugoti ir yra saugomas tam, kad būtų kaupiamas... Išties žmogus pasidaro pinigo, kurį turi, nuosavybe. Šitokiu būdu šykštuolio malonumas yra ateities malonumo numatymas, tačiau ta ateitis nuolat nukeliama. Uždaras ratas. Prisirišimas prie gėrybių ir pinigų žmogų tarsi sutapatina su nuosavybe – prarasti ką nors iš savo turtų reikštų prarasti dalį savęs. Šios ligos auka pasiekia tokį lygį, kad turėjimo dimensiją iškelia aukščiau buvimo, o jo tragiškuoju moto tampa „esu tai, ką turiu“. Dingsta ramybė, džiaugsmas, einama prie depresijos slenksčio.
Vienuolis pranciškonas Astijus prisimena televizijos laidos „Atverk duris“ filmavimo dienas: „Ar, vilkėdamas vienuolio abitą bei lankydamas žmones, nespekuliavau jų jausmais ir nekaupiau savo populiarumo kapitalo? Tikrai nesijaučiu čia nusidėjęs ir paleidęs į valias puikybę. Beje, buvo keli atvejai, kai į namus žmonės mus įsileido tik išjungus filmavimo kameras, tačiau dėl to, kad jie „nenaudingi“, nepabėgau – mielai gurkšnojom arbatą ir šnekėjomės. Dar – kai kurių papasakotų dalykų etikos sumetimais į eterį neleidome. Pavyzdžiui, moteris atskleidžia sunkios vyro ligos istoriją, bet apie tai nežino nei vaikai, nei kiti artimieji. Nors išorės dalykai man visiškai nesvarbūs – net į operą einu vilkėdamas abitą, o batus nuperka žmonės, išvydę mus, pranciškonus, jau vėlų rudenį basnirčia avinčius sandalus, – tačiau būtent per materialius dalykus labiausiai apsinuogina mano puikybė. Kai kadaise pavogė automobilį, viena vokietė atsiuntė dovanų kitą. Einu parsivaryti džiaugdamasis, tačiau kai pamatau dvidešimties metų senumo mašiniuką, o meistrai dar pasako, jog dokumentų tvarkymas atsieisiąs brangiau nei pats automobilis, žinai, pasidaro truputį liūdna. Tačiau tai labai žmogiška...“
Prisiminiau istoriją, girdėtą vienoje televizijos laidoje, kurioje prisiminimais dalijosi aktoriai. Kai Sankt Peterburge buvo filmuojamas kino filmas „Juodosios akys“, reikėjo perkarusio šunelio. Rado tokį benamį, pavadino Jaša. Po Rusijos filmavimas tęsėsi Italijoje, pamenate, net M. Mastrojanis tame filme vaidino.
Nusivežė į šį saulėtą kraštą ir šunelį, nes kelioms scenoms jis ir ten buvo reikalingas. Viena, tiesa, neypatingo žinomumo rusų aktorė buvo ištekėjusi už turtingo italo ir ten gyveno su vyru ir vyro mama, sena italų aristokrate, dideliame puošniame dviejų aukštų name. Į „Juodąsias akis“ ją pakvietė epizodiniam vaidmeniui. Aišku, po filmavimosi rusų aktoriai ten dažnai lankydavosi. Atsivesdavo ir šunelį Jašą, nes kur jį paliksi.
Kai juosta buvo baigta ir visi grįžinėjo į Rusiją, nejau veši atgal Jašą. Taip ir priglaudė jį tame dviaukščiame name ši rusų aktorė. Prisiminus, kad Jaša kažkada valkatavo su kitais Sankt Peterburgo benamiais šunimis, skirtumas nuo ankstesnio gyvenimo buvo milžiniškas. Brangiais ir kvepiančiais šampūnais išpraustas, iššukuotas, papuoštas kaspinu... Jaša prie tokio gyvenimo bemat prisitaikė, kaip jis mokėjo prisitaikyti ir filmavimo aikštelėje: jautė, kas čia režisierius, kas vienoks ar kitoks viršininkas.
Viskas būtų buvę gerai, tik aktorės vyro mama nelabai šunelio mėgo. Kažkada jos mylimą šunelį gatvėje pervažiavo automobilis. Ponia jo labai gedėjo ir nutarė, kad daugiau namuose nebus jokio šuns. Tarsi tai jausdamas, Jaša dienas leido ne pirmo aukšto svetainėje, nors ten dažnai būdavo svečių ir galėjai gauti daugiau skanesnių kąsnelių. Jis dažniau tūnojo antrame aukšte, koridoriaus gale. Tiesa, šunelį į svetainę ypač traukdavo, kai atvykdavo svečiai iš Rusijos – jis skyrė rusų kalbos garsus...
Deja, Jašą kartą gatvėje partrenkė automobilis. Kai Jašą slaugė, jis iš niekieno rankų nepriimdavo maisto, o tik, nustebsite, iš senosios namų šeimininkės. Ir Jaša pasveiko. Ką išvydo kartą vėl atvykę svečiai iš Rusijos? Šuo, dar daugiau iškvėpintas ir išpuoštas, gulėjo prabangios šeimininkės lovos viduryje.
Visą šią istoriją puikiai būtų galima perkelti į ekraną. Naujasis filmas būtų dar populiaresnis už „Juodąsias akis“, ypač jei pagrindinis herojus būtų ne šuo, bet žmogus – Sankt Peterburgo ar kito miesto benamis.
Išdidūs žmonės sako netikintys jokiomis pranašystėmis ar horoskopais. Tad vieno tokio ir paklausiau, ar jis tiki horoskopais. Šis atsakė:
– Netikiu, nes aš esu Liūtas, o šio ženklo žmonės negreit kuo patiki.
Sergantiems išdidumo liga ir tuo prisipažįstantiems psichologai pataria sukurti sau laikinus sunkumus. Savaitę pėsčias nueikite į darbą, pavažiuokite viešuoju transportu. Nereikia galvoti, kad būsimi įvykiai bus geri arba blogi, nes tu nežinai, kaip kas nors galop pasisuks. Gal tai, kas atrodo bloga, atvers naujas galimybes, o tai, kas atrodo gera, vėliau ką nors sužlugdys. Reikia taip susitvarkyti laiką, kad tiesiog neturėtum kada liūdėti: gultis reikia vėlai, keltis anksti. Jei atsiranda bent menkiausi blogos nuotaikos požymiai, dėmesį reikia nukreipti į ką nors kita, kad ją pakeltum.
Nepasidavimą išdidumui, blaivų mąstymą ir padėties vertinimą, manau, atspindi toks anekdotas.
Pagyvenęs vyriškis apžiūrinėja save prieš veidrodį vonios kambaryje. Ak, koks jis negražus: pilvas išvirtęs, visas kažkoks perkrypęs, aiškiai matosi raukšlės, plaukų nedaug, o ir tie žili. Grįžta jis į miegamąjį, o ten lovoje jo laukia nuostabaus grožio mergina. Jis pasilenkia prie jos ir taria:
– Oi kaip tu pinigus mėgsti!
O operą „Manon“ sukūrė Žiulis Masnė.