Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šiauliečių dailininkų 49-ojoje parodoje ne vieno akis patraukia Vitalijos Kurtinaitienės keraminiai pano - subtilūs ir dekoratyvūs, kažkuo primenantys ir neprimenantys tų didžiųjų pano, sukurtų prieš dvidešimt metų viešosioms erdvėms ir pelniusiems keramikei monumentalistės vardą.

 

Dabar Vitalija Kurtinaitienė kuria mažesnius pano, dekoratyvius objektus, papuošalus, dirba kaip ir dirbusi dailės mokykloje - moko savo profesijos paslapčių vaikus, dalyvauja įvairiuose projektuose ir vis nesuranda laiko  surengti savo parodos.  Ne tik laiko, bet ir galimybių, nes keramika - trapiausias iš menų.

- Man visada patiko taikomasis menas. Labiausiai - tekstilė ir keramika. 

 

Mano laikais dirbo baigusieji Šiaulių pedagoginį ir Vilniaus dailės institutus ir tarp jų visada vyko labai didelė kova, tad norint dirbti ten, kur aš dabar dirbu - vaikų dailės mokykloje, reikėjo labai pasistengti. Būti tarp tų žmonių man galbūt buvo pagrindinė varomoji jėga, todėl reikėjo ieškoti tokios srities, kur man būtų geriausia pasireikšti. O kadangi besimokant Dailės mokykloje didelę įtaką padarė skulptorė Birutė Kasperavičienė, institute autoritetu tapo dėstytoja Aldona Visockienė, ir pasirinkau keramiką.

 

Įdomi man ne tik keramika - įdomu ir prie kitokių medžiagų prisiliesti, ir prie keramikos jungties su kitomis medžiagomis, nes mane. kaip menininkę ir kaip kaip žmogų, vis dar veikia Sigito Prancuičio kūryba. 

 

Tik mano keraminių darbų buityje nepanaudosi. Gal tik dekoratyvios lėkštės tam tinka - mėgstu jas, rankomis lipdytas, dovanoti draugams, o kiti darbai skirti išreikšti vienokioms ar kitokioms mintims.

 

- Kada dailės pedagogė randa laiko kurti? Per vasaros atostogas?

 

- Keista, bet jau daug metų svajoju - ateis vasara, turėsiu laiko ir galėsiu labai daug dirbti. Tačiau pagrindinis mano darbas yra žiemą, kaip ir senovės liaudies meistrams: visas rytas iki dviejų dienos yra mano: visi išeina į darbą ir aš išeinu kaip į darbą prie savo kūrybos. Kartais reikia labai susikaupti norint tą laiką neprašvaistyti...

 

Turiu studiją kaime, Pakruojo rajone, - dabar, pasirodo, tie 25 kilometrai visai nedaug. Dėkinga esu ir mokyklai, kad galiu rytais savo klasėje, kol nėra mokinių, galiu dirbti - ten irgi vienas kitas darbas gimsta. Kai niekas nešnekina - man pačios brangiausios valandos.

 

- Pradedate nuo eskizų, piešinių?

 

- Darbo idėja gimsta lankantis vienur ar kitur, kalbantis, bendraujant. Gal kartais ir žiūrint, ką kiti daro. Tada ir darau. Tik kartais nesiseka ištaisyti - technologija nebeleidžia. Būna paskubi, ir darbas skyla jau  krosnyje... Mano kūryboje tokių atvejų buvo tikrai nemažai, kol išmokau išdegti.

 

Kai pradėjau keramika domėtis - didžiausia problema buvo ir molis, ir glazūros. Tai dabar viską viską gali nusipirkti - tik pirk. Tačiau čia yra kita medalio pusė - visa tai, visi eksperimentai brangiai kainuoja. Keramika apskritai labai brangus užsiėmimas. Sunku todėl konkuruoti su kinais.

 

- O kaip paskui tokius trapius kūrinius vežti į parodą?

 

- Ant kelių pasidėjusi apsikabini ir važiuoji, pavyzdžiui, į Kauną. Paskui rūpi pažiūrėti, kaip tas darbas parodos kontekste atrodo - važiuoji antrą kartą. Trečią kartą važiuoji parsivežti, vėl ant kelių pasidedi, vėl apsikabini...

 

Pakvietimų internete yra įvairių: dalyvauk tik. Bet turi suderinti laiką, pati susikrauti dėžes, transportuoti, kad niekas nesudūžtų. Tai man per daug sunku. O ir nepadarau tiek daug darbų, kad visur važinėčiau - juk negyvenu iš kūrybos... 

 

Todėl parodose už Lietuvos ribų ir nesu dalyvavusi.

 

O ir personalinę parodą padaryti Šiauliuose keramikui sudėtinga, nes visus darbus sutempiau į dirbtuvę kaime. Jau į šią parodą darbus vežiau dviem reisais. 

 

Todėl personalinės parodos, nors gėda, neturėjau. Tiesa, buvusiuose Mokytojų namuose buvau surengusi pirmąją parodą, bet tai niekur neužfiksuota, ir kas dabar iš to.

- Tai visi jūsų darbai yra dirbtuvėse?

 

- Taip, dalis dirbtuvėse. Tiesa, dar kaime yra du židiniai, puošti mano kūrybos bordiūrais ir kitais puošybos elementais. 

 

Kažkada meno taryboje griežtai pasakė: neturiu atitinkamo išsilavinimo, tai neturi ir teisės daryti židinius. Bet buvau tokia užsispyrusi, kad jei neturiu teisės daryti židinių svetimiems, tai padariau sau. Meistras sumūrijo, o aš padariau savo. Dirbome, skaičiavome kartu su židinių meistru, nes  molis džiūdamas traukiasi: iš dvidešimties centimetrų ilgio detalės trys kokie centimetrai susitraukia, tai ne kokliai, kuriuos štampuoja. 

 

Taigi abu tuos židinius - vieną puoštą laikrodžio detalėmis, kitą romantiškais paukščiais - jau dvidešimt metų kūrenu.  

 

Gal ir gerai, kad kažkada neleido to židinio statyti, tai privertė mane dar daugiau dirbti, nes įžeistos ambicijos tapo varomąja jėga.

 

Yra dalis mano darbų visuomeniniuose interjeruose: dabartinėse gimnazijose, Veislininkystės ūkyje, profesinėje mokykloje - sieniniai pano, kuriuos po daug metų apžiūrėjau ir mano džiaugsmui jie pasirodė gerai išsilaikę. Tai buvo dideli darbai, dideli užsakymai, bet tik įsibėgėjau ir jau galėjau dirbti, pasikeitė laikmetis: kurį laiką menininkai buvo išvis nereikalingi - jokių užsakymų, viskas taip buvo apmirę.

 

Paskui dešimtmetį geriausių mano metų atėmė verslai, į kuriuos buvau įsisukusi. Dabar vėl grįžau prie keramikos ir stengiuosi turėti kuo daugiau laiko sau.

 

- Gal kiek dirbate pagal užsakymus?

 

- Dirbčiau, bet nedaug kas užsako. Gal tik papuošalų. 

 

Pirmiausia karolius pasidariau sau, paskui jų užsinorėjo draugės ir beveik visas Raganų klubas jais pasipuošė, ne viena moteris jų įsigijo. Bet tai smulkūs darbeliai. 

 

- Paminėjote Raganų klubą...

 

- Yra toks, jau penkiolikti metai gyvuoja ir mes kartkartėmis susitinkame. Jis irgi užima kiek mano laiko. 

 

- O kada išaiškėjo jūsų „raganiška” prigimtis? 

 

- Prieš daug metų - gal dešimt - į dirbtuvę atėjo Raganų klubas pasidomėti mano darbais ir, matyt, vienos kitoms patikome, todėl aš iš lėto, iš lėto į jį, prieš kurį laiką susikūrusį, ir įsiliejau.

 

Žinoma, į šį klubą patekti ne taip paprasta: metus vyksta apsižvalgymas, ar naujokas pritaps, ar galės būti kartu, ar kvėpuojasi kartu. Dabar, galiu pasakyti, klube naujų narių labai mažai, yra tik visos subrendusios moterys. O vyresnio amžiaus žmogui vis sudėtingiau sunku susidraugauti, susibendrauti.

 

Susikūrė klubas, nes jaunos moterys, turinčios šeimas ir mažų vaikų, norėjo pabėgti iš namų nuo rutinos. Savo misiją visos raganos atliko: užaugino vaikus, dalis išsiskyrė, todėl nebeliko reikalo pabėgti.

 

Raganystėmis klube neužsiimame, o tik pažintine, kultūrine veikla, savišvieta: būriu einame ir pas įdomius žmones - taip lengviau ir nuvažiuoti, ir pasiprašyti pokalbiui. 

 

O mano raganiškos įžvalgos... Jų nėra. Nors... gal jos taip natūraliai suaugusios su manimi, kad neįmanoma atskirti.