Ąžuolas – bukinių šeimos medžių, medelių, rečiau krūmų gentis. Jų yra 600 rūšių. Užauga iki 55 metrų aukščio, liemens skersmuo 3–4 metrai, šakos storos, žievė stora, žiedai smulkūs, vaisius – vienasėklė gilė, atsparūs šalčiui. Auga lėtai, derėti pradeda 15–60 metų amžiaus. Gyvena 500 metų ir ilgiau. Ąžuolo žievėje yra sauginių, organinių rūgščių, dažinių medžiagų, gilėse – krakmolo, aliejaus. Vaistinė žaliava yra žievė.

Sinonimai: aržuolas, aržalas, ožolas, ūžuolas.

Paprastasis ir bekotis ąžuolai
Lietuvoje savaime auga paprastasis ąžuolas – Quercus robur ir bekotis Quercus petracae.

Seni paprastieji ąžuolai saugomi kaip gamtos paminklai.

 Žymiausias jų – Stelmužės ąžuolas Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje, Stelmužės kaimo parke. Ąžuolo amžius – 1500 metų, aukštis 23 metrai, liemens skersmuo 3,5 metro. Tai gamtos paminklas, seniausias Lietuvoje ir vienas seniausių Europoje. Daugiausia ąžuolynų yra išsidėstę Alytaus, Šilutės, Klaipėdos, Kauno ir Šilatės rajonuose, mažiausiai – Akmenės rajono teritorijoje.

Senovėje lietuviai ąžuolus laikė šventais medžiais, juos gerbė. Jie dažnai minimi dainose, pasakose, sakmėse.

Ąžuolas auga miškuose, parkuose, sodybose, miškuose sudaro grynus ąžuolynus arba mišriuose su uosiu, klevu, liepa, egle, pušimi. Mūsų šalyje sudaro apie 1,8 proc. visų miškų ploto.

Žydi gegužės mėnesį, vaisius – gilė, šviesmedis, atsparus sausrai ir šalčiui.

Ąžuolas yra teisėtos veiklos medis, mūsų protėvių medis. Visoje Europoje tai yra ilgaamžiškumo, valdžios ir jėgos simbolis. Paprastasis ąžuolas turi saulės būdą, jo stiebas nuo 8 iki 16 valandų yra šiltas. O prie bekočio ąžuolo tuo metu pridėjus ranką jaučiamas šaltis. Ąžuolas skatina žmogų susimąstyti apie save ir padeda sutvarkyti mintis. Ąžuolas liaudies medicinoje buvo vienas iš labiausiai vertinamų medžių.

Nuo senų senovės medis yra augimo, jėgos, stiprybės ir amžinojo gyvybės atsinaujinimo gamtos cikle simbolis. Žmonės ir medžiai turi bendrą likimą. Šis žinojimas dar nėra visai išnykęs iš žmonių sąmonės ir šiandien įgauna naujos energijos.

Draugiškas ryšys su medžiu, kuris su nuoširdžiu palankumu ir gyvybinėmis jėgomis lydi mus kasdienybėje ir sapnuose, yra pirmas žingsnis teisinga linkme.

Ąžuolo žievėje yra 10–20 proc. rauginių medžiagų, gelinės ir eloginės rūgščių, pektinų, cukraus, gleivių ir mineralinių medžiagų. Gilėse yra baltymų, krakmolo, rauginių medžiagų, riebalų, cukraus ir mineralinių medžiagų. Lapuose – rauginių ir mineralinių medžiagų.

Ąžuolas yra vienas iš svarbiausių mūsų miškų medžių. Ąžuolo mediena tvirta, naudojama paminklams, baldams, parketui gaminti.

Gilės vartojamos kaip kavos pakaitalas, kakavos ir surogato gamybai.

Būnant ąžuolyne greičiau atsipalaiduojama, dingsta nervinė įtampa ir nemiga. Labai gražiai apie ąžuolą aprašoma Manfred Himmel knygoje „Medžiai gydo“.

Gydomosios savybės
Jaunų ąžuolų žievės nuovirai ir užpilai medicinoje vartojami kaip sutraukiamoji priemonė, slopinanti uždegimą ir stabdanti puvimo procesą, su baltymais sudaro apsaugos plėvelę. Šio medžio žievės nuovirais bei užpilais išoriškai gydoma burnos gleivinė, nudegimai, nušalimai, odos nuotrynos, pūliuojančios žaizdos bei opos. Ąžuolo žievės nuoviru liaudies medicinoje nuo seno gydomas per gausus prakaitavimas.

Tradicinė medicina rekomenduoja vartoti ąžuolo žievės nuovirą, išoriškai gydant odos pažeidimus, o viduje gydomi šlapimo pūslės bei šlapimtakių uždegimai.

Ąžuolo žievės nuovirai
Du valgomuosius šaukštus smulkintos džiovintos ąžuolo žievės užplikyti 200 ml verdančio vandens, uždengti ir kaitinti verdančio vandens vonelėje 30 min. Po to 10 minučių vėsinti kambario temperatūroje, nukošti ir įpilti karšto virinto vandens tiek, kad bendras nuoviro kiekis būtų 200 ml. Paruoštą nuovirą galima laikyti ne ilgiau kaip dvi paras. Vartojama kaip rišamųjų savybių turinčią antiuždegiminę priemonę, skalaujama 6-8 kartus per dieną, sergant stomatitu arba uždegiminėmis burnos ertmės, gerklės ar ryklės gleivinės ligomis.

Gydomosios priemonės iš ąžuolo vartojamos nuo senų laikų. Dar mūsų senoliai pastebėjo, kad  pasivaikščiojimas ąžuolyne palankiai veikia sergančius hipertenzija. Virš ligonio lovos būdavo kabinami ąžuolo šakų vainikai, lapams išdžiūvus, juos nuplikydavo verdančiu vandeniu ir ligonio kambaryje vėl pasklisdavo intensyvus ąžuolo kvapas.

Labai naudinga periodiškai ąžuoline vanta pasivanoti pirtyje. Kvėpavimas ąžuolo aromatu miegant ar pėrimasis ąžuoline vanta labai teigiamai veikia organizmą.

Ąžuolo žievės nuovirą gydytojai skiria ligoniams, sergantiems dizenterija, viduriuojantiems, taip pat moterims, sergančioms skrandžio ligomis arba rachitu, rekomenduojama dažniau gerti ąžuolo gilių kavą, o nelaikantiems šlapimo žmonėms, taip pat jeigu gausiai kraujuojama – džiovintų ąžuolo lapų, žiedų ir smulkintų šaknų nuoviro.

Esant bendram organizmo silpnumui, patartina atlikti vonios procedūras su ąžuolo žievės nuoviru. Džiovinti ąžuolo lapai užplikomi, kaip arbata, kuri geriama sergant infekcinėmis skrandžio ligomis, šis nuoviras labai naudingas sergantiems parodontoze arba esant silpnoms dantenoms.

Liaudies medicinos žinovai ąžuolo žievės nuoviru nuo seno sėkmingai gydė pernelyg gausų kojų prakaitavimą. Ši procedūra nesudėtinga: susmulkintos į miltelius džiovintos ąžuolo žievės įberiama į kojines arba puskojines, jomis apsimaunama ir įprastai vaikštoma, kojų prakaitavimas sumažėja per pus. Visai stabdyti prakaitavimo negalima, nes ši funkcija organizmui yra būtina ir naudinga.

Esant pernelyg gausiam kojų ir rankų prakaitavimui labai efektyvios ąžuolo žievės nuoviro vonelės: 500 g susmulkintos žievės į 3–4 litrus vandens voniai, 5–10 g į litrą vandens – pavilgams ir kompresams.

Ąžuolo gilės labai maistingos
Apskrudintos ir sumaltos ąžuolo gilės yra vienas pagrindiniu komponentų daugelio kavos gėrimų, tai puikus natūralus kavos pakaitalas.

Gilių kava turi gydomųjų savybių. Ji geriama gydant įvairios kilmės vaikų traukulius, arba skrofuliozę, šis skanus gėrimas naudingas ir suaugusiems. Ąžuolo gilių kavą rekomenduojama maišyti su iki rausvumo apskrudintais maltais miežių, rugių, avižų arba kviečių grūdais, galima įberti smulkintų paskrudintų cikorijos arba kiaulpienės šaknų.

Gilių kava. Išgliaudytų ir į miltus sutrintų gilių – 3 arbatiniai šaukšteliai, grūstų miežių grūdų – 2 arbatiniai šaukšteliai, valytų grūstų avižų grūdų – 1 arbatinis šaukštelis, smulkintų apskrudintų cikorijos šaknų – 2 arbatiniai šaukšteliai, smulkintų paskrudintų kiaulpienių šaknų – 1 arbatinis šaukštelis.

Skrudinama kiekvienos kultūros grūdus atskirai kol paraus, jie neturi pernelyg patamsėti. Tokia ąžuolo gilių kava užplikoma ir vartojama taip pat kaip ir natūrali kava, rekomenduojama ją pagardinti pienu, cukrumi arba medumi pagal skonį.
Ąžuolas liaudies medicinoje buvo vienas iš labiausia vertinamų medžių. Gydomosios vonios su ąžuolo energija įkrautu vandeniu stiprina ligotus vaikus ir suaugusius. Įkrautas geriamasis vanduo stiprina sveikatą. Taip pat gerai dėvėti energija įkrautus apatinius baltinius.

Pajausk jo galią, stiprybę ir ilgaamžiškumą
Senovės astrologai buvo įsitikinę, kad be gydomojo poveikio medžiai yra šaltiniai tam tikros subtilios energijos, darančios įtaką žmogaus psichinei bei fizinei būklei.

Kiekvienas medis yra savaip naudingas, ir kiekvienas žmogus, gimęs po atitinkamu Zodiako ženklu, dėl palankios  planetų įtakos tame žvaigždyne turi nuo 2 iki 5 arba net daugiau „savo“ medžių globėjų.
Paminėsime kelis medžius globėjus įvairiems Zodiako ženklams.

AVINAS – pušis, eglė, gudobelė, kriaušė, obelis, šaltalankis, geltonoji akacija.
JAUTIS – ąžuolas, liepa, alksnis, obelis, šermukšnis, kriaušė, akacija.
DVYNIAI – akacija, lazdynas, kriaušė.
VĖŽYS – gluosnis, liepa, alksnis, sidabrinė tuopa.
LIŪTAS – ąžuolas, kedras, kaštonas, uosis, trešnė.
MERGELĖ – ąžuolas, alksnis, obelis, lazdynas.
SVARSTYKLĖS – beržas, uosis, šermukšnis, alksnis, obelis, kriaušė.
SKORPIONAS – ąžuolas, gudobelė, pušis, uosis, obelis, kriaušė, šaltalankis.
ŠAULYS – beržas, ąžuolas, liepa, pušis, tuopa, skroblas, obelis, maumedis, kaštonas, šermukšnis.
OŽIARAGIS – eglė, pušis, gluosnis, liepa, skroblas, drebulė, kaštonas.
VANDENIS – pušis, eglė, skroblas, gluosnis, liepa, kaštonas, šermukšnis.
ŽUVYS – beržas, ąžuolas, liepa, skroblas, uosis, tuopa, lazdynas, pušis, kedras, obelis, maumedis, kriaušė.

Štai Hipokratas vadinamas medicinos tėvu, puikiai išmanė ir astrologiją. Jau nuo neatmenamų laikų, prieš pradėdami gydyti pačią ligą, gydytojai pirmiausiai „tardavosi“ su žvaigždėmis. Jie buvo įsitikinę, kad kiekvienas į šį pasaulį atėjęs žmogus su pirmuoju oro gurkšniu „įsijungia“ į vieningus kosmoso ritmus.

Ąžuolas – išvaizdžiausias ir neabejotinai drūčiausias medis, turintis labai galingos gyvybinės energijos.

Norintys patirti ąžuolų skleidžiamą energiją, tai gali įsitikinti kiekvienas be didesnių problemų.

Ąžuolynuose dažnai auga lazdynai – jie papildo ąžuolo energinį potencialą ir sustiprina šių medžių skleidžiamą gyvybinę energiją.

Kiekvieną kartą malonu pasivaikščioti po ąžuolyną, beržyną ar pušyną, pasisemti kūno ir sielos stiprybės, pajusti gyvybinę energiją ir sveikatos šaltinį.