Puansetijos žavi ne žiedais, o spalvingais pažiedlapiais.
Redakcijos archyvo nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Jau antrą dešimtmetį Kalėdų žvaigždės, puansetijos, nepraranda populiarumo Lietuvoje dėl savo ryškaus žavesio – sodriai žalių lapų ir dar sodresnių raudonų žiedų, kurie net nėra žiedai.
Ir jau kelintus metus iš eilės prieš Kalėdas redakcija sulaukia šiauliečių skaitytojų laiškų ir skambučių, kaip šias žavias gėles išlaikyti iki kitų metų žiemos švenčių.
„Žydi“ ne žiedai – pažiedlapiai
O tai nėra lengva – puansetijos yra lepūs augalai.
Ir tai suprantama, jų tėvynė – Meksika, kur auga apie šimtas rūšių ne tik raudonų, bet ir rožinių, baltų ir beveik violetinių. Tačiau pačios mėgstamiausios, žinoma, yra raudonos, kurių įvairiausių atspalvių ir formų yra išvesta dar ne mažiau nei šimtas rūšių.
Dar viena šių augalų populiarumo priežastis yra ta, kad jie žydi nuo lapkričio iki vasario. Nors žodis žydi čia netinka – puansetijų žiedai visai neišvaizdūs, tai žiedų pažiedlapiai savo sodriomis spalvomis džiugina visų akis.
Beje, perkant Kalėdų žvaigždę būtina ją atidžiai išsirinkti: jei miniatiūriniai gelsvi žiedeliai pačiame viduryje dar neišsiskleidę, tai gėlė raudoniu džiugins iki trijų mėnesių, o jei jau išsiskleidę – kur kas trumpiau.
Nuodinga ir naudinga
Apskritai puansetija, moksliškai - puošniausioji karpažolė, kaip jau minėta, yra ne tik lepus, bet ir nuodingas augalas. Kaip ir visų karpažolinių, syvai gali labai smarkiai sudirginti odą.
Todėl auginant šį augalą ir karpymu norint iš jo suformuoti gražų krūmelį, reikia labai saugoti tiek rankas, tiek veidą, o ypač akis. Beje, patartina nupjautas šakeles prideginti, kad syvai nesisunktų.
Kartu puansetijos yra ir labai naudingi augalai – jie sugeria visas kenksmingas chemines medžiagas, nuostabiai valo kambarių orą, gerina širdies veiklą ir kraujotaką.
Persodinti – į nederlingą žemę
Taigi jei įsigijote puansetiją (be abejo, žydinčią), tai reikia jai sudaryti tinkamas sąlygas. Temperatūra turi būti 15-20 laipsnių šilumos, laistyti reikia tik pašildytu vandeniu, nuolat purkšti tiek gėlę, tiek patalpas. Augalą saugoti nuo temperatūros svyravimų, šalčio, per didelės drėgmės.
Kai puansetija baigia žydėti, jai prasideda ramybės periodas. Tuo metu ją reikia laikyti 12-15 laipsnių šilumoje, beveik nelaistyti, lapams leisti nukristi, o po trijų mėnesių, pavasarį, vėl pradėti priežiūrą - pirmiausia persodinti.
Persodinti reikia į durpių substratą, vazono apačioje įrengus labai gerą drenažą. Žemė visą laiką turi būti drėgna, bet jokiu būdu ne šlapia.
Durpės, žemė vazone neturi būti labai derlinga, nes tokiu atveju puansetija labai išveši, bet žymiai mažiau žydi.
Tuo metu rekomenduojama šį augalą apgenėti – kai kas rekomenduoja palikti tik penkiolikos centimetrų ilgio šakeles.
Du mėnesiai tamsoje
Nors puansetijos mėgsta ir šilumą, ir šviesą, tačiau tiesioginių saulės spindulių nepakenčia. Nepakenčia ir skersvėjų, ir vėjų.
Nuo kovo rekomenduojama šiuos augalus reguliariai tręšti kompleksinėmis ir kalio salietros trąšomis iki lapkričio.
Jei viską teisingai darėte, vieną ar du rudens mėnesius puansetiją reikėtų palaikyti visiškoje tamsoje po keturiolika valandų per parą. Tada šią gėlę jau su pumpurais ir išryškėjusiais pažiedlapiais galima statyti, pavyzdžiui, ant palangės, kur ji tris mėnesius leis gėrėtis savo spalvomis.
Iš actekų – po pasaulį
Senieji Meksikos gyventojai actekai puansetijas naudojo audinių dažams ir vaistams nuo karštinės gaminti, naudojo religinėse ceremonijose, nes raudona spalva simbolizavo tyrumą.
Atrodo, iš Meksikos pirmąsias puansetijas į JAV atsivežė vienas botanikas, kad jas patyrinėtų. Tačiau greitai žmonės jomis susižavėjo ir jos paplito po visą šalį, o vėliau ir po pasaulį – kaip Kalėdoms tinkamiausias augalas.
Dabar puansetijos jau yra auginamos milžiniškais kiekiais, nes žmonės jas vis dar laiko ne daugiamečiais, o tik sezoniniais augalais.
