Taip yra ir tuo džiaugiuosi. Antai bulvare pasisveikinusi moteris paklausė, kodėl nerašau apie emigraciją. Pasirodo, jos vyras miręs, o visi vaikai – užsienyje, tad ji viena likusi. Atsakiau, jog esu rašęs, bet tai buvo kiek seniau, o ir dabar migrantų tema nugali emigrantus. Tiesa, liūdnoka emigrantų tema Kalėdų ir Naujųjų laikotarpiu turi kiek ir džiaugsmingesnių akimirkų, juoba ne vienas jų šventėms grįžta pasisvečiuoti tėviškėn, o jei ne, tai bent pinigėlių, kaip kalėdinę dovaną, atsiunčia.

Temai apie emigrantus paskatino ir baigiantis metams į susitikimą su šiauliečiais „Laiptų galerijoje“ atvykęs Andrius Užkalnis, vos ne du dešimtmečius prabuvęs emigrantu. Manau, jog Andrius – idealiausias lietuvio emigranto atvejis.
Kai keletą draugų kviečiau į šį susitikimą, vienas paklausė „O kas yra tas Užkalnis?“ Nesupratau, ar jis pašmaikštavo, ar tikrai nežino. Kitas atsakė, jog tokiam susitikimui negaiš laiko. Visgi „Laiptų galerijos“ salė buvo pilnutėlė. Šiauliečiai turėjo rašytojo, publicisto ir skandalisto (vakaras vadinosi „Andrius Užkalnis – rašytojas ir publicistas ar tik viešas skandalistas?“) ko paklausti.
Klausimų tikrai būta įdomių. Net jau oficialiai vakaro daliai pasibaigus, kai svečias pasirašinėjo savo knygas, vienas laukiantis autografo paklausė ką manyti, jei televizija žinių anonse pateikia penkis įvykius, kurių trys apie nusikaltimus, o likusieji du neutralesni, bet irgi ne apie pergales, pasiekimus, džiaugsmus.

Ir vakaro metu pagrindiniai klausimai buvo apie televiziją, nes prelegentas ten dažnai matomas, kalbantis apie maistą, politiką, pinigus, emigraciją ir miestą. Tiesa, kalbama buvo ne apie Šiaulius, bet apie Kauną, Andriaus Užkalnio gimtąjį miestą, nes Šiaulių jis nepažįsta ir retai čia lankosi. Pagalvojau, jog ir ačiū Dievui. Nes jo cituotą posakį „Šūdas ne sviestas, o Kaunas ne miestas“ puikiai galima perfrazuoti Šiauliams.
Gal kam Andrius Užkalnis ir primena išsišokėlį skandalistą, tačiau arčiau jį pažinus, regi, jog tai itin draugiškas vyrukas, vaikiško veido ir švelnus, putlus it koks mielas meškiukas. Pasirodo, jis retai linkęs ginčytis. Kadangi rašo apie restoranus ir vertina jų aplinką, maistą, tai viename restorane Vilniuje, vos tik jam atsisėdus už stalelio, prie jo priėjo, kaip galima buvo suprasti, restorano savininkas ir pasakė, kad jis čia nepageidautinas. Andrius nepratarė nė žodžio, atsistojo ir išėjo. Tiesa, pajuto, jog restorano šeimininkas liko stovėti išsižiojęs ir aiškiai nusivylęs. Be abejo, jis tikėjosi, jog svečias ims ginčytis, kokiu pagrindu jam negalima šiame restorane būti, jų ginčas gal pasklis plačiau ir neš restoranui dividendus.

Šiaip jau Šiaulių svečias mąstė, jog yra gerų ir blogų žmonių, tačiau aplink ženkliai daugiau gerų, nes jei būtų atvirkščiai, pasaulyje gyvuotų netvarka. Yra šalių, pavyzdžiui, Indija, kur kine blogiečius vaidinantys aktoriai uždirba daugiau nei geriečių vaidmenų atlikėjai, nes pastarieji gali rengti kūrybinius vakarus ir papildomai užsidirbti, o blogiečiams viešumoje rodytis yra pavojinga, nes ne vienas žiūrovas sutapatinęs jį su ekrano herojumi gali ir plytą paleisti.
Dėl geriečių ir blogiečių negalima nesutikti. Tačiau kai svečias pasakojo apie valgytą brangiausią patiekalą, o tai buvo mėsos kepsnys restorane netoliese Trakų už 105 eurus ir aiškino, jog nemanąs, kad yra daug pavydinčių ar linkinčių tuo kepsniu užspringti, bent man sutikti nesinorėjo. Gal tai net ne pavyduoliai, o vargo žmonės, kuriuos piktina kepsnys, kainuojantis 105 eurus. Nes juk yra pavydas ir šalyse su šimtametėmis demokratijomis, tačiau ten pavydėdamas žmogus mąsto ką jam daryti, kad turėtų tai ar gyventų taip, kaip tas, kuriam pavydi. Pas mus gi dažnesnis noras – kad anam nepasisektų ir jis viso, ką turi, netektų.

O dėl temų paliestų Andriaus Užkalnio, visgi ir išskirčiau temą, skirtą emigracijai.
Ar žmogus, per dvidešimt metų pragyvenęs toli nuo gimtinės, gali išlikti lietuviu? Andrius Užkalnis pasvarstė, jog ypač sunku tiems, kurie Vakarų pasaulin išvykę tuoj po karo ir jų veik visas gyvenimas prabėgęs toli nuo gimtųjų vietų. Naujoje šalyje jie nepritapę, nes šaknys jų ne ten, nes ten nėra jų tėvų (jau ten gimusių tėvai yra, bet gilesnių šaknų vis tiek ne), senelių, prosenelių, o atvykę Lietuvon jie irgi jaučiasi kažkokie svetimi, kitaip mąstantys, kitaip matantys pasaulį. Todėl jis, pragyvenęs šešiolika metų Didžiojoje Britanijoje, grįžo į Lietuvą.

„Išvykti ar pasilikti?“ – toks klausimas tarsi Hamleto „Būti ar nebūti?“ kamuoja ne vieną tautietį. Ar ieškoma naujos tėvynės, ar emigruojama į naują darbą? Tai, mano galva, skirtingi dalykai. Suprantama, kad tie, kurie parduoda savo darbą, turi teisę ieškoti maksimalią kainą už jį siūlančiųjų. Nors čia knibžda ir dar viena mintis. Jeigu emigraciją lemia, kaip teigiama, tik ekonominės priežastys (darbo ir geresnio uždarbio paieškos), tai kodėl lietuvių emigruoja daug daugiau negu latvių ir estų, nes juk ekonominės sąlygos mūsų kaimyninėse šalyse panašios? Kažkas yra teisingai pasakęs: „Emigracija – tai ne kitokia rūšis, tai – situacija.“
Lietuviams labiau nei bet kuriai kitai tautai yra „ne lygis“ būti vargšams. Pažvelkime į prieškarines ekonominių rodiklių lenteles. Lietuviai pirmaujančiųjų gretose, šalia Olandijos. Suomiai – uodegoje. O šiandien? 50 okupacijos metų viską sunaikino, bet noro ir įpročių visiškai nespėjo sumindyti.

Profesorius Kazimieras Pakštas prieškaryje buvo iškėlęs idėją, kad lietuviams reikia keltis gyventi į Afriką ar Pietų Ameriką. Šiandien visi profesoriaus mintis prisiminė, net pjeses apie tai stato (M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras“). O gal tikrai būtų buvę geriau? Jokio karo, jokios okupacijos. Bet yra, kaip yra.

Gal prieš dvidešimt metų, o gal prieš daugiau su Taikos gynimo komiteto delegacija vykau į Švediją. Prieš išskrendant teko Maskvoje išklausyti instruktažą, kaip pas tuos kapitalistus elgtis. „Tik nevokit prekybos centruose“, – vis kartojo mūsų instruktorė dar pojaunė rusė išbėgusiomis kojinių akimis ir didžiuliu cheminiu. Kažkas iš mūsų delegacijos, ar aktorius Arnas Rosenas, ar Laimonas Noreika, įsiterpė, jog niekas nevogs, nes čia kultūros darbuotojų delegacija. Instruktorė atšovė, jog gerai žino tuos kultūros darbuotojus, nes neseniai Didžiojo teatro balerina viename Stokholmo prekybos centre pavogė kojines ir ambasada turėjo didžiulių nemalonumų.
Vis dėlto mūsų kultūros darbuotojai buvo neteisūs. Pabandė prekybos centre ir vienas mūsų delegacijos narys nugvelbti plokštelę. Kai apsauga sulaikė jį ir sužinojo, iš kur tas prasikaltėlis, tai paliko jam atminimui ir tą plokštelę, ir dar kelias dovanų davė. O kai viešbutyje pamatė, kad mes pasiimame padėtą muilą, pradėjo net po dešimt gabalėlių į kambarį nešti. Geri anuomet buvo užsieniečiai atvykėliams iš trečiojo pasaulio. Šiandien mes jau ne trečiasis pasaulis, todėl viskas kitaip.

Šiandien lietuviai emigrantai skuba gyventi, studijuoti, uždirbti, surasti meilę ir laimę. Kai viskas gerai, malonu ir į Lietuvą skambinti – dirbame, pirkome mašiną, grįšime „ant Kalėdų“. O kai nesiseka, tiesiog tyliai sukandęs dantis stengies išlikti, gyveni, bandai, Lietuvai netrimituodamas apie nesėkmes, nebent padūsauji, kad „visi anglai – nuobodūs“ arba kad „anglai garsėja prastais dantimis“, o dar tavo kasdienybė permišusi ne tik su tais anglais, bet ir su Pietų Afrikos kultūra. Tiesa, ir į Lietuvą paviešėti grįžusius emigrantus galima atskirti. Ir net sunku pasakyti iš ko.

„Nerasi Lietuvoje teisybės, neužsidirbsi sąžiningai“, – argumentuoja išvykstantieji. Pamėginkite paprieštarauti. Be to, visada yra tokių, kurie tikisi problemas išspręsti pakeitę aplinką. Ar lengva būti emigrantu? Nelengva. Deja, dabar nelengva juo ir nebūti.

Pasibaigusiais metais iš Lietuvos išvyko per 50 tūkst. žmonių. 2014-ųjų yra jau tikslūs skaičiai – 53,9 tūkst. Tad realu, kad 2015-ųjų skaičiai bus ne mažesni. Ir tie išvykusieji, pagal statistiką, dažniausiai 20–29 metų.

Apie ketvirtadalis lietuvių gyvena jau ne Lietuvoje. Lietuvių užsienyje daugėja, tačiau atlikus lituanistinių mokyklų užsienyje tyrimą paaiškėjo, kad vaikų jose katastrofiškai mažėja. Tyrimą atlikusio Lietuvių kalbos instituto direktorė Jolanta Zabarskaitė teigia, kad yra dvi pagrindinės priežastys: pirmiausia labai trūksta tėvų motyvacijos, o antra, kai kuriose mokyklėlėse trūksta mokymo sąsajų su šiuolaikine Lietuva, todėl toks mokymas vaikams atrodo gana archajiškas. Mokslininkės nuomone, ši problema turėtų būti sprendžiama valstybiniu lygiu. „Jeigu tose valstybėse, kuriose yra daugiausiai emigrantų iš mūsų šalies, lietuvių kalbos egzaminas būtų įteisintas kaip antros užsienio kalbos egzaminas, situacija pagerėtų. Atsirastų motyvacija. Taip yra Airijoje ir ten padėtis šiek tiek geresnė“, – sako J. Zabarskaitė.

Tiesa, yra ir kitokių pavyzdžių. Štai Londone įsikūrusi lituanistinė mokykla savo veiklą pradėjo su 12 vaikų, o dabar joje mokosi 90 mokinių. Jų gebėjimus tyrė Vytauto Didžiojo universiteto Daugiakalbystės tyrimų centras. Apibendrinus rezultatus išaiškėjo, jog šioje mokykloje besimokančių penkerių-šešerių metų amžiaus mokinių kalbiniai gebėjimai daugeliu aspektų aukštesni nei Lietuvoje gyvenančių bendraamžių.
Nugirsta istorija. Edenderio (Airija) miestelyje grybų ūkyje dirbanti mokytoja iš Lietuvos kas savaitę uždirba po 350 eurų, o vyras statybose – po 500 eurų. Moteris svarsto, kad Lietuvoje iš mokytojos algos niekaip nepragyventų, taigi telieka likti Airijoje.

O šiaip jau į klausimą, ar daug Airijoje lietuvių, ten įsikūrę emigrantai atsako: „Kur spjausi, ten lietuvis...“ Airijoje jau daug lietuviškų parduotuvių, pradėtas leisti lietuvių laikraštis. Romos katalikai tapo didžiausia Airijos religine bendruomene, nes katalikybei naujų jėgų suteikė čion atvykę lietuviai ir lenkai. Į sekmadienines šv. Mišias šalies bažnyčiose dabar susirenka daugiau katalikų nei anglikonų.
Televizija pakartojo jauno režisieriaus J. Krisiūno debiutinį kino filmą „Emigrantai“.

Į kelių šeimų dramą įsiterpia tarsi Romeo ir Džiuljetos dviejų jaunų įsimylėjėlių Monikos ir Lino istorija. Lino tėvai jau seniai išvykę uždarbiauti ir siunčia pinigus, dovanas su močiute gyvenančiam sūnui, deja, tai tėvų meilės vaikinui neatperka. Monika – perspektyvi, jauna, kūrybinga, dar nepripažinta dizainerė, kurios svajonė – sukurti verslą Lietuvoje. Tačiau jaunesnioji Monikos sesuo Ugnė tik ir svajoja apie užsienį, kaip ji susiras turtingą vyrą ir nesuks galvos dėl gyvenimo. Viskas taip susiklosto, kad Monikos ir Ugnės šeimos galva tėvas (rašytojas) netikėtai gauna pasiūlymą dirbti redakcijoje, tačiau tai darbas Londone. Taigi visa šeima tėvų sprendimu keliauja į užsienį. Monikos širdis sudaužyta, nebelieka šypsenos jos veide, o Linas skausmingai išgyvena dar vieną mylimo žmogaus netektį.

Kino kritikai vieningai pripažįsta, jog filmo jautrumą kuria ne tik tematika, bet ir iš paukščio skrydžio nufilmuoti nuostabūs Lietuvos vaizdai. Garso takelis „Emigrantuose“ kuria savotiškai lyrinę nuotaiką ir dar labiau verčia susimąstyti, kas tau yra tėvynė.

Pavelas Kohautas, Bogumilas Hrabalas, Milanas Kundera ar Vaclavas Havelas mums bemat asocijuojasi su Čekoslovakijos disidentine kultūra. Po 1989-ųjų viskas ėmė klostytis kitaip. Vaclavas Havelas tapo pirmuoju čekų prezidentu, Pavelas Kohautas nieko originalaus nebesukūrė, Bohumilas Hrabalas nusižudė, o Milanas Kundera ėmė rašyti prancūziškai ir nebelaikė savęs čekų rašytoju.

Štai jo romano „Nežinomybė“ tema aktuali ir beveik negvildenta: reemigracija po sovietų imperijos subyrėjimo, grįžimas į tėvynę, savo šaknų ieškojimas, bandymas atgaivinti ar numarinti atmintį. Autorius klausia, ar sugrįžimas yra įmanomas. Remiasi ir mitologija – Odisėjo sugrįžimo Itakėn istorija. „Dvidešimt metų jis svajojo apie šį sugrįžimą. Bet kai pagaliau sugrįžo, nustebo supratęs, kad savojo gyvenimo, jo esmės, jo branduolio ir viso to, kas jame brangiausia, reikia ieškoti ne čia, Itakėje, o dvidešimt metų trukusiame klaidžiojime“, – įžvelgia rašytojas.

Milano Kunderos teiginiai skatina susimąstyti apie šiandien iš mūsų šalies išvykstančią jaunuomenę. Jeigu esi praleidęs nemažai laiko, pavyzdžiui, brandžiausius gyvenimo metus, užsienyje, kas tuomet yra tėvynė? Bet baisiausia, mano galva, kad patriotizmas virsta tik begaline užuojauta savo kraštui.

Prie mūsų namo laiptinių pastatė naujus suolelius, šalia jų surentė nedidukes šiukšlių dėžes. Praeidamas vis regiu į tas dėžes įgrūstus pilnus bute susikaupusių šiukšlių maišus, nors šiukšlių konteineriai vos už keleto metrų. Pagalvojau, jog kol mes taip elgsimės, nebūsime laimingi nei čia, nei užsienyje.

Šis tekstas nespinduliuoja optimizmu, visgi pabaigai parinkau du anekdotus. Pirmasis apie tai, jog žmogus visad ir visur gali sau rasti vietą.

Mūsų tauta turi Tadą Blindą, kitos tautos – Robiną Hudą, o žydai turi Revį Hudą, kuris atima pinigus iš turtingųjų ir už mažus procentus skolina juos vargšams.
Antrasis su liūdesio gaidele, o ne linksma, kai gali garsiai kvatotis.

Ateina žmogus pas psichologą ir skundžiasi: liūdna, depresija, dargi pagalvojąs apie savižudybę. Psichologas pažeria įvairiausių patarimų ir baigia pasiūlymu nueiti į cirką, nes girdėjęs, jog jame yra puikus klounas, kuris visiems pakelia nuotaiką.

– Bet aš ir esu tas klounas, – nusimena atėjusysis...