Šiųmetę kovo pabaigą vainikuoja ankstyvos Velykų šventės. Velykos švenčiamos pirmą mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio (kovo 21 d.). Vėlesnių nei balandžio 25 d. ir ankstesnių nei kovo 22 d. Velykų nebūna. Kūčios ir Kalėdos – visiems aiški šventė. Velykos – paslaptingesnė. Daugelis mėgina Velykas sieti su margučiais, virtu kumpiu bei aštriais krienais. Gaila, kad Velykų rytą pas mus išblėsęs pasisveikinimas: „Kristus prisikėlė!“ Pasveikintasis turėtų patvirtinti: „Tikrai prisikėlė!“ O pasveikinau taip draugą, tas gi teatsakė vienu trumpu žodeliu: „Nu.“ Daugelis rašančiųjų apie Velykas prisimena vaikystės atviruką – dailininko Michaelio Sowa paveikslą „Laimingų Velykų!“ Per vos pradedančius žaliuoti laukus bėga tėvelis su dukrele, nešini krepšelį pilną dažytų kiaušinių. Juos vejasi milžiniškas zuikis. Suabejojau, ar jie džiaugsmingai bėga į šventę, ar varu varomi. Skaičiau, kad JAV mokslininkai ištyrė 52 garsius Paskutinę vakarienę vaizduojančius paveikslus, nutapytus nuo 1000 iki 2000 metų. Tyrėjai nustatė, kad Jėzaus ir jo mokinių maisto porcijos per tūkstantmetį stulbinamai padidėjo. Naujasis Testamentas nemini, kokie valgiai buvo ant tos vakarienės stalo. Panaudoję kompiuterinės grafikos technologijas, mokslininkai nuskenavo paveiksluose pavaizduotus pagrindinius patiekalus, duonos kepaliukus ir lėkštes bei apskaičiavo vidutinį porcijų dydį. Mastelis buvo apskaičiuotas pagal menininkų pavaizduotų veikėjų galvų vidutinius matmenis. Paaiškėjo, kad per tūkstantmetį Paskutinės vakarienės pagrindinio patiekalo porcijos palaipsniui padidėjo 69,2 proc., lėkščių dydis – 65,6 proc., o duonos kepalėliai – 23,1 procento. Tiesa, pirkdami Velykoms kiaušinių, žiūrėkite į pirmuosius ant lukšto atspaudo kodo skaičius. Patys geriausi kiaušiniai paženklinti skaičiais 0 ir 1. Tai kiaušiniai vištų, kurios laisvai gali vaikščioti lauke ir lesti natūralų lesalą.
Bet čia tarp kitko, o tekstą noriu skirti vartojimo madai. Kartą viename mieste nustojo lyti lietus, nebeaugo medžiai, vanduo pasidarė nebeskanus ir tapo netinkamas praustis. Žmonės iškirto paskutinius medžius, nustojo augti žolė, ir pasaulis pasidarė labai nebegražus. Miestas skendo šiukšlėse, o pasaulis ieškojo būdų, kaip perkelti gyvybę į kitas planetas… Tai pasaka tampanti tikrove. Viskas prasideda nuo žodžio „vartoti“. O jį skatina greitoji mada: greitai pagaminti, greitai parduoti, greitai išmesti. Išmesti daiktai ilgai mus persekios, o pigus šiukšlių utilizavimas – tai tik iliuzija. Be to, mūsų ištekliai nėra begaliniai. Mes norime žinoti, kaip ten viskas Mėnulyje, Marse, kituose planetose, kai viskas aplink byloja, kad mūsų Žemė yra pats tobuliausias taškelis visoje galaktikoje su tiek daug gyvybės formų, kur viskas gyva, žalia, subalansuota. „Nėra jokio atsarginio plano B, nes nėra jokios kitos atsarginės planetos. Teks gyventi čia“, – jau nebepamenu, kuris iš šio laikmečio lyderių pasakė. Didžiausias siaubas – plastmasiniai maišeliai. Keistas mąstymas, kad daug maišelių – daug turto. Maišeliai nėra nukritę medžių lapai ir baisiausia, kad jie irs ilgiau nei šimtą metų. Atgimimo pradžioje buvo net mada rinkti prekybos centrų maišelius. Ypač populiarus buvo su „Marlboro“ kaubojaus ant žirgo atvaizdu. Dar su pavaizduotais automobiliais, motociklais, įdegusiais kūnais. Maišelių paveikslėliai buvo svarbiausia. Kai vykdavau į užsienį, vienas prašymų buvo parvežti tokių maišelių. Žmonės juos saugojo, „blatnieji“ su jais išeidavo į miestą pasipuikuoti. Maisto produktus į juos retas dėjo, kad nesusiteptų. Atsirado žmonių, kurie mąstė, kad maišeliai yra labai svarbu, ir jiems buvo ne vis tiek, kokiame maišelyje jie nešis daiktus ar produktus. Jiems buvo gėda laikyti rankose aptrintą, neišvaizdų maišelį. Nepatartina buvo laikyti tokius maišelius sulankstytus, nes perlenkimo vietoje paveikslėlio dažai imdavo trintis ir išlanksčius jis jau būdavo praradęs savo išvaizdą.
Nuo maišelių kolekcionavimo atgrasė pradėti leisti „Maximų“, „Norfų“, „Rimi“, „Iki“ ir kt. maišeliai. Dauguma žmonių jais naudojasi tik iš bėdos, nes šių maišelių įvaizdį sugadino benamiai, kurių rankose tokius maišelius dažnai gali išvysti. Nebekolekcionuojami tokie maišeliai grūdami į šiukšlių konteinerius, nevalyvo buvusio jų savininko išmesti kur papuola teršia aplinką, uostinėjami ir draskomi šunų, vėjo blaškyti ir įstrigę krūmuose, pakibę ant medžių šakų.
Gal šiek tiek labiau gerbiami maišeliai su kosmetikos, drabužių, batų firmų pavadinimais. Smagu Naujųjų metų išvakarėse paimti maišelį su Kalėdų Senelio ar šiaurės elnių atvaizdais ir naujamečiais linkėjimais. Aišku, vidurvasarį tokiu maišeliu nešinas pilietis atrodo savotiškai. Be to, per rinkimus pasirodo maišelių, raginančių balsuoti už kokią nors partiją. Gali būti, kad tavo ir maišelio politinės pažiūros nesutampa, bet jei kito maišelio neturi, nėra kur dėtis.
Maišeliai it šunys panašūs į savo šeimininkus, o šeimininkai irgi ima panašėti į maišelius. Atsirado maišelių tvirtomis rankenomis, į kuriuos, pats įsitikinau, gali sudėti dvylika butelių alaus ir rankenos atlaikys.
Šiandien, jei dar kas nors saugo maišelius, tai ne kolekcionavimo sumetimais, bet norėdami į juos sudėti daiktus. Bet tada namuose prisikaupia daug ryšulių. Tarp jų gal yra laimingų maišelių, kuriuose saugomi pinigai.
Be to, šiandien maišeliai gerbiami jau ne dėl piešinio, o tik akimirką, t. y. tol, kol iš jų ištraukiami tau skirti daiktai ar dovanos. Vėliau maišeliai pamirštami, numetami į pakampę, o tai, kas juose buvo, pagarbiai įsikuria garbingoje kambario vietoje.
Būna, kad prekybos centre prie kasos žmogus iš kišenės išsitraukia seną sulankstytą maišelį ir ima krautis pirkinius. Taip maišelis panaudojamas tris, keturis, o gal net ir daugiau kartų. Gerbiu tokius žmones. Jie mažesni šiukšlintojai nei tie, kurie išmeta maišelį, panaudotą vos kartą. Jei būtų mano valia, visai uždrausčiau prekybos centrų maišelius – liepčiau pirkėjams ateiti į parduotuvę su savo medžiaginiais maišais, kurie naudojami ilgai. Jei pamirštų tokį maišą namuose, galėtų įsigyti čia pat parduotuvėje, aišku, už kainą, kuri neleistų greitai to maišo išmesti.
Skaičiau, kad praėjusiais metais visoje Europos Sąjungoje pagaminta 3,4 milijono tonų plastikinių pakuočių. Tariant, kad maišelio svoris svyruoja nuo 8 iki 60 g, tai reikštų, kad Europoje kasmet sunaudojama 60–450 mlrd. maišelių, arba 113–850 maišelių kiekvienam asmeniui. Siekiant mažinti šiukšlių kiekį, pirmieji apmokestinti maišelius (2002 m.) ėmėsi airiai ir ten jų naudojimas bemat smuko net penkiolika kartų. Dabar už maišelį airiai privalo sumokėti maždaug 70 centų. 1883 m. garsus prancūzų rašytojas Emilis Zolia romane „Moterų laimė“ labai tiksliai aprašė ligą, kuri truputį daugiau nei po šimto metų medicinoje buvo įvardyta kaip „parduotuvių liga“, „šopoholizmas“ ir net rečiau girdimu vardu „oniomanija“. Ilgalaikiai tyrimai leido mokslininkams padaryti įdomią išvadą, kad ši liga nevargina Rytų tautų – tai Vakarų visuomenės yda. Rytiečius veikiausiai apsaugo jiems būdinga išmintis ir gebėjimas taupyti. Bet kuriame prekybos centre greitai atpažintume šia liga sergančius vartotojus – paprastai jų vežimėliai prigrūsti prekių iki pat viršaus. Visa jų laikysena sako, kad šios pirkimo minutės ar valandos ir yra jiems tikrasis gyvenimas. Ir visai nesvarbu, kad sugrįžus į namus didesnė dalis pirkinių greitai atsidurs šiukšlių konteineryje.
Pirmoji pirkimo manijos „apsėstoji“ 1956 metais tituluota amerikietė Barbara Zelinski, kuri savo vyro (bene mėnesinę) algą sugebėjo išleisti per 2 minutes 34 sekundes. Naujas jos pasaulio rekordas siekia vos minutę 55 sekundes.
Kodėl prekybos centrai tokie dideli? Psichologijoje žinoma, kad žmogaus minioje elgiasi, kaip ir kiti žmonės. Tad jei vieni perka, kiti daro tą patį. Prekybos centruose skamba maloni muzika, kurianti šventinę ar bent pakilią nuotaiką. Matavimosi kabinų veidrodžiuose figūra nuo juosmens yra šiek tiek ištempta ir dailesnė nei gyvenime. Visos matuojamos prekės tiesiog nuostabiai priglunda. Čia drįsiu apie tokius sferinius veidrodžius pajuokauti. Pavyzdžiui, kiek didinančius įtaisyti vyrų tualetuose prie pisuarų. Kiek džiaugsmo būtų vyrams pamačius tokiame veidrodyje savo neatskiriamą draugą, pasididžiavimas apimtų, nuotaika pasitaisytų.
Didelė blogybė ir maisto prekės su apetitą žadinančiais saldikliais. Pavaišinau vaiką tikru šokoladu. Neapsidžiaugė, jam skaniau paprasčiausi, saldainiai į kuriuos kažko prikišta, kad vaikui skanu ir tiek.
Keista dar, kad prekybos centrai nepasikabina kaip šūkio Merilin Monro žodžių: „Ne piniguose laimė, o pirkiniuose.“ Masinės informacijos priemonės tau sako – pirk! Leidi pinigus – atsikratai depresijos, bereikalingos naštos, esi populiarus, turi draugų ir taip toliau, ir panašiai. Toks „idealus vaizdelis“ peršamas ne tik reklamų, bet ir televizijos serialų. Ar pastebėjote – pastarųjų herojai vis leidžia pinigus kavinėse, vis kažką perka prekybos centruose. „Siaubas, ne diena! Neištversiu, jei ko nors nenusipirksiu...“ – tikriausiai esate girdėję darbe, bare ar gatvėje.
Sunkiausia žmonėms, kurie dar pamena prekių deficito laikus. Tokiems kaupimas įaugęs į kraują. Įstrigo istorija, kaip prekybos centre pokalbio metu pagyvenusi moteriškė pasakojo jaunesnei, kad kažkokios ten kruopos supiltos į stiklainius ir sandariai uždarytos, gali išsilaikyti nesukirmijusios net šimtą metų. Kam kruopas kaupti šimtą metų į priekį?
Nepasiduokite gundymams, kad reklamuojami daiktai padės sukurti namuose fengšui atmosferą. Fengšui – tai menas išrinkti vietą kapui, o visa kita jau vėliau prikurta. Pirkimo manija dažniau serga moterys nei vyrai. Tai paaiškinama tuo, kad moterims labiau nei racionaliesiems vyrams reikia jausmų, emocijų. Šis poreikis tenkinamas perkant. Iki šio proceso moterys daug laiko praleidžia besišnekučiuodamos apie naujas parduotuves, nuolaidas, madų tendencijas, šios diskusijos sėkmingai tęsiamos įvairiose stiliaus ir mados forumuose, kuriuose nesunku susirasti bendraminčių ir reikiamos informacijos. Statistika byloja, jog daugiausiai perka 25–40 m. amžiaus moterys. Be to, naujausių tyrimų duomenimis, JAV ir Vakarų Europos šalyse net kas antrai 14–18 metų mergaitei būdingas impulsyvaus pirkimo sindromas. Tai reiškia, kad žmogui kyla toks stiprus noras kažką nusipirkti, kad jis negali atsispirti. Moterys dažniausiai perka daiktus, neva pabrėžiančius jų savitumą – drabužius, avalynę, kosmetiką ar aksesuarus. Liguista priklausomybe nuo pirkimo serga ir vyrai. Jų pirkiniai – tai statusą ir prestižą pabrėžiantys daiktai: naujausi automobiliai, nešiojamieji kompiuteriai, mobilieji telefonai, laikrodžiai ar prabangūs aksesuarai. Kaip elgtis, kad prekybos centruose neprisipirktume nereikalingų prekių, žinome, tačiau eilinį kartą suklumpame. Tad dar prisiminkime, juk viskas labai paprasta: į prekybos centrą eikite tik turėdami aiškų ir konkretų tikslą, pasidarę būtinų prekių sąrašą; darykite tai tik pavalgę, nes sotumo jausmas palengvina savikontrolę; jei atsirado noras įsigyti neplanuotą daiktą, pirmiausia paklauskite savęs, ar tikrai jums jo reikia taip, kad negalėsite apsieiti ir, jei abejojate, bet vis tiek labai norite įsigyti, pasistenkite pirkimą atidėti bent 24 valandoms, nes po paros į jo būtinumą jau žvelgsite kitaip. Be to, praturtinkite savo laisvalaikį – vietoj įpročio leisti jį prekybos centruose užsirašykite į sporto klubą, šokių studiją, nueikite į kiną, teatrą, apsilankykite parodoje, įsitraukite į savanorišką veiklą nevyriausybinėse organizacijose ar pan. Pirkimo maniakas paklaus – kuo blogas pirkimas, jeigu išėjote iš prekybos centro laimingi? Ir grįžę namo turite dvi galimybes: toliau džiaugtis gyvenimu matuojantis naujus pirkinius arba susiėmus už galvos atsisėsti tarp visų tų gėrybių ir atsiduoti sąžinės graužačiai. Kas geriau?
Yra psichologų, teigiančių pirkimo naudą (kirba mintis, ar tik ne didieji prekybos tinklai jiems sumokėjo už tokius teiginius!). Toji nauda – anot jų, tai pastangos dar daugiau užsidirbti. „Pirkite ir būsite amžinai jaunos!“ – teigia kai kurie amerikiečių psichologai ir pateikia savo tyrimų rezultatus: moterys, kurios vaikščiojo po parduotuves 17 valandų per savaitę ar daugiau ir vieno apsilankymo metu išleisdavo daugiau nei 200 dolerių, pasirodė besančios lieknesnės, stipresnės ir kur kas sveikesnės už moteris, kurios pirkdavo rečiau ir išleisdavo mažiau pinigų. Moterys, nusiperkančios drabužių, jaučiasi geriau nei tos, kurios perka virtuvės reikmenis ir buities prekes. Užkietėjusių parduotuvių lankytojų veiduose mažiau raukšlių, jos trykšta energija ir jaučiasi kur kas jaunesnės nei iš tikrųjų. Didžioji dalis mėgstančiųjų pirkti yra labai pasitikinčios savimi moterys, retai kenčiančios nuo depresijos. Jos savigarbos požiūriu pralenkia kuklesnes savo drauges. Kita vertus, reikia džiaugtis, kad sergate tik pirkimo manija. Išlaidumas nėra baisi liga, palyginti su šykštumu. Pirmąjį atvejį dar galima reguliuoti. Antrasis nepasiduoda jokiai įtakai. Yra dvi žmonių grupės: vieni neturtingi, bet labai išlaidūs, kiti – turtingi, bet šykštūs, o gyvena jie vienodai. Bet svarbiausia, kad bibliotekų pasaulyje dar daugiau negu „McDonald‘s“ užeigų.
