Pietiečiai ramdžiai puikiai žiemoja esant tik 10-12 laipsnių šilumėlei.
Redakcijos archyvo nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulietė Vitalija sako kiek nusivylusi, nes daugybę metų auginusi „pinigų medį“, bet ne taip seniai paaiškėję, kad jis esąs kažkoks storalapis sukulentas. Tiesa, piniginės naudos iš to „medžio“ nebuvę, bet vis tiek poniai Vitalijai esą nesmagu, kad savąjį augintinį neteisingai vadino.

Ramdis – iš storalapių giminės
Taip, vieni „pinigų medžiu“ vadina zamiokulką, kiti – storalapius augalus, jei tik jų lapai apskriti kaip monetos, o tretiems „pinigų medžiai“ – visi storalapiai.
Dažnai „pinigų medžiu“ vadinamas medėjantis storlapis, kuris per kelerius metus užauga kaip tikras medis. Tik štai bėda – šio storlapio storas kamienas ir susmulkėję lapai greitai praranda visą grožį ir augalas ima atrodyti senas.
Todėl gal labiau vertėtų pasidomėti kitais storalapiais.
Vienas iš jų yra ramdis, senovės graikų vadintas „aionois“ – tai yra, amžinas ir nemirtingas, nes šios genties augalai tikrai yra ilgaamžiai, o štai ar jie pritraukia pinigus – tai dar klausimas.
Kaip bebūtų, ramdžių yra bet 35 rūšių. Ir auga jie savaime aplink Viduržemio jūrą, Kanarų salose, Rytų Afrikoje, kai kurie ir arčiau pusiaujo, tame pačiame žemyne.
Ramdžiai yra sukulentiniai augalai, turintys apvalių lapų rozetes, kurios gali būti visų įmanomų spalvų – žalsvos, pilkšvos, violetinės, net juodos.
Išauga kai kurių rūšių šie augalai ir iki metro aukščio, o kiti vos iš žemės kyšo.
Tad paaiškinti, kaip ramdžiai skirstomi į rūšis sudėtingas reikalas: vieni pagal augimo vietą – kanarinis, kiti pagal išvaizdą – balzaminis, šakotasis, aukštasis, smailialapis...

Žiemą nori ramybės ir vėsos
Kaip bebūtų ramdžiai vadinami, jie jau seniai yra populiarūs kambariniai augalai.
Viena, jie tiesiog tarpsta pastatyti ant pietinės palangės. Antra, šie augalai vasarą mėgsta vandenį, o žiemą nori jo kuo mažiau. Be to, nors ir sunku patikėti, bet šie pietiečiai puikiai žiemoja esant tik 10–12 laipsnių šilumėlei.
O trečia, kai apatiniai jų puošnūs lapai nudžiūva ir nukrenta, tai ne liga – tiesiog taip ir turi būti, juk išaugintas dar vienas lapelis viršūnėje arba net jau išaugęs žiedynas.
Šių augalų augintojai sako, kad vertėtų vos ne kasdien ramdžius apipurkšti, kad jie kuo mažiau apdžiūtų ir kuo mažiau prarastų apatinių lapų.
Beje, ramdžiai ir žydi (natūraliai augantys periodiškai, o kambariuose popinami – retokai) geltonos arba rožinės spalvos žiedeliais, kurie susitelkę žiedynuose. Ir žydi labai ilgai.
Ketvirta, randžiams beveik nereikia papildomų išlaidų – pakanka patręšti kaktusams skirtomis trąšomis kartą per mėnesį. Ir tai tik nuo gegužės iki rugsėjo.

Persodinimui – anglis ir drenažas
Nors teoriškai ramdžius galima dauginti ir sėklomis, praktiškai geriau tai daryti stiebo auginiais.
Paprasčiausiai nupjauti vieną stiebelį su gražia lapų rozete viršūnėje ir įsmeigti į drėgną žemę vazonėlyje. Arba, kad būtų tikriau – prieš tai kuriam laikui pamerkti į vandenį, kol susiformuos šaknelės.
Tačiau juk dažniausiai tenka ramdžius persodinti, o ne veisti jų plantacijas. Todėl geriau įsidėmėti ramdžių persodinimo taisykles.
Pirmiausia reikia vazono dugne įrengti gerą drenažą – tam tiks ir seno molinio vazono šukės ir pirktinio drenažo akmenukai. Toliau belieka sumaišyti lygiomis dalimis molingą, lapinę žemes ir smėlį, o sumaišius dar įmaišyti saujelę beržo anglies trupiniukų. Persodintą augalą būtina laistyti negausiai, kad nesupūtų šaknys.
Jaunus ramdžius rekomenduojama persodinti kasmet, o senesnius – pagal reikalą.
Tik reikia prisiminti, kad jų negalima persodinti rudenį, kai jie aktyviausiai auga, ir žiemą, kai jiems prasideda ramybės periodas.
Tarp kitko, kai kas teigia, kad jei ramdis „aptingo“ augti, nieko bloga jį palaistyti augimo stimuliatoriumi.