Romualda URBONAVIČIŪTĖ

„Laiptų“ galerijoje eksponuojama Baltarusijos dailės akademiko Jurijaus Jakovenko ofortų  paroda „Alfabetas“ - trys ciklai „Runos“, „Mažasis alfabetas“, „Didysis alfabetas“.

Nedideli darbai, kur persipina šviesotamsos pustoniai netikėtose kompozicijose iš simbolių alegorijų, mistikos pasaulio...

Norėtųsi tuos ofortus apžiūrinėti vienam, užsidarius nuo aplinkinio pasaulio šurmulio, dėlioti ant stalo sava seka, bandyti juos išskaityti, kad suvoktum šio menininko kūrybos ir asmenybės magiją.

O paskui kuriam laikui juos atidėti suvokus, kad ne tik tu juos apžiūrinėji, o ir jie - tave tokiomis giliomis, įžvalgiomis akimis...

Jurijus Jakovenko dėl to nė kiek nenustemba ir yra pasiruošęs paaiškinti kodėl:

- Aš ne iš tų dailininkų, kurie labai mėgsta vaizduoti kūnus – aš labai mėgstu vaizduoti rankas, akis, veidus. Kūnas ne taip gali parodyti emocijas kaip rankos, akys, veidai, kurie yra tos angos žmoguje, žiūrint į kurias gali pamatyti, kas yra po žmogaus odos, raumenų, skeleto dangalu, tai, kas yra viduje - mintys, būsenos. Todėl man rankų, akių, veidų raiška yra labai svarbi.

O gal taip yra dėl vaikiško komplekso: mokiausi tokioje mokykloje, kaip ir Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokykla, ir šios mokyklos ilgajame koridoriuje ant sienos kabėjo didžiulis Iljičiaus portretas. Tai kaip į tą portretą bepažiūrėdavai – visada pirmiausia susidurdavai su labai griežtomis, vertinančiomis tave akimis...  Tas žvilgsnis mane visada stebino, veikė. Apskritai tokia jau akių savybė – sekti tave, kur beatsistotum, kur bebandytumei pasislėpti.

Taigi šis jausmas man vaikystės išliko ir todėl stengiuosi, kad ir mano pavaizduoti veidai, akys, rankos nebūtų tik šiaip, o būtų gyvos, išraiškingos, veiktų aplinkinius... Bent jei jau nepavyktų išreikšti per juos personažą, tai nors savo būseną.

Daugmaž kiekvienas iš šių darbų – mano portretas.

- Kaip renesanso menininkams buvo įprasta?

- Aš mažiau mėgstu renesanso dailę nei gotiką ir ankstyvąjį renesansą. Man gotika, viduramžiai – tai toks dvasinis, emocinis žmonijos pakilimo laikotarpis, kad manau, jog šį laikotarpį be reikalo stengiamasi užgožti renesansu - žmonijos minties, mokslo, inžinerijos pakilimu.

Juk gyveno viduramžiais žmonės ir nežinodami, kad Žemė sukasi aplink Saulę: turėjo savo pasaulį, savo pasaulėžiūrą, savaip matė ir vertino gyvenimą, istoriją ir visa kita. Ir gyveno puikiai, komfortiškai.

Mano nuomone, gal viduramžiais buvo mažiau mechanikos, mažiau racionalumo, bet daugiau buvo dvasingumo, daugiau dėmesio dvasios būsenai, religinės mistikai, religinei estetikai, fantazijai. Juk jie galėjo taip pavaizduoti saulę ir mėnulį, kaip negalėjo drįsti didieji renesanso menininkai Leonardas, Mikelandželas.

Viduramžių pasaulio suvokimas, supratimas mane labai domina, traukia, stebina. Kaip ir požiūris į daiktus - neįprastas, nekasdieniškas. Matosi, kad darydamas ar vaizduodamas, pavyzdžiui, šaukštą  to meto žmogus įdeda į tai visą savo dvasią, savo pasaulio supratimą, savo pažiūras į pragarą ir rojų, požiūrį į savo vietą pasaulyje.

Štai dabar statant naujas šventyklas, bažnyčias būtų paradoksalu ant jų pagrindinių durų pavaizduoti pragaro scenas. O gotikos laikotarpyje pragarą vaizdavo – ir tai reiškė, kad gyvendamas šiame pasaulyje esi pragare, o įėjęs į bažnyčią pro tas duris viską palieki anapus, nes ateini į pasimatymą, į pokalbį su Dievu. Žodžiu, kasdienybė likdavo anapus bažnyčios durų.

Dabar mes taip negyvename ir mums nesvarbu įeiti pro tas ar pro kitas duris - tiesiog dabar sukasi buities mechanizmas, viskas kasdieniška, pragmatiška, reglamentuota. Prezidentai gyvena pagal reglamentą, valdininkai gyvena pagal reglamentą, visi žmonės gyvena pagal reglamentą – sutartys, kontraktai, kelionės, ataskaitos, buhalterija...

Taigi viskas tik-tak, tik-tak, tik-tak... O štai atsisėsti ir pagalvoti, kad turime tik dvi rankas, tik dvi kojas, jau ir nebepajėgiame...

- Štai iš kur tie simboliai jūsų darbuose: kriauklės, vienaragiai...

- Taip, aš net studijuoju tuos simbolius. Juk ne iš dangaus nukritę. Juk net senovės Indijos, senovės Kinijos, senovės Egipto, senovės Graikijos, senovės Romos mitologijoje juos galime surasti – dauguma jų keliavo iš vienos civilizacijos į kitą, nenutrūkstamai keliavo iš vieno pasaulio krašto iki kito, kol pasiekė mus. Pavyzdžiui, graikų simbolis vienaragis tapo ir krikščionybės, Kristaus simboliu.

Kodėl, pavyzdžiui, Skandinavijoje įsitvirtinat krikščionybei senųjų dievų stabus ir runas akmenyje paprasčiausiai įmontuodavo į bažnyčių sienas? Todėl, kad žmonės nėjo į bažnyčias, bet jie noriai ėjo prie savo stabų, kad ir įmūrytų krikščioniškose šventyklose, ir kartu priartėjo pažino naujojo tikėjimo vertybes.

Todėl norime ar nenorime, bet viskas vyksta etapais ir viskas yra vientisa.

Skaitote pasakas? Pažiūrėkite, tas pačias pasakas savo liaudies pasakomis vadina daugybė tautų, nes pasirodo, kad žmonės iš kartos į kartą perduoda tą pačią mitologiją.

Visi mes visą gyvenimą pasakojame vieną ir tą pačią pasaką - tik skirtingomis kalbomis ir kiekvienas sako, kad tai tik jo pasaka.

Taip ir aš, matyt, savo pasaką seku.

- Tam, kad šią pasaką užrašytumėte ir sukūrėte alfabetą?

- Na, visas šis projektas „Alfabetas“ prasidėjo 2006 metais nuo Vysockio knygos „Giesmė apie stumbrą“ iliustracijų, Knygą išleido Italijoje ir padovanojo Vatikanui.

Paskui atsirado „Runų“ ciklas, dar paskui - „Didysis alfabetas“ (jo aplanką irgi išleido Italijoje) ir „Mažasis alfabetas“.

Tarp kitko, šio projekto darbus tokia didele apimtimi – septyniasdešimt - aš pirmą kartą pristatau čia, Šiauliuose. O visus šio projekto darbus – šimtą keturiasdešimt - pristatysiu jau po parodos Šiauliuose Gardino mieste. Ten yra galimybė viską parodyti: ir knygas, ir lentas, ir aplankus, Italijoje išleistus, geru europietišku lygiu.

O šiaip kiek iš viso darbų yra, net nežinau, nes sistemingai savo darbus išmetu. Atrodo, gerai, įdomiai padariau, o prabėga metai, kiti, pasižiūriu į juos ir suprantu: tai vaikiškas veblenimas, bejėgiškumas, neįdomu. Todėl po truputį valau savo archyvus – noriu, kad liktų tik tai, kas geriausia.

 

Jurijus Jakovenko: „Visi mes visą gyvenimą pasakojame vieną ir tą pačią pasaką - tik skirtingomis kalbomis ir kiekvienas sako, kad tai tik jo pasaka. Taip ir aš, matyt, savo pasaką seku“.1

 

Simbolių, mistikos, alegorijų magija baltarusio grafiko Jurijaus Jakovenko darbuose.2

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

 

Apie Jurijų Jakovenko

Gimė 1965 m. gimė Baltarusijoje, Škotovskio rajone, Smolianinovo kaime, 1966 - persikelia su tėvais į Minską. 1977 - mokykla-internatas (muzika ir dailė). 1986 m. įstojo į Minsko teatro ir meno institutą, grafikos katedrą, 1992-aisiais ją baigė - diplominis darbas ,,Archipelagas. Daina“ (penki grafikos lakštai, aukščiausias įvertinimas ir Grand prix Ispanijoje, darbo vadovas Vladimir Basalyga. 1992 metais - darbas ,,Belarusfilm“, 1993-iaisiais persikelia gyventi į Gardiną. Nuo 1994 metų Baltarusijos dailininkų sąjungos narys, nuo 2007-ųjų Tarptautinių grafikos rūmų (GH) Švedijoje, Marienfred akcininkas.

Personalinės parodos

1993 - Nauja pilis, Gardinas, Baltarusija

1994 - Kultūros centras, Ispanija

1995 - Galerija „U maistra“, Gardinas, Baltarusija

1996 - Galerija „Rusų kultūros centras", Vilnius, Lietuva

1998 - Parodų salė, Gardinas, Baltarusija

1999 - Dailės galerija, Minskas, Baltarusija

1999 - Galerija „Alla Pavlova gallery“, Dortrechtas, Nyderlandai

1999 - Galerija „Znad Wilii“, Vilnius, Lietuva

2001 - Šiuolaikinio meno muziejus, Minskas, Baltarusija

2002 - Galerija „EA“, Antverpenas, Belgija

2002 - Nacionalinės bibliotekos galerija, Vilnius, Lietuva

2002 - Galerija „Znad Wilii“, Vilnius, Lietuva

2002 - Galerija „U maistra“, Gardinas, Baltarusija

2003 - „Galerija - M“, Getės Institutas, Minskas, Baltarusija

2003 - Galerija „Doelen Dertig“, Nyderlandai

2003 - Meno galerija, Polockas, Baltarusija

2004 - „Galerija - M“, Getės Institutas, Minskas, Baltarusija

2004 - Galerija „Arsenal“, Bialystokas, Lenkija

2007 - „Grafikens Hus“, Mariefred, Švedija

Gallery „Sam Largrafik“ Kristianstad, Švedija

Gallery „Sofa“ Druskininkai, Lietuva