Nežadėk! Manau, tarp Aukščiausiojo įsakymų galėtų būti ir toks. Tik nesupraskite manęs neteisingai. Šiaip jau žadėti yra gerai, tačiau žadėti negalvojant pažadų tesėti jau kas kita. Žodis „pažadai“ vis labiau girdimas artėjant rinkimams. Iš politikų lūpų jau girdime pažadą kiekvieniems namams dovanoti po pinigų medį. Toks pažadas atsiranda klausantis mūsų valdančiųjų kalbų apie atlyginimų kėlimą. Supranti, jog jei neartėtų rinkimai, nebūtų ir tokių pažadų, bet dabar jie yra ir tegul. Argi galima dėl šito pykti?

Ričardas JAKUTIS
Mūsų mažas mėnesinis atlyginimas lygus mažam vakariečio savaitiniam atlyginimui. Tokiu atveju ir mes, ir jie vienodai skundžiamės. Yra paskaičiuota, jog norint žmogui būti visiškai laimingam, reikia uždirbti 75 tūkst. eurų per metus. Pas mus irgi toks gali būti. Parduok butą, baldus, automobilį, papuošalus, turėsi tuos 75 tūkstančius ir galėsi būti laimingas.
Tyrimų bendrovės „GfK CR Baltic“ visuomenės nuomonės apklausos duomenimis, didžiausias Lietuvos gyventojų noras – turėti pinigų ir kito turto. Gero gyvenimo troškimą, kaip didžiausią svajonę, puoselėja 30 proc. Lietuvos gyventojų. Tuo metu sveikatą, kaip didžiausią pageidavimą, pasirinko 23 proc. apklaustųjų.
Artėjant kalėdiniam dovanų metui galvoju, jog geriausia dovana – rožė ir knyga. Rožė simbolizuoja meilę, knyga – amžinybę. Kažkada tai paaiškinau vienai moteriai, bet ši sviedė knygą ir paprotino: „Durniau, amžinybės simbolis moteriai – aukso žiedas, ypač su briliantais.“
Kartą pravėriau vieno valdininko kabineto duris. Žiūriu, šis purto prieš tai buvusio kliento dovanotą knygą. Niekas neiškrenta. O juk norint iš knygos kažką gauti, reikia ją ne purtyti, bet skaityti.
O gal geriausiai gyventi taip, kad net vagių nebijotum, nes ką jie bute ras be banko paskolos sutarčių. Praeinant pro prekybos centrą tirtantis vyriškis prašo vieno euro. Atsakau, jog negaliu padėti ir parodau „Laiptų“ galerijos darbuotojo pažymėjimą – neuždirbu pagalbai savo artimui. Žinoma, absurdas, kad, pavyzdžiui, kultūros leidinio redaktorius uždirba tiek pat, kiek ir skrajučių dalytojas. Bet, atrodo, situacija gerėja – skrajučių dalintojų algos palengva smunka. Nors kartais diena susiklosto taip, tarsi kelią būtų perbėgusios trylika juodų kačių su tuščiais kibirais.
Mūsų gyvenimą palyginčiau su mūsų futbolo stadionu, priiminėjančiu Anglijos komandą. Tik trys tribūnos, už kurių tvora, kuri yra vienintelė kliūtis kamuoliui nenuskristi į šalia stovinčius daugiabučių kompleksus. Prieš rungtynes stadiono veją laistė gaisrininkų brigada, nes laistymo sistemos neveikė. Kažkada vienas iš premjerų pareiškė, kad kai į Vilnių važiuos žaisti „Real“ ir „Chelsea“, bus ir stadionas. Ir štai anglai atvažiavo...
Rūpinimasis žmogumi tik imituojamas. Po to sukuriama gausybė dokumentų – strategijų, koncepcijų, įstatymų, programų, bet jų įgyvendinimas taip ir lieka popieriuje. O juk senoji istorija liudija, jog išlikdavo tos gentys, kurių vadai, stokojant maisto, prie stalo sėsdavo ne pirmieji, o paskutiniai.
Prasidedant Naujiems metams, naujam mėnesiui ar naujai savaitei nusprendžiame, jog atėjo laikas pokyčiams. Nors pasninkas ne mūsų dovana Dievui, bet Dievo dovana mums, visgi žodžio ,,dieta“ žmonės dažniau ieško metų, mėnesio ar savaitės pradžioje. Priešrinkiminis laikas – irgi pažadų metas.
Bet po rinkimų niekas nepasikeičia. Ne tuos išsirinkome? Apgavo žadėdami? Tarp senovės lietuvių kunigaikščių irgi visko buvo, bet jie matė stiprią Lietuvą ir už tokią kovojo. Kur dingo tie didžiavyriai?
Man patinka klaustuko ženklas. Nors pats nežinau kodėl. Gal dėl tų išraitytų formų, tarsi Rodeno „Mąstytojo“ skulptūroje. Bet nukrypau. Juk norėjau apie rinkimus.
Lietuvos politinis gyvenimas sukasi ratu – vis gyva naujos politinės jėgos viltis. Žmones prie balsadėžių gena nusivylimas dabartine valdžia. Taip 1992 metais žmonės nusivylė tuomete valdžia ir balsavo už buvusius komunistus. Vėliau nusivylė jais ir balsavo už konservatorius. Dar vėliau nusivylė konservatoriais ir balsavo už naują politinę jėgą „Naujoji sąjunga“ bei socialdemokratus. Pagaliau jais nusivylė ir rinkosi Darbo partiją, galiausiai daugelį sužavėjo Arūnas Valinskas ir jo Tautos prisikėlimo partija. Ir taip prieita iki to, kad politikų pažadai ir kalbos jau mažai ką beįkvepia.
Senovės Graikijoje, kuri vadinama demokratijos gimtine, politikai buvo atrenkami burtais. Tokie rinkimai leidžia sutaupyti daugybę pinigų, politikams nereikia įsipareigoti rinkimams pinigų skyrusiems rėmėjams ir – svarbiausia – nereikia meluoti žmonėms rašant rinkimų programas. Jei rinkimai, kaip populiaru sakyti, tėra demokratijos imitacija, tai burtai visiems, panorusiems dalyvauti politikoje, sudarytų kur kas lygesnes sąlygas.
Žadėtojai man primena vyrus „narcizus“. „Užtenka man kalbėti apie save, geriau tu pakalbėk apie mane“ ir „Nėra lengva būti pranašesniam už visus, kuriuos pažįstu“, – sako narcizai. „Narcizas“ tai savimyla, tačiau šis sutrikimas kyla būtent iš nemeilės sau. Mūsų visuomenė tampa vartotojiška, o tai geriausia terpė „narcicizmui“.
Psichologų tekstuose užtikau pamokymų kaip elgtis, jei savo aplinkoje aptinkate „narcizą“. Pirmiausia reikia stengtis palaikyti su tokiais atstumą. Gražūs žodžiai dažnai telieka gražiais žodžiais. Atkreipkite dėmesį, kiek kieno nors saldžių pažadų būna paversti veiksmais. Aišku, neapsigaukite, dažniausiai tokie žmonės turės labai įtikinamų pasiteisinimų, kodėl jiems nepavyko išpildyti duoto žodžio.
Dar teigiama, jog neverta tokio žmogaus bandyti pakeisti. Kai matome kokį neteisingą elgesį, mums norisi pamokyti, kaip derėtų elgtis. Beviltiška. „Narcizas“ išgyti gali tik pats, o tam gali padėti nebent sunkūs gyvenimo išbandymai.
„Baisiausia valdančiųjų gyvenimas tik dėl savęs, o ypač baisu – jų melas“, – sako draugas. Nejau nepritarsi? Bet juk ir aš žiūrėdamas į nuotrauką, kurioje 50 žmonių, pirmiausia pamatau save. O ir šiųmetinė Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksevič sako, jog šiais laikais žmogui sunku būti sąžiningam. Verslininkai Lietuvoje skundžiasi, jog jei sąžiningai mokėsi mokesčius, negailėsi atlyginimų darbininkams, verslas bus minuse. O darbuotojai žino, jog jei šiandien darbe ieškosi teisybės, rytoj – ieškosi darbo.
Sakote, jog niekada nemelavote? Ar tikrai? Tad kodėl tiek daug netiesos – politikoje, viešojoje erdvėje, o neretai ir pačiuose artimiausiuose santykiuose? Štai kad ir dviejų žmonių gyvenime.
Statistika rodo, kad auga sugyventinių skaičius ir gyvenimas susidėjus tampa vis populiaresnis jaunimo tarpe. Dėl to atsiranda įvairių nuomonių. Bent aš būčiau linkęs pritarti nuomonei, kad partnerystės pasirinkimas yra labai akivaizdus pasirinkimas apgaudinėti save, savo išrinktąją(-ąjį) ir visuomenę. Pasirenkama „žaisti“ šeimą ir taip žaidžiant norima gauti tas pačias teises, kokios suteikiamos sukūrusiems šeimą, bet vengiama prisiimti asmeninius ir visuomeninius šeimos įsipareigojimus, atsakomybę.
Bet čia mano subjektyvi nuomonė, o šoktelkim prie linksmesnių istorijų. Štai viena neseniai spaudoje užtikta.
Būdama vos 51 metų amerikietė Anna Halprin išgirdo baisią diagnozę – žarnyno vėžys. Medikai tikino, kad padėti jai nebegalima, nes ligos stadija pažengusi. Atrodytų A. Halprin nebuvo kitos išeities – tik susitaikyti su artėjančia mirtimi. Tačiau ji pasirinko kitą kelią. A. Halprin pradėjo šokti vos išgirdusi savo diagnozę. Neįtikėtina, bet šoka ji jau 40 metų ir ne dėl pramogos, o kaip pati tikina, dėl sveikatos, nes šiandien 92 metų sulaukusi moteris teigia taip išsigydžiusi vėžį. Anna tikina, kad nieko antgamtiško šioje situacijoje nėra. „Pasveikimo mechanizmas yra kiekvienoje mūsų ląstelėje, tiesiog reikia leisti joms veikti“, – sakė moteris. Šiandien ji pasirodo įvairiuose šokių festivaliuose ir moko šokio kitus. Stengiasi, kad šokyje judesiai būtų jungiami su mintimis. „Aš mokau žmones įsiklausyti į savo kūną. Jie gali patys save išgydyti, aš tik parodau būdą“, – pasakojo Anna Halprin.
Na, bet dar apie pinigus, šio teksto pagrindinę temą. Juk galima į juos žiūrėti ir kitu kampu.
Kai žmogus sako, kad pinigai gali viską, išvada viena – jis jų neturi ir niekada neturėjo.
„Pinigai – labai svarbus dalykas. Ypač kai jų neturi“, – sakė ir E. M. Remarkas. Pavyzdys – iš vienos televizijos laidos, tiesa, jau seniau matytos. Vaikinukas pasakoja, jog užsienyje dirbo „iškviečiamu už pinigus“. Vedėja klausia, ar daug kas jį kvietė. Vaikinukas atsako, jog labai daug pagyvenusių moterų. Uždirbo daug pinigų. Atėjęs į studiją, nes nori atsiprašyti ir susigrąžinti savo merginą. Daugiau niekad šitaip uždarbiauti nebevažiuos. Studijoje ir jo mergina. Jis aiškina, jog dirbęs dėl jos. Dabar jie turtingi. Studijoje ir žiūrovai. Jie atlaidūs. Vaikinuką pateisina. Supranta, jog jaunuolis norėjo uždirbti pinigų, dabar pripirks savo merginai suknelių. Viena garbaus amžiaus moteris sako, jog prie tokio elgesio privedė gyvenimas. Svarbiausia, kiek suprantu, laidoje viskas tikra, nesuvaidinta, kaip dabar mėgstama.
Vieno, dviejų, trijų kambarių butas. Aštuoniolikos kvadratinių metrų svetainė, minkštasis kampas, sekcija, televizorius. Tokių butų gyventojai beveik nematomi. Nebent vyktų rinkimai ir jie būtų kviečiami balsuoti. Kodėl paprastam žmogui taip dažnai nesiseka? Ir drabužius jis turi pirkti dėvėtus, ir baldus, užuolaidas iš mažai naudotų olandiškų, vokiškų, belgiškų baldų parduotuvių, net automobilius, parvairuotus iš tos Europos, kuri jau anksčiau Europa. O juk yra visuomenės sluoksnis, kurio atstovai niekad nepirks naudoto daikto. Vėl kyla klausimas – kodėl? Turtingieji atsako: „Kai jūs lakstėte į savo mitingus, mes darėme biznį.“
Holivudo filmų kūrėjai sako, kad filmas bus populiarus, jei jame kalbėsi apie tris dalykus: valdžią, seksą ir pinigus. Filmai filmais, bet sveikas protas ir logika sako, kad pinigų nereikia nei garbinti, nei niekinti. Visuomeninio gyvenimo sąlygomis jie reikalingi, ir tiek. Be pinigų gyventi visuomenėje neįmanoma.
Pasinaudosiu Šventojo Rašto mokymu. Yra bandančių įrodyti, kad už pinigus viską nusipirksi. Galima už juos įsigyti demonstruojamą pagarbą, rodomą švelnumą, pramogas, pasisamdyti žmonių, pasiryžusių vaidinti draugus, ir t. t. Bet juk tai nebus tikra. Tuomet ir toks žmogus, kuris mano, kad už pinigus gali viską įsigyti ir vartoti, turi suprasti, kad ir pats yra „vartojamas“ kaip paslaugos, daikto pirkėjas ar rėmėjas.
Ar tuomet nepradedama ilgėtis nesavanaudiškų žmogiškų santykių ir tikro švelnumo? To, ko savo aplinkoje jie seniai nebepatiria, nes vietą šalia būna užėmę „nuperkami“ asmenys. Skaičiau, kad ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse vis sparčiau plinta depresija, o pas psichologus ir psichiatrus lankosi kone kiekvienas šiek tiek aukštesnes nei vidutines pajamas gaunantis pilietis ir kapitalistiniame pasaulyje savižudybių skaičius dvigubai didesnis tarp turtingųjų nei viduriniajai klasei priklausančių asmenų.
Nors vėl prisiminiau šmaikštų gydytojų prieštaravimą: „Kas jums sakė, kad sveikatos už pinigus nenusipirksi?!“
Perskaičiau ką čia prirašęs ir žiūriu, kad liūdnokas tekstas į pabaigą tapo optimistiškesnis. Gal taip ir dera gruodį, kai laukiame Kalėdų. Todėl dar kiek apie dovanas, apie kurias jau užsiminiau teksto pradžioje.
Gera turėti daug draugų. Bet tik tol, kol jiems reikia pirkti dovanas. Štai, jei turi 20 ar daugiau draugų, tau reikia nupirkti tiek dovanų ir būsi nusivaręs nuo kojų paniurėlis. Tiesa, jei jau maliesi po parduotuves, nusipirk ką nors ir sau. Dėl visa ko, jeigu niekas nieko tau nedovanos. Bet tikėk – šito neturėtų būti. Jeigu yra kraštų, kur dovanos neteikiamos, kur nėra tokios tradicijos, tai Lietuva tokiems regionams nepriklauso. Tai galima spręsti pagal popieriaus ar kaspinų dovanoms sunaudojimą. Gal tik skundžiamasi, jog dovanos labai jau panašios. Bet kas gi kitas, jei ne mes patys turime stengtis jas paįvairinti, kad dovana būtų siurprizas.
Žmogelis sako, jog turi daug problemų, nuo kurių jis pavargęs, tad lįs į vonią pagulėti ir išsimaudyti. Pagalvojau, jog anokios čia problemos, jei užtenka pagulėjimo ir pasipliuškenimo vonioje.
Ir pačiai pabaigai anekdotas. Gal tebūnie toks: nei liūdnas, nei linksmas. Kažkiek makabriškas. Tiesa, yra tvirtinančių, kad tai ne anekdotas, o tikra tiesa.
Vakarėlių lankytojai papasakojo, jog viename tokiame susibuvime pilant šampaną Ingrida Kazlauskaitė pajuokavo, jog geriau tėvas nuo stogo nei lašas pro šalį. Ir nukrito kitą dieną Petras Kazlauskas nuo stogo.