Stojęs ramus viduržiemio metas anaiptol ne poilsio laikas sodininkams. Priminsime, galybė darbų ir sausį laukia.
Senoliai juk pripasakoję, kad tokiu metu būdavę normalu, kad speige net tvoros pokši. O čia – šąla, šyla, šąla, šyla. Jau įprasta lietuviška žiema. Ir iki pavasario taip bus?
Atlydžių bus daug
„Kiek dienų pirmasis sniegas išguli, tiek atlydžių turėsime, – išmintimi dalijasi Lietuvos žemės ūkio universiteto Agronomijos fakulteto dekanas, doc. Viktoras Pranckietis. – Šiemet tai truko apie savaitę, vadinasi, atlydžių bus daug. O jie – tikras vargas sodininkams. Nes per atlydį sode susikaupusį vandenį būtina greitai nuleisti. Antraip – supus medelių šaknys. Tris mėnesius jos pamirks vandenyje – viskas! Medis žus.“
Medeliams esą labai kenkia ir per atlydį staiga spustelėjęs šaltis, nes vandenį aptraukęs ledukas apdrasko, sužaloja žievę. Taigi jei norite gero derliaus, pasistenkite, kad žiemą sodo medeliai neskendėtų balose nė dienos.
„Įšalas žemei nėra blogai – jis ją iškilnoja, sutrupina, – priduria gamtininkas. – Bet jei šaltis – žemiau minus 13, jauni sodinukai gali neišlaikyti. Patarčiau žemę apie juos užmulčiuoti – šaknis apiberti durpėmis.“
Per sunkios šakos
Sodo augalus būtina saugoti ir nuo dar vienos kenkėjos – šlapdribos. Ypač jei po kritulių staiga atšąla.
„Užgulusi sniego danga ypač pavojinga dekoratyviniams spygliuotiems ir lapiniams lauko augalams, nes svorio neatlaikiusios šakelės gali nulūžti, – atkreipia dėmesį V. Pranckietis. – Jei sodininkai tokių medelių nespėjo nugenėti iš rudens, sniego apdrėbtas šakeles reikia tuojau pat – tik labai atsargiai, švelniai – nupurtyti.“
Genėti sodo medžius dar per anksti.
Alkis – priešas
Sodų priešas žiemą – ir išalkę gyvūnai.
„Nuo kiškių sodo medžius nevėlu aprišti tol, kol ilgaausiai nespėjo jų apgraužti, – lėtapėdžiams primena docentas. – Metro nuo žemės – sočiai. Tinklinė tvora ne visada apsaugo, mat sulysę gyvūnėliai įstengia pralįsti pro visai siaurutes tinklo akis! Be to, yra kiškių – akrobatų, tinklu mokančių laipioti lyg kopėčiomis!“
Tačiau ir dvimetrinė tvora nesulaikytų praalkusio briedžio. „Tokį aukštį, pats mačiau, briedis lengvai peršoka net neįsibėgėjęs, – stebisi pats docentas. – O patekęs į sodą ėdrumu nesiskundžiantis gyvūnas medžius nuniokoja be gailesčio – griebia už pačios viršūnės, aplaužo šakas. Stirnos kultūringesnės – bent medžio neplėšo.“
Daug bėdos sodams pridaro ne tik didieji gyvūnai – ir mažytės laukinės pelės.
„Atsiradus nuolatinei sniego dangai, apačioje šmirinėjančios pelės apkramto medelių kamienus, – įspėja V. Pranckietis. – Antrą trečią dieną po užpustymo jos į paviršių prasigraužia ventiliacinius urvelius – tose vietose reikėtų kuo skubiau paberti nuodingo masalo.“
Pasirodo, dar skanesnės už žievę pelėms – sodo medžių šaknys. Taigi dar vienas naudingas docento patarimas – jokiu būdu neužpilti medelio šaknų kalnu šiukšlių ar palikti nenupjautą aukštą žolę, nes tai – puikūs ir patogūs namai lauko pelių šeimynoms!
Pagal eli.lt ir „Šiaulių naujienų“ informaciją parengė Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
