- Ar yra dalykų, už  kuriuos niekada negalėtumėte atleisti kitam?

- Nėra. Esu labai atlaidi. Atleisti reikia visiems. Turiu savybę: už matomo blogio, kiekviename žmoguje įžvelgti kažką gero, nors daug kas iš to tik pasijuokia.

- Ar esate laimėjusi loterijose?

- Vieną kartą užbraukiau įstrižaines. Tai buvo pats didžiausias gyvenimo laimėjimas –  42 litai. Fantastika! Bet tik vieną kartą.

- Ko jums trūksta iki visiškos laimės?

- Nieko (šypsosi). Darbą  turiu, sveikatos turiu, pinigų užtenka... Turiu šeimą, vaikus, turiu vyrą. Aišku, žmogui visada kažko noris, pavyzdžiui, norėčiau pakeliauti, bet, apskritai paėmus, esu gyvenimu patenkinta.

- Ar dažnai aplanko mintys apie mirtį?

- Mirties nustojau bijoti, kai mirė mano brolis. Tada, prieš 20 metų, manyje kažkas apsivertė. Mirtis yra natūralus reiškinys, kurį visi išgyvensime. Vieni anksčiau, kiti - vėliau. Esu realistė ir žinau, kad tai įvyks. Tai nesusiję su pomirtinio gyvenimo viltimi – mirtį priimu kaip natūralų gyvenimo reiškinį, nuo kurio nepabėgsi. Dabar man tai nėra labai svarbu: vaikai užaugę, o šiam gyvenimui nebeturiu kažkokių superįsipareigojimų.

- Kokia žmonių būdo savybę vertinate labiausiai?

- Sąžiningumą, punktualumą, atvirumą. Jeigu susitariau, versiuosi per galvą, bet padarysiu, ką  pažadėjusi.

- Jeigu gautumėte užduoti – nuausti gyvenimą, kaip tai atrodytų?

- Nuausčiau saulę, nuausčiau gamtą, medžius, mėlyną upę – taip įsivaizduoju gyvenimą. Nuausčiau lauką rugių ir gėles... Gyvenimas turi atrodyti šviesus.

- Jeigu dėl kažkokių  priežasčių nebegalėtumėte pasilikti Lietuvoje, kur bandytumėte įleisti šaknis?

- Greičiausia tik Europoje... Azijos šalys man kažkaip... Gal dėl to, kad jose nebuvau. Patinka Italija, visada ten stengiuosi nuvažiuoti.

- Ar teko kada susidurti su nepaaiškinamais reiškiniais, poltergeistu, NSO ir pan.?

- Keistuoliai klausimai... (šypteli) Porą kartų, miegodama naktį kaime, esu pajutusi, kaip kažkokia sunkenybė mane spaudžia. Šimtas kilogramų ar dar daugiau. Noriu šauktis pagalbos, o negaliu. Kitoje lovoje miegojęs vyras rytą pirmas apie tai prabilo... Jį irgi naktį kažkas buvo prislėgęs.

- Ar mėgstate skolinti ir skolintis?

- Gyvenime nesiskolinau... Paskolinti – galiu. Tai mano bėda. Net jei žinau, kad skolą bus sunku beatgauti, negaliu nepaskolinti prašoma. Jau ir viena moteris, ir kita, ir trečia man skolingos, bet negaliu kitaip. Pati niekad nesu ėmusi banko paskolos, nesu pasiskolinusi nė cento.

- Apibūdinkit save trim žodžiais...

- Optimistė, punktuali, laikausi žodžio.

- Ar žiūrite meksikietiškus serialus, vadinamąsias „muilo operas”?

- Niekada. Gal vieną  ir esu mačiusi, kad susidaryčiau vaizdą, kas tai yra? Viskas. Daugiau niekada nebežiūriu. Man visa tai yra laiko gaišimas.

- Dėl ko, jūsų  nuomone, atsitiko taip, kad dauguma jaunimo palieka „motiną tėvynę” ir puola „pamotės” (Ispanijos, Airijos, Anglijos, Švedijos, Norvegijos...) glėbin?

- Pagrindinė priežastis – Lietuvoje nėra darbo, nėra pragyvenimo, nėra pagarbos žmogui... Žmonės neužtikrinti dėl savo ateities, bijo dėl jos, niekuo nebepasitiki. Pasidairykite, kas dedasi aplink! Žmonės tiesiog bėga, ir bėga kur geriau. Nors, jeigu kas keistųsi į gerą, manau, daugelis grįžtų.

- Pabaigai paprastas klausimėlis: kas ir dėl ko jums išrinko tokį vardą?

- Vardą išrinko mama, nes močiutė irgi buvo Ona. Mylėdama savo mamą ji tuo vardu pakrikštijo mane. (Klausiau.) Gal ir gerai: labai trumpas, labai fainas vardas, tik trys raidės (juokiasi). Kartą Rusijoje manęs klausė, kaip teisingai būtų: „onA” ar „anA”, nes mano vardas rusams skamba kaip „ji”. Tąsyk jie didžiai stebėjosi, kas čia per keistas vardas - „Ji”?! 

Blykste akino ir keistus klausimus pašnekovei uždavinėjo Romualdas BALIUTAVIČIUS