Didžiausias kardas – 8,5 m ilgio, svoris apie 350 kg. Geležtės ilgis – 6,7 m, plotis – 0,37 m, storis – 40 mm.
Viliaus PURONO nuotr.
Vilius PURONAS
„Šiaulių Damoklo kardas“? Šauni idėja! Visas pasaulis žino „Damoklo kardo“ legendą. Visas pasaulis jau du tūkstančius metų vien tik ir svajoja apie miestą, kuriame jis kabėtų. Padėjome pasauliui. Pakabintas Šiauliuose po viena iš Vilniaus gatvės arkų, jis turėjo tapti įžymybe, apaugusia miesto folkloru, turistų dėmesiu ir simpatijomis.
Didžiausias kardas – 8,5 m ilgio, svoris apie 350 kg. Geležtės ilgis – 6,7 m, plotis – 0,37 m, storis – 40 mm. Geležtėje išpjaustytas istorinis lietuvių bajorijos karinis devizas „In Adversitate Etiam Gloriosi“ –„Kovojantiems garbė!“. Tyrinėtojai teigia, kad ginklo kriaunų rankos apsauga (furdimentas) buvo išrasta XVII a. Lietuvoje (žr. Zygmunt Gloger „Encyklopedja staropolska“, tom IV-ty. Warszawa, 1903, p. 298), vėliau per Lenkiją paplito kitose kariuomenėse, baroko laikais – špagose.
Pirmą kartą kardas-milžinas buvo viešai eksponuotas 2010 09 04 Šiaulių miesto šventės metu. Jis, kaip būsima miesto įžymybė („Damoklo kardas“ biurokratams), Šiaulių miesto mero iniciatyva 2011 m. kovo mėnesį buvo sumontuotas po dekoratyvine arka Vilniaus g. pėsčiųjų bulvare. Kūrinys sukėlė aršų valdančios koalicijos nepasitenkinimą, todėl už trijų savaičių buvo nuimtas. Šiuo metu „Damoklo kardas“ saugomas gamyklos teritorijoje.
Kardo sumanytojas, autorius ir konstruktorius dizaineris Vilius Puronas. Metalo darbai atlikti vienoje Šiaulių miesto gamykloje (mecenatas R. Volbekas, inžinierius A. Charčenko).
Ginklas-milžinas buvo pagamintas prisilaikant visų XVII amžiuje naudotų lietuviškos ginkluotės taisyklių: su elmeniu smaigalyje, su furdimentu rankenoje, su geležte lenkta, šveitria. Milžinas vadinosi „Šiaulių Damoklo kardas“ ir turėjo gerų savybių.
Paprastiems miestiečiams ar nekorumpuotiems svečiams kardas grėsmės nekėlė: po juo nors šok, nors chorus rikiuok... Tą tvirtinu aš – dizaineris-profesionalas, sukūręs kardą-milžiną, tą tvirtina logika, statistika ir mūsų šveitraus lietuviško kardo istorija: šis makabriškas įrenginys visiems turėjo sukelti geras emocijas, šypsenomis garsinti Šiaulius.
Pagal autorinį sumanymą, jis turėjo nukristi tik ant pasimaišiusio nenaudėlio galvos. Vietoje šlykštynę nudėti. O lėšos ginklo pakabinimui į vietą būtų išieškomos iš partinės kasos, kuriai priklausė velionis. O jei kardas nė vieno žmogaus nekirstų, tas rodytų dorų šiauliečių baisų dorovingumą, o nedorų – didelį protingumą. Pastarieji „kardą-milžiną“ apeitų šalia arkos esamais pravažiavimais, skirtais ūkinėms mašinoms. Apie tokias galimybes keliomis kalbomis būtų informuojami ir Šiaulių miesto svečiai: ir turistai, ir nevidonai. Mus palaikytų net Briuselis, nes jiems ir mums svarbiausia – tolerancija.
Milžinas virš Šiaulių iškabėjo apie tris savaites ir buvo nukabintas. Girdi, jis dar daugiau supriešins susipriešinusią visuomenę, kelia grėsmę gyventojų saugumui – dar užkris, kas atsakys!? Šie žodžiai kvepėjo kabinetinių intrigų kvepalais.
Kardo įteisinimo istorija buvo spalvinga, verta įamžinimo arba nutylėjimo. Jau gaminimo metu teko sulaukti keleto pinigingų skambučių iš kitų miestų – solidūs skambintojai su malonumu priglaustų šį kūrinį, jei Šiaulių miestui jo nereikėtų. Abejonių raizgalynę užbaigė miesto meras G. Mikšys: ginklas-milžinas privalo likti Šiauliuose! Rekomendavo pakabinti kardą kelioms savaitėms, kaip Kovo 11-osios dienos vienkartinį papuošimą – tegul susipažįsta visuomenė. Visuomenė palaikė, miestas įgijo įžymybę. Šiaulių kardas-milžinas netruko sublizgėti Lietuvos ir užsienio TV ekranuose kaip teigiamybė, tapo garsenybe.
Tik Šiaulių savivaldybėje nuomonės išsiskyrė, nes išgąsdino valdžioje patupdytas partines moteriškes. „Šiaulių Damoklo kardas“ pakibo ne tiek po arka, kiek virš valdininkijos, atsakingos už miesto meninį veidą, galvų. Tuo pat metu kardas garsino ir grasino negenialiems finansų genijams: 2011 m. Šiaulių miesto skolos pasiekė istorinį rekordą – 120 milijonų litų (!!!). Natūralu, kad kabinetinė koalicija, susijusi su konservatoriais, jo paniškai pabūgo. Girdėjau, kaip V. Damulevičius, miesto Savivaldybės administracijos autorius ir direktorius, telefonu liepė Miesto infrastruktūros skyriaus viršininkui A. Adomaičiui jį nukabinti. Kabinetiniai šešėliai atsiduso kiek lengviau.
Kardas – kietas dalykas, skirtas galvoms kapoti. Bet biurokratinio mūro, sumūryto iš kaktų, juo neprakirsti – atšips, deformuosis, sulinks. Miesto įžymybė buvo nuimta, parvežta atgal į gamyklą ir palikta. Kardo-milžino likimą spręs ateitis, nes kilnojimai ir nuėmimai truputį deformavo geležtę, ginklas iš reprezentacinio tapo koviniu, suluošintu mūšiuose.
Skambučiai ir pasiūlymai, vėl gausiai pasipylę iš įvairių Lietuvos miestų, prašantys nuimtą kardą ir perduoti jiems, palengva aptilo. Šiuo metu kardas-milžinas guli gamyklos-gimdyvės teritorijoje ir laukia savo likimo. Jį matome nuotraukoje.
