Balti, rausvi, gelsvi obelų žiedai ypač vertinami bitininkų.
Redakcijos archyvo nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Nė vienas vaismedis tiek nėra liaudies dainose apdainuotas, kiek obelis. O ir pasakose tik jai vienai yra suteikta daugybė stebuklingų galių. Todėl suprantama, kodėl šiaulietė Marija K., besidominti etnografija ir etnologija, pageidavo, kad rubrikoje „Mano gražiausias augalas“ būtų aprašyta obelis, o ne koks egzotiškas augalas.

Vertinga mediena, žiedai ir vaisiai
Erškėtinių šeimos obelinių pošeimio augalų genties atstovė obelis yra kilusi iš
Centrinės Azijos, Kinijos Xinjiang provincijos. Iš šiose vietose augusių vien tik laukinių obelų buvo ir išvestos visos šiuolaikinės rūšys, kurių dabar priskaičiuojama apie 60.
Kada pradėtos auginti sukultūrintos obelys, sunku pasakyti. Pavyzdžiui, obuolių liekanų rasta priešistorinėse gyvenvietėse Šveicarijoje, o apanglėjusių dirbinių iš obelų medienos ir kitose priešistorinėse vietovėse.
Kieta, tamsi, rausva obelų mediena nuo seno vertinama dėl savo puikių savybių – stiprumo, lengvo apdorojimo ir poliravimo, todėl naudota net nedideliems laiveliams gaminti. Bitininkai vertina obelis dėl ypatingai kvapaus jų žiedų nektaro, miškininkai ir parkų kūrėjai – ypač dėl laukinių obelų nereiklumo ir puikaus sugyvenimo su kitais medžiais.
Tačiau vis dėlto vertingiausia obelų dalis yra jų vaisiai, kurie savo žmogaus organizmui naudingomis medžiagomis nenusileidžia daugeliui kitų išgirtų vaisių, o kai kuriuos net lenkia.

Laukinės ir kultūrinės obelys
Šiaip obelys – tai nuo 2,5 iki 15 metrų aukščio išaugantys medžiai, nors pastaruoju metu yra išvesta ir visai žemaūgių – nesiekiančių ir metro aukščio.
Balti, rausvi, gelsvi obelų žiedai, sukrauti skėčiuose arba skėtiškose kekėse, pražysta, nelygu kur šie augalai auga, arba labai ankstyvą pavasarį, arba pavasario pabaigoje. Antrojoje vasaros pusėje dauguma obelų veislių nokina obuolius, kurie yra netikri vaisiai su 3–5 lizdais ir 2–3 sėklomis kiekviename lizde. Vaisiaus luobelė labai plona, minkštimas sultingas, be sukietėjusių ląstelių.
Prinokę raudoni, geltoni, žalsvi ar įvairiaspalviai obuoliai būna plona žievele, sultingi ir pakankamai minkšti.
Tiesa, ne visi: laukiniai obuoliai dažniausiai tokių savybių neturi – būna kieti, rūgštūs. Nors irgi ne visi – kai kurie, augantys, pavyzdžiui, tik Kinijoje, pasižymi ir kitomis savybėmis.
Kaip jau minėta, obelų nesukultūrintų rūšių yra daug ir beveik pusė iš jų auga tik Kinijoje. Tai asiatica Nakai, daochengensis C. L. Li. Šiaurrytų Amerikoje auga saldžios laukinės obelys, Italijoje – florentinos, Japonijoje – koralinės.
O štai Lietuvoje savaime auga tik miškinės obelys, o soduose ir parkuose auginamos kultūrinės.

Mėgsta gilų priemolį
Nors laukinės obelys yra nereiklios, kultūrinės – atvirkščiai, labai išlepusios.
Tokios obelys mėgsta gilų priemolį, į kurį pridėta durpių, komposto, stambaus upės smėlio.
Ir jos mėgsta būti sodinamos tik tam tikru laiku: arba balandžio pabaigoje, arba nuo rugsėjo 20 iki spalio 15 dienos. Duobės kasamos iki 70 centimetrų gylio ir iki 110 centimetrų skersmens mažiausiai likus savaitei iki sodinimo.
Tada į duobę pilama trečdalis derlingos žemės, ant jos – mineralinės ir organinės trąšos, kurios sumaišomos su žemėmis, tada įstatomas obels sodinukas ir vėl pilama derlinga žemė, kol susidaro iki 20 centimetrų aukščio žemių kauburėlis.
Sodinuką būtina pririšti prie aukšto kuolo ir gerai palaistyti – penkiais kibirais vandens.
Beje, obelys nemėgsta gruntinio vandens, tad dažniausiai soduose sodinamos ant kalvelių. Ir geriausiai auga į miškinių, laukinių obelų sodinukus įskiepytos naujos veislės, ypač vėlyvosios, – nebijo rauplių, vadinamojo vėžio, kitų ligų ir šalčių.

Obuolio sėklose – jodo norma
Auginti galima įvairių veislių obelis, ypač jei jos pritaikytos atitinkamai klimatui, ir gardžiuotis nuo žirnio dydžio iki 15 centimetrų skersmens obuoliais.
Šiuose netikruose vaisiuose yra obuolių, vyno,citrinos ir kitų organinių rūgščių, gliukozės, sacharozės, vitaminų C, A, B1, karotino, tanino ir pektino, geležies, vario, kalio, kalcio, magnio, eterinių aliejų ir kitų medžiagų.
Todėl obuolius tinka vartoti ir šviežius, ir džiovintus, ir įvairiai apdorotus: jų sultis, kompotus, želė, uogienes, džemus, keptus ir virtus.
Beje, džiovinti obuoliai yra itin vertingi, nes juose yra gerai virškinamo cukraus, mineralinių medžiagų. Dėmesio! Vieno obuolio sėklose yra jodo dienos norma.

Obuolys – geras ženklas
Tarp kitko, net sapnuoti obuolius – geras ženklas.
Jei sapnuojate prinokusius obuolius ant medžių, vadinasi, išsipildys jūsų norai. Jei sapnuojate labai gražius obuolius, gausite dovanų, jei kepate obuolius – nauda ir pelnas, jei valgote obuolienę – džiaugsmas ir norų išsipildymas.
Žinoma, supuvusių, kirmėlėtų obuolių sapnuoti nereikėtų.

Obuolius tinka vartoti ir šviežius, ir džiovintus, ir įvairiai termiškai apdorotus.
Redakcijos archyvo nuotr.