Į redakciją atskriejo kelios Lili M. nuotraukos ir laiškelis: „Šiaip neturiu ir negaliu išskirti vieno to vienintelio augalo, nes auginu daug augalų.
Asmeninio albumo nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Tačiau mano gėlyne visad pavasary žydėjo ir žydės tulpės. Taip gera pasidalyti tulpių spalvomis, kai už lango taip balta balta ir šalta.“
Ir iš tiesų, kas galėtų prilygti tulpių spalvų įvairovei ir tobulai formai?

Kilusios iš kalnų
Tulpės (lotyniškai Tulipa) priklauso lelijinių augalų genčiai ir yra apie 100 rūšių, kurių visoms būdingi dideli šešių žiedlapių žiedai.  
Laukinės tulpės savaime auga pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Azijoje. Daugiausiai rūšių užfiksuota Pamyro ir Hindukušo kalnuose bei Kazachstano stepėse.
Tulpė yra nacionalinė Irano ir Turkijos gėlė, todėl šių gėlių motyvai dažni persų ir turkų liaudies mene.

Daugiamečiai augalai
Tai svogūniniai žoliniai daugiamečiai augalai, kurių aukštis gali būti ir iki 20 centimetrų, ir iki metro.
Tulpės svogūnėlis kasmet išaugina po kelis dukterinius svogūnus. Visi jie išaugina aukštesnius ar žemesnius, priklausomai nuo rūšies, stačius stiebus su keliais žaliais ar pilkšvai melsvais pailgais lapais ir pumpuru viršūnėje.
Pražysta tulpės gan anksti pavasarį ir beveik nebijo šalčių. Žiedai būna įvairiausių spalvų ir atspalvių – nuo baltų iki raudonų, nuo geltonų iki mėlynų.
Tokios yra laukinės tulpės, o štai išvestinės hibridinės jų veislės pasižymi dar didesne spalvų ir formų įvairove.

Užkariavo pasaulį
Tulpės jau seniai užkariavo pasaulį savo grožiu.
1554 metais Austrijos imperatoriaus pasiuntinys Turkijoje Augier de Byusbek pirmasis atsiuntė į Vieną daug tulpių svogūnėlių ir šios nuostabios gėlės kaipmat sužavėjo žmones.
Po pusės amžiaus tulpės paplito visoje Europoje, tapo turto ir kilmingumo simboliu. Jomis žavėjosi ir Austrijos imperatorius Pranciškus ir Prancūzijos karalius Liudvikas. O Olandijos pirkliai iš tulpių svogūnėlių susikrovė turtus ir net padėjo pamatus šalies ekonomikai.
Iš pradžių retų tulpių svogūnėliai buvo itin brangūs, o paskui, kai šios gėlės paplito jau nebekontroliuojamai, olandų iniciatyva buvo pradėti išvedinėti dekoratyviniai  tulpių hibridai.
Ir iki šiol tulpės karaliauja pasaulyje pirmiausiai per Olandijos gėlininkus ir specialistus.

Tulpių motyvai – liaudies mene
Nors yra išvesta tūkstančiai tulpių veislių, Lietuvoje nuo seno auginamos tik keturios rūšys, paplitusios per dvarų gėlynus, – darželinės, girinės, smailiosios ir vėlyvosios, o visos kitos darželiuose ir gėlininkystės ūkiuose auginamos palyginti neseniai.
Tačiau tulpės per šimtmetį pas mus tapo tradicinėmis gėlėmis kartu su lelijomis ir bijūnais, todėl galima ir lietuvių liaudies mene rasti pasikartojančių stilizuotų tulpių motyvų.

Paprasta auginti
Tulpės pasižymi ne tik grožiu, bet ir palyginti yra paprasta jas auginti.
Jų svogūnai pasodinami rudenį – rugsėjo viduryje ar pabaigoje–spalio pradžioje. Ir po pusės mėnesio jie jau įsišaknija.
Svarbiausia pasodinti svogūnėlius ne per giliai, ir ne per tankiai.
Tada jau balandžio mėnesį tik sniegui nutirpus tulpės pradeda sparčiai augti ir po mėnesio ankstyvosios veislės jau pražysta.
Dauguma jų žydi 12–14 dienų, tik jei oro temperatūra aukštesnė nei 25 laipsniai šilumos – trumpiau.
Liepos viduryje, kai stiebai pageltonuoja, tulpių svogūnėlius reikia iškasti ir atrinktus didžiausius, sveikiausius saugoti, kaip ir paprastus svogūnus, iki ateis laikas juos vėl sodinti.  
Tiesa, nereikia pamiršti, kad tulpes mėgsta ne tik žmonės, bet ir įvairūs kenkėjai: pilkasis pelėsis, puvinys, amarai, kurmiai, sraigės ir kiti gyviai. Tad reikia periodiškai imtis žygių kenkėjams naikinti.

Lili M. sodą kiekvieną pavasarį puošia įvairiaspalvės tulpės.
Asmeninio albumo nuotr.