Romualdas BALIUTAVIČIUS

Praėjusią savaitę, Šiauliuose, Būsto ir urbanistinės plėtros agentūros surengtame forume „Daugiabučių atnaujinimas – neišvengiamas ir savalaikis” buvo kalbama apie įvairius su daugiabučių namų renovavimu susietus aspektus, valstybės paramą ir kt. Apie šalies daugiabučių techninę būklę bei jų šiltinimo efektyvumą kalbėjo defektologas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto docentas, daktaras Česlovas Ignatavičius. Štai keletas jo minčių.

„Yra, kas renovavę statinį sutaupo iki 70 proc. šilumos, tačiau yra modernizuotų daugiabučių, kur šilumos sutaupoma tik 15-20 proc.” - kalbėjo Č. Ignatavičius, komentuodamas atskirų blokinių daugiabučių detalių eksploatavimo trukmę pagal anuomet galiojusius SSRS standartus. Gelžbetoninių pamatų – 125 metai, surenkamų gelžbetoninių sienų bei perdangų – 125 metų. Durų ir langų mediniuose rėmuose – 40 metų, medinių vidinių durų - 50 metų, lentinių grindų – 40 metų. Stogo – 10 metų, sandūrų hermetinimo – 8 metai, o dažytos fasado apdailos – 6 metai.

Pagal nuo 2002 metų įsigaliojusį naująjį standartą, stambiaplokščių namų eksploatavimo trukmė – 100 metų, monolitinių – 120 metų.

„Šiltinimo sistemos yra dviejų tipų: tinkuojamos ir vėdinamosios. Kiekviena iš jų savaip gera, - pasakoja Č. Ignatavičius, nemažai dėmesio skiriantis ir kitų šalių statinių būklės vertinimui. - Galiu pasakyti, kad Lietuvoje statyti daugiabučiai anuometinėje SSRS buvo laikomi vieni geriausių. Esu defektologas ir galiu teigti, jog daugiausia defektų statiniuose yra dėl statybos darbų broko (apie 50 proc.) Su neteisingu projektavimu susijusių defektų randama 18 proc. Dėl neteisingo eksploatavimo – apie 11 proc. Taigi ne vien statybininkai padaro klaidų, jas daro ir projektuotojai, ir eksploatuotojai.

25-35 proc. visų defektų pasitaiko išorinėse sienose. 11-33 proc. balkonuose ir terasose. 15-17 proc. - žemėje įgilintose konstrukcijose. Daugiau kaip pusė defektų susiję su drėgme.”

Prelegento teigimu, žmonės visaip bando gelbėtis nuo besiskverbiančios į vidų drėgmės, neretai pažeisdami viešąjį interesą, tarkime, daugiabučio fasadą išmargindami hermetikų raštais. Jeigu jūsų buto langas bus prieš tokį fasadą, jo vertė kris. Teisiškai žiūrint, daugiabučio gyventojai turėtų susitvarkyti fasado išvaizdą. Kitose šalyse visa tai reglamentuoja įstatymai.

„Kita medalio pusė – dažnai fasadus tvarko ne kvalifikuoti specialistai, bet atsitiktiniai žmonės (taip pigiau). Drėgmė į vidų patenka ir per netinkamai padarytas siūles. Numatyta, kad atsitiktinai į sieną patekusi drėgmė turi numigruoti ir ištekėti lauk. Užhermetinus drėgmė nebeišeina ir po tokių remontų sienos ima pelyti bei peršlapti, - tęsia Č. Ignatavičius. - Vanduo, patekęs į sienas, turi turėti kur ištekėti, kitaip drėgmė migruos nežinia kur. Gali būti, kad nuo drėgmės korozija pažeis metalinius inkarus, ir namo siena išeis į išorę (buvo tokių atvejų). O tai jau avarinė situacija. Kartą, kai atvėriau neprofesionaliai mastika užtaisytas siūles, termoizoliacinė medžiaga buvo taip prisigėrusi drėgmės, kad ją buvo galima tiesiog gręžti...”

Pasak Č. Ignatavičiaus, fasadų drėgmės įgerties tyrimai Karsteno prietaisu rodo, jog vietoje leistino 0,5 kub. centimetro per minutę, kartais normos viršijamos net keliolika kartų. „Nebespėjome pilti, kadangi vanduo buvo labai greitai susiurbiamas, - pasakoja jis, prisimindamas vieno tyrimo akimirkas. - Vanduo sienoje užima oro vietą. Vandens šiluminis laidumas iki 25 kartų didesnis negu oro. Vadinasi, per įmirkusią sieną prarandama labai daug šilumos.

Kita bėda – per ilgesnį laikotarpį fasadai apdulka. Vanduo, prasiskverbęs pro tokias sienas, yra su teršalais. Visokie pseudospecialistai paprastai siūlo užsandarinti siūles arba nudažyti fasadus, kas irgi yra blogas, netinkamas sprendimas”, - teigia  Č. Ignatavičius ir pateikia pavyzdį: „Jeigu jums  užplombuotų neišvalytą kiaurą dantį, ar daug iš to naudos? Čia lygiai tas pats. Jei apšiltinsime arba nudažysime užterštą fasadą, sienos greitai „gangrenuos”.

Norint kokybiškai apšiltinti, būtina nuo daugiabučių fasadų nuvalyti visus teršalus. O kadangi užterštuose paviršiuose gali būti kenksmingų sporų arba mikroorganizmų, paviršius  rekomenduojama nuplauti fungicidais, išdžiovinti ir tik tuomet dažyti arba šiltinti.

„Manęs dažnai klausia, kokiomis medžiagomis aš rekomenduočiau šiltinti daugiabučių išorines sienas? Neturiu teisės reklamuoti nė vienos. Jei pasiūlau vieno gamintojo medžiagas, pyksta kiti. Renkantis šilumą izoliuojančias medžiagas, būtina atkreipti dėmesį į tam tikrus jų požymius. Visos šios medžiagos yra lengvos ir labai porėtos. Oras – pats geriausias šilumos izoliatorius. Jei pažiūrėtume į šiaurės gyvūnų šerius, pamatytume, kad jie – tuščiaviduriai. Juose esama oro. Taip pat ir plunksnos. Ir medžiai prieš žiemą iš savo išorinių sluoksnių ištraukia vandenį. Vadinasi, ir gamta nuo šalčio ginasi oru”.

Statybinėse izoliacinėse medžiagose irgi daug oro. Pavyzdžiui, polistireniniame putplastyje jo yra net 98 procentai! Kartais konkurentai prišneka visokių nebūtų dalykų apie kitų gamintojų termoizoliacines medžiagas. Prelegento teigimu, visos tam skirtos medžiagos yra geros bei tinka pastatams šiltinti. Polistireninis putplastis – irgi. Tai organinė medžiaga, viena iš ekologiškiausių. „Kartais į savo elektroninį paštą gaunų laiškų, kuriuose aiškinama, esą šis putplastis neekologiškas, degus ar pan. Bet tai pati ekologiškiausia medžiaga. Į polistireninį putplastį visame pasaulyje pakuojamas maistas, medikamentai. Jis vartojamas baldų gamyboje, aviacijoje ir t. t. Vokiečiai jį išrado ne tam, kad nuodytų pasaulį,” - šypsosi Č. Ignatavičius.

Šilumos izoliacija efektyvi tik tada, kai izoliacinė medžiaga sandari. Bet jeigu pro ją gali prapūsti vėjas, nieko gero. Į šilumos izoliacinę medžiagą neturi patekti taip pat ir jokie teršalai bei vanduo. „Vakaruose, patvinus Reinui, Dunojui, Vislai ir kitoms upėms, nukentėjo daugybė namų, nes vanduo prasiskverbė ir į termoizoliacinį jų sluoksnį. Tada iškilo leniniškas klausimas: „Ką daryti?” Ir čia labai tiko leniniškas atsakymas: „Susprogdinti ir pastatyti iš naujo”. Kito varianto nėra. Jei į termoizoliacinį sluoksnį prasiskverbė teršalai, jų iš ten nebeiškrapštysi...” - įsitikinęs Č. Ignatavičius.

Kaip defektologas, Č. Ignatavičius teigia priėjęs išvados, jog daugiausia defektų pasitaiko pastato apatinėje dalyje, prie cokolio. Kartais dėl to, kad lyjant nuo žemės atšokantys vandens purslai taško cokolį (apsisaugojimui cokolis apjuosiama nedidelių, žąsies kiaušinio dydžio akmenų, maždaug 30 centimetrų pločio juosta). Ir pavasarą, kai iš žemės migruojanti drėgmė patenka į šilumą izoliuojančią medžiagą. Šitaip veikiamo sienos apdaila jau po metų kitų ima trupėti, irti, ir į butus patenka drėgmė, įsimeta pelėsis ar panašiai.

„Apšiltinant fasadą svarbiausias uždavinys, pakartosiu, yra toks: į šilumą izoliuojantį sluoksnį neturi prasiskverbti teršalai ir drėgmė, jo neturi prapūsti vėjas. Šitaip gausime patį didžiausią apšiltinimo efektą”, - teigia Č. Ignatavičius.

Tęsinį skaitykite kitos savaitės „Šiaulių naujienų” priede „Tavo erdvė”. Defektologas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto docentas, daktaras Č. Ignatavičius toliau pasakos, per kur dažniausiai iš daugiabučio išeina šiluma ir kt.