Baravykai... Kiekvieno grybautojo džiaugsmas ir pasididžiavimas...

Autoriaus nuotr.

Romualdas BALIUTAVIČIUS

Nors dangus ir buvo sodriai apsiniaukęs, bet argi tokia smulkmena sulaikys tikrą grybautoją? Dangus juodas, purškia lietus – kelmų nematau, vis kliūnu, kur jau ten grybai... Galvoju, būtų gerai bent vakarienei prisirinkus. Programa minimum, taip sakant... Tos šnekos apie pilnas baravykų automobilių bagažines, matyt, gerokai perdėtos... Šitaip mintydamas ėjau vis gilyn į mišką. Žmonių aplink mažėjo. Kibire kaupėsi lepšiai, kazlėkai... Dangus blaivėsi..

Su pilnais kibirais grįžau prie mašinos, sušlemščiau atsivežtus pietus, įsimečiau kišenėn tris ledinukus ir vėl nėriau du tris šimtus metrų į eglynėlį, nes toje vietoje nemažai šilbaravykių galvelių pripjoviau ir dar daugiau jų buvo likę. Kai netrukus nebeliko ko pjauti, pasukau mašinos link . Juokingiausia tai, kad jos neberadau...
Slėnis, tiksliau griova, kurią supo aukštos kalvos: eiti galima arba pirmyn (ką jau buvau padaręs) arba atgal. Tačiau tai tik teorija... Praktiškai, išropojęs ant keliuko, pamačiau, kad iki tos griovos gal 200 metrų, bet, kai atėjau, paaiškėjo, jog čia, nors ir gana panaši, bet vis gi ne ta vieta, o tolumoje pasimatė dar vienas staigus kelio nuolydis. Manydamas, kad nuėjau mišku į priekį per daug, nuskubėjau ten... Deja, ir šis buvo „ne mano“. Kiek pažingsniavęs, pamačiau dar vieną keliuką: o gal tai jis? Ir, jei dar iš pradžių turėjau kažkokių iliuzijų, greitai jų nebeliko: aš pasiklydau!

Niekam tikusios mokyklinės žinios
Grįžti turėjau į šiaurės vakarus, bet pirma reikėjo nustatyti savo buvimo vietą. Dangus vėl apniuko, o tie mokykliniai paistalai apie orientavimąsi pagal skruzdėlynus ar ilgesnes medžių šakas, seniai žinojau, nedaug pagrindo teturi: dažnai kiekvienas medis rodo vis kitaip – pats tikriausias būdas sukti miške ratas po rato...
Vis dar vyliausi, kad kaip nors pavyks surasti kelią, bet... Po gero pusvalandžio, priėjus neregėtą, neaiškios paskirties tuščią, kiužą trobesį, kuris, atrodė, sugrius nuo stipresnio garso arba net nusičiaudėjus, supratau, jog paklydau kaip reikiant. Miškų masyvai čia didžiuliai – gal 20 kilometrų skersmens, tad klaidžioti tikrai turėjau kur... Būtų dabar kartu mano katinas! Paleisčiau ir parvestų. Juk gyvūnai turi kažkokį jutimą, intuiciją, ar kaip ten...

Toliau leidausi įkalne, taku per aukštą žolę. Už trobesio netrukus pasimatė bokštelis šernams šaudyti. „Aha, – pagalvojau, – vis šioks toks orientyras. Be to, čia būna žmonių. Tik, va, kada jie būna?..“. Keliukas šakojosi į dvi puses. Patyrinėjęs, kuria iš jų labiau važinėjama, nudrožiau pirmyn, nors ir nebeturėjau „žalio supratimo“, kur einu ir kur išeisiu. Po kurio laiko išgirdau tolimus grybautojų balsus...

Sutinku žmones
Pusamžis vyras, sužinojęs kas ir kaip, pasakė nelabai žinąs, kur man eiti. „Kažkur ten“ – mostelėjo ranka. Jie, girdi, atvažiavę nuo ežero, t. y. apie 20 kilometrų nuo miestelio, pro kurį atvažiavau aš! Optimizmo tai nepridėjo, bet pasistengiau suimti save į rankas.

Nužygiavome drauge prie mašinos. Pakeliui tas žmogus pjovė baravykus man iš po kojų, bet tąkart grybai mažiausiai berūpėjo... Pasak to sutikto žmogaus, jis tūno miške nuolat: renka ir pardavinėja rudens gėrybes, bet ką nors konkretaus pasakyti man taip ir nesugebėjo. Pagaliau priėjome nebe pirmos jaunystės automobilį. Žmogus pradarė bagažinę, ištraukė maišelį su pietumis ir, pažvelgęs į akis, atidavė sumuštinius bei tris pomidorus, girdi, tau jų kur kas labiau prireiks... Kuklintis nebuvo tikslo – kas žino, gal ir miegoti kur po egle prisieis? Priėmęs dovaną pamačiau link mūsų einančius du vyrus. Užkalbinome. Vienas iš jų gana neblogai gaudėsi situacijoje ir pasišovė mane pavėžėti iki keliuko, vedančio į miestelį. Nieko kito ir netroškau...
Važiuojant nauji mano pažįstami, kaip ir dera tokioje situacijoje, pasakojo visokias istorijas, susijusias su klaidžiojimais miške, bet man jau buvo per akis ir savosios. Pasiekėme miško kryžkelę. „Gal miško draugas obuolio norėtų?“ – paklausė mane vežęs. Dar kartą pasiklausęs, kurlink pasukti, atsisveikinau.
Jeigu tikėti jų žodžiais, buvau per 5–6 kilometrus nuo miestelio, o kojose jutau nuovargį.

Kaskart išvydęs statesnę nuokalnę, imdavau žengti greičiau – o gal čia mano mašina ir visų vargų pabaiga? Bet kiekvienąkart tekdavo nusivilti. llgainiui ir keliukas tapo vis mažiau panašus į tą, kuriuo atvažiavau. Nužingsniavęs dar apie puskilometrį, pamačiau grybautoją su vaiku, kuris patvirtino, jog tikrai einu į miestelį, iki kurio dar „gabaliukas kelio“. Supratau, kad jeigu ir einu į miestelį, ko gero, iš kitos jo pusės...

Pasiekiu sodybą
Miestelio nesimatė. Sūrus prakaitas bėgo veidu žemyn, graužė akis. Pasirodo, ne toks jau ir gabaliukas, bet visas gabalas kelio... Jutau augantį nuovargį kojose – eiti darėsi vis sunkiau. Ir štai pakelėje pastebėjau sodybą. Iš kamino virto dūmai – tai teikė vilčių rasti žmones. Tačiau pirmas atbėgo ir garsiai skalydamas mane pasitiko šuo. Greičiau šunėkas. Jis taip įkyriai amsėjo ir sukiojosi apie kojas, kad mielai būčiau užvažiavęs kibiru per uodegą, bet sodyba buvo prie pat. Nebenorėjau komplikuoti ir taip gana neaiškios savo situacijos...
Kieme pasitiko vyras ir žmona. Bent jau man taip pasirodė. Moteris netrukus nuėjo į pirkią, o vyras pasiruošė išklausyti manosios grybautojo išpažinties. Nekviečiamas atsisėdau ant kieme stovinčios kaladės. Mano katinas čia būtų pasakęs, jog dabar ne laikas reveransams... Šunėkas nurimo ir susirangė šalia.

„Gerai, kad bent žinai, pro kur atvažiavai“, – tarė išklausęs žmogus, o tai aną kartą vienas toks atbėgo ir vos neverkia: „Padėk surasti Golfą – neseniai pirkau!“ Visą dieną davėmės po miškus, kol man „dašilo“, kad jis į mišką bus atvažiavęs kitu keliuku. Vos ne kasdien pas mus kas nors užsuka kelio pasiklausti“, – toliau porino vyriškis situacijai tinkančias istorijas. Bet mane jos nelabai tedomino...

Pasitvirtino blogiausi spėjimai: ėjau į miestelį, bet tik kitu keliuku – iš priešingos pusės... Paguoda nebent tai, jog dabar žinojau, kur esu...
Sodybos šeimininkas, be abejo, žinojo ir trumpesnį kelią, bet greičiausiai abejojo mano, kaip orientacininko, sugebėjimais. „Tai čia netoli turi būti ežeras“, – paklausiau. „O, taip, – mostelėjo ranka vyriškis, – jis šalia“. Dieve šventas! Paprasta matematika: iki miestelio dar trys kilometrai, plius trys kilometrai iki „manojo“ miško, plius trys keturi kilometrai mišku iki vietos, kur liko mašina. Ir visa tai po kilometražo, kurį sukoriau! Net saldu pasidarė. Vienu metu, žiūrėdamas į kieme stovintį šeimininko automobilį jau buvau beprašąs pavėžėti, be susiturėjau: nueisiu pats. Kaip pasakytų mano mylimas katinas, kol gali, eik vienas – nereikės niekam būti nei skolingam, nei dėkingam. Ir išėjau.

Pritaikau Pitagoro teoremą praktikoje
Miškui baigiantis pasivijau vietinį gyventoją. Pasilabinau. Anas pasidomėjo, ar daug grybų radau. Atsakiau, kad man jie šiuo metu rūpi mažiausiai – svarbu pasiekti vietą, kurioje liko automobilis. Tada sutiktasis pasiūlė trumpinti kelią: eiti pamiške. Tiesą sakant, pagunda sutrumpinti kelią buvo didžiulė: eiti stačiojo trikampio įžambine arčiau negu dviem jo statiniais. Tai Pitagoro teorema, kurią kažkada mokiausi mokykloje. Pasvarstęs, pasukau per pievas, pamiške...
Po gero pusvalandžio pasiekiau žvyrkelį, kuriuo atvažiavau, bet iki mašinos, žinojau, dar reikėjo žygiuoti apie šešis kilometrus. Tačiau eiti, kai nebeslegia nežinomybė – visai kas kita...

Paskutiniai kilometrai
Netrukus, vienas po kito, pasivijo du automobiliai. Nebestabdžiau jų: į pirmąjį nebūčiau tilpęs ir norėdamas – pilnas grybautojų, o kitas greitai lėkė vairuojamas jaunutės mergužėlės. Kaip būtų pastebėjęs mano išmintingasis katinas: „Kvaila patirti šitiek vargų, o paskui neapdairiai gauti galą iki tikslo likus vos keliems kilometrams...“
Tegul pasimoko vairuoti viena... Atsukęs artėjančiai mašinai nugarą, išsitraukiau dovanotus užkandžius. Skanumėlis! Taupydamas laiką, ėjau valgydamas, kol pagaliau pasiekiau pamiškę. Liko kokie du trys kilometrai. Vienas juokas pro ašaras.
Jėgos tirpo greičiau nei kelias, kurį turėjau nužingsniuoti. Atsisėdau ant kelmelio persiauti batų. Ir tada pastebėjau, kaip saldžiai gera sėdėti bei nieko neveikti! Tiesiog sėdėti ant samanų ir tuo mėgautis! Iš neaiškių svajonių, minčių ir snaudulio pažadino šalia sustojęs baltas „Audi“ automobilis. Išlipo keturi vyrai. „Ar yra grybų?“ – paklausė. Pasakiau, jog ne grybų ieškau – mašinos. „Tai visų blogiausia!“ – sutartinai nusijuokė atvykėliai.

Sutinku kelmiškį
Kojos darėsi švininės. Ėmė erzinti smulkmenos: ant akių vis krintanti kaubojiška mano skrybėlė, čežanti striukė, guminiuose batuose smunkančios kojinės... Kaip būtų pasakęs mano katinas, „Pervargai, ir tuo viskas paaiškinama“. Tada ėmiau save raminti svajonėmis, kaip bus gera sėdėti mašinoje, kaip grįždamas įjungsiu šilumą ir pasileisiu tylią muziką...
Likus kilometrui ar mažiau, išvydau priešais atžingsniuojantį jauną vaikiną. Kibirėlį su grybais jis nešėsi persimetęs per petį – pamovęs ant lazdos.
„Ar daug grybų?“ – pasmalsavau. Jis tylėdamas nusiėmė nešulį: vieni baravykai! Bet miško gėrybės, atrodė, nė kiek nedžiugino jaunos jo širdies. „Ar kartais nematei raudonos mašinos?“ – paklausė manęs. Ne, tokios tą dieną nemačiau. Visokių sutikau, bet tik ne raudoną. Būčiau atsiminęs. Ir vaikinukas nužygiavo toliau. Aš gi netrukus pasiekiau nuokalnėje, netoli keliuko, paliktą savo mašiną.

Susidėjau grybus, nuvaliau lapus bei spyglius. Pajudėjau. Greitai vėl pasivijau tą vaikinuką. Pasisiūliau pavėžėti. (Reikia padėti vienas kitam – juk ir man žmonės pagelbėjo!) Tas savo ruožtu pasidomėjo, kiek kilometrų iki miestelio. „Apie penkis, – atsakiau. – Tau irgi į Šiaulius?“ – „Ne, aš iš Kelmės“. – „Bet juk mes važiuojame į priešingą pusę!“ Pasirodo, anas atvažiavo su kompanija ir pasiklydo. Po kurio laiko paprašė sustoti. Grįšiąs, girdi, atgalios – tos vietos, kuriomis važiavome, jam nematytos...

Padedu dar vienam nelaimėliui grybautojui
Vakarėjo. Važiavau aplenkdamas balas. Už posūkio, miškui baigiantis, pamačiau vyrą, gestais rodantį, kad sustočiau. „Nelaimė žmogui, ar vėl koks nuotykis manęs laukia? – pagalvojau. Vyras buvo be daiktų ir smulkesnio sudėjimo, tad, per daug nesibaimindamas, užmyniau stabdžių pedalą...
„Ar negalėtumei pastumti autobusėlį. Užklimpau“, – paprašė. Kažkodėl tą vakarą padėti buvau pasirengęs visiems... Nuėjome link jo provėžose užsėdusios technikos. Pasirodo, tas vyriškis taip pat grybavo vienas, todėl aišku, kodėl jam reikėjo pagalbos. Autobusiuką pavyko išsiūbuoti, ir gana greitai jis išsikepurnėjo iš gilių ir šlapių provėžų. Bet jau ir vietą apsisukimui anas pasirinko pačią netinkamiausią – purvynę! Atsidėkodamas vyrukas paaiškino, kur, pasak jo, per valandą prisirinksiu krepšį baravykų! Oho! Visa tai jau kažkur buvo girdėta, bet pagunda viršijo mano nuovargį ir gebėjimą sveikai protauti. Čiupęs peilį ir tuščią plastiko kibirą, nėriau gilyn į mišką...

Vietoj epilogo
Nesunkiai radau nurodytą lopinėlį. Tik baravykų kažkodėl nesimatė... Netrukus pasirodė dviem krepšeliais storakočių nešina moteriškė. Bet ji labai jau miglotai kalbėjo, kur juos nupjovusi... Bevaikščiodamas ratais, užtikau daugybę kelmučių. Tūkstančius. Bet man reikėjo baravykų... Saulė leidosi. Pasukau link mašinos, bet, o varge, ir vėl pamečiau kelią! Darėsi nebejuokinga. Dar vienas toks klaidžiojimas būtų aiškiai per daug! Bet, ačiū Dievui, šį kartą pro medžių viršūnes dar švietė saulė. Taigi labai nuklysti negalėjau. Truputį grįžau atgal ir tolumoje pro retus medžius pamačiau švytintį savojo „lainerio“ šoną! Nieko nebelaukdamas pasukau iš keliuko tiesiai link mašinos, ir... sunku buvo patikėti tuo, ką pamačiau: žolėje, tarp retų eglaičių, drebulių ir beržų rudavo dešimtys, ne, greičiau, šimtai baravykų galvučių!.. Niekad tiek daug jų neteko matyti vienoje vietoje! Arba kaip pasakytų mano išmintingasis katinas, viskas gerai, kas gerai baigiasi...

Saulė buvo visai prie laidos, kai pasukęs link mašinos netrukus užėjau tikrą baravykų „klondaiką“.

Autoriaus nuotr.