Mažai kas žino, kad 2012 metų pradžioje Italijos Pjemonto mieste vykusiame ICSID (Internacional Council of Societes of Industrial Design) Europos dizaino sąjungų suvažiavime šiauliškis „Penktasis kėlinys”, esantis prie „Arenos”, buvo minimas tarp geriausiai vertintinų 2011 metų Europos dizainerių kūrinių. O kabinetai „virė košę“ dėl jo nuvertimo…
Asmeninio albumo nuotr.

Vilius PURONAS
„Kūryba – tai karyba“ – tokiu devizu šiandien tenka eiti į kovą už Lietuvą, Tėvynę. Už ją, bet prieš ją tenka kovoti darbais, ne plepalais. Žinoti, ko siekti – ne asmeninės garbės, ne laurų, ne pinigų. Suvokti tautos tikslą, „kad po mūsų viskas liktų mūsų”. Gyvenimas man, dizaineriui, suteikė privilegiją patriotizmą išreikšti Šiaulių miesto pramonininkų kūriniais. Nuoširdžiai tuo didžiuojuosi.
Dizaino tikslas – funkcija, ne forma. Daugumai skaitytojų priminsiu, kad mes, diplomuoti pramonės dizaineriai, esame paruošti projektuoti reiškinio esmę, t. y. funkcinių procesų estetiką. Mums viskas tinka: kosminio laivo interjeras ar daugiaaukštis transporto mazgas, automobilio forma ar kariuomenės maskuotė, vienkartinė emblema ar šventės režisūra. Visur veikia esminis dėsnis – funkcija lemia formą. Štai kodėl pramonės dizaineriui tenka dirbti bene visuose daiktinės aplinkos kūrimo žanruose.
„Rekordininkai”, „Didžiausia knyga”, „Didžiausias herbas”, „Didžiausias kopūstas”, „Didžiausias kardas”, „Didžiausias gyvūnas” ir „Sunkiausia knyga” – net septyni miesto įvaizdžio dizaino kūriniai netikėtai buvo pažymėti Lietuvos Gineso rekordų diplomais. Apie kiekvieną šį objektą „Šiaulių naujienos” numatė atspausdinti po konkretų straipsnį, todėl dabar nesiplėsiu.
Nesu papūga, bet pasikartosiu: visi šie kūriniai nėra mano nuosavybė. Kartu su manimi dirbo daugybė šiauliečių – įmonių ir entuziastų, investavusių laiką ir lėšas. Labai noriu juos paminėti spaudoje, kad viešai paspaustumėte jų rankas, kūrusias garbingą produktą. Gaila, kad Lietuvos Gineso rekordų registravimo taisyklės neleido tuo pačiu įsibėgėjimu užregistruoti visos eilės kitų prioritetų, Šiauliuose gimusių kūrybinių procesų ar technologijų turtingame ir išradingame dizaino pasaulyje. Šiauliečiams jie tapo tarsi nebepastebima kasdienybe, o tai pats puikiausias jų kokybės įvertinimas.
Keli prioritetai. Vilniaus pėsčiųjų gatvė – trečioji Europoje (1975), tačiau joje esančio tūrinės reklamos komplekso analogų nežinau pasaulyje, pradedant „Katinais” ant „Valerijono” stogo, baigiant „Vėžiu” ar „Gyvate”. Spalvoto granitavimo technologijos, naudotos meniniams tikslams, kuriant „Herbą” ar „Tulpes” ant buvusio „Snoro“ banko aklasienės, taip pat niekur pasaulyje nepamatysite. Unikali dizainerės R. Stakėnienės kuriamų rūbų technologija: tapyba dekoruojamas audinys prieš siuvant ir tęsiant pasuvus, – to nesugalvojo nei viena žmonijos civilizacija nuo šumerų laikų iki dabartinės JAV rūbų industrijos. Ramutė – šaunuolė! Įsigilinus į šiauliečių dizainerių V. Dambrausko ar D. Linkevičiaus kūrybą, nesunkiai galima rasti to, ko nerastume vaisingame interneto ekrane.
Kovoje su biurokratija. Dauguma dabartinių rekordų gimė „nelegalais”. Jie buvo sukurti sąmoningai apeinant vietos vidutinybių sukurptus reglamentus, sėkmingai žlugdančius meilę Lietuvai. Jų autorės ir autoriai puikiai slapstosi už kolektyvinės atsakomybės širmų ir svetimų parašų, jie – konkrečios būtybės, turinčios pasus ir partinius užnugarius. Asmeniškai pažįstamos.
Dabartinė Gineso rekordų serija, manau, privers atkreipti deputatų dėmesį į konkrečius šešėlius-asmenis, atsakingus už miesto meninį veidą. Garsioji „Geležinė Lapė” buvo pretekstas sukurpti 2010-07-10 d. miesto Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. A-808 „Viešųjų išorinių dailės kūrinių idėjų ir projektų pateikimo bei jų patvirtinimo tvarkos aprašą”. Tai 20 puslapių dokumentas, skirtas kūrybinių iniciatyvų naikinimui Šiaulių mieste.
Natūralu, kad toje makalynėje teko tapti kovotoju prieš biurokratinį niekalą. Juk turiu pramonės dizainerio profesiją: išsilavinimą, logiką ir įdirbį. Tas padėjo kryptingai dirbti Lietuvos labui, nesiterlioti laikraštinio ar partinio purvo čiurkšlėse: „skardose”, „blogame skonyje”, „kiče”.
Skurdas ir skarda žvanga taip pat. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Abu jie – mūsų epochos išraiška, todėl natūralu, kad išraiška „skardinė”. Bet jos sukurti kūriniai – Šiauliuose užgimusio dizaino žanro savitumas, tai skelbtina pasauliniu lygmeniu. Žinia – ir autoriaus-dizainerio atsakomybė! Pilietinė-plieninė, ne skardinė…
Iš kur gauti pinigų tikram menui? „Plieno lankstiniais” gėrisi turistai, šiauliečiai autoriui ranką spaudžia, o nežino, kad tos „skardos” – šlykštynė neišpasakyta! Kad mes – už solidumą! Nėra pinigų? Iš kur jų gauti? Iš statistikos…
Kviečiu visus šiauliečius kreiptis į savo deputatus, kad pasidomėtų, kiek meno kūrinių sukurta mieste per visą XXI amžių, kam konkrečiai Savivaldybėje tuščiai mokėta alga? Remiantis miestiečių skaičiaus sumažėjimu, pareikalauti sumažinti Savivaldybės tranų skaičių. Atsisakius tokio etato-parazito, miesto įvaizdis pagerėtų jo atlyginimu.
Viešąsias erdves ir granitu, ir variu puoštume, vietų „skardoms” nepaliktume. Apie etiką ir estetiką plepėtume, Gineso nesąmonių nereikėtų.