Po penkiasdešimties metų S. Sondeckio meno mokykloje susitiko septynetas iš 1963 metų laidos (iš kairės): K. Užemeckienė, I. Paugienė, B. Prokopavičienė, J. Kievišas, A. Kiverienė, G. Žiobakienė, B. Dauginytė.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Į Sauliaus Sondeckio menų mokyklos centrinio seniausio pastato, kuris P. Višinskio gatvėje pažymėtas 35-uoju numeriu, mažytę salę rūsyje Joninių išvakarėse rinkosi šios mokyklos XXIV laidos absolventai.
Prieš penkiasdešimt metų šie absolventai baigė Šiaulių muzikos technikumą, kuris po to ne kartą keitė pavadinimą – buvo ir aukštesnioji muzikos mokykla, ir konservatorija, kol tapo menų mokykla.
Tačiau šiaip čia niekas nebuvo pasikeitę – salytė tokia pat, nors ir kitomis spalvomis išdažyta, tokia pati ir pagarbi tyla. Labiausiai pasikeitę buvo patys absolventai.
Ir jų buvo nebe septyniolika, o tik septyni, nes keturi išėję Anapilin, vieni susirgę, o kai kurių ir adresų nepavyko surasti.

Susitikime – susirūpinimas dėl muzikos mokyklų
XXIV laidos susitikimas buvo linksmas ir kartu dalykiškas, nes visi tiek atvykusieji, tiek ne liko ištikimi muzikai, savo pirmajai pasirinktai specialybei – chorvedžio, akordeonininko ir kartu – muzikos pedagogo.
Visi septyni susitikimo dalyviai per penkiasdešimt metų nuo Šiaulių muzikos mokyklos baigimo teigė nepraradę ryšio – dažnai susitikdavę apžiūrose, kursuose, konkursuose, festivaliuose, dainų šventėse, sekę vienas kito pasiekimus, laimėjimus, dažnai konsultuodavęsi įvairiais pedagoginio darbo klausimais.
Tad ir jubiliejinio susitikimo metu po emocingų pasisveikinimų jie kalbėjosi apie tai, kas juos iki šiol jaudina.
Dar dirbantys ir jau nebedirbantys šie muzikos pedagogai pripažino, kad ne visiems jų mokiniams pavyko pasiekti muzikinių aukštumų, iškylantys tik vienas kitas – tik tie, kurie gausiai dangaus apdovanoti ir kurie sulaukia savo tėvų palaikymo. Tik tie, padedami pedagogų, galintys tapti muzikais.
Todėl taip yra svarbu išlaikyti muzikos ir meno mokyklas, muzikinio ugdymo tradicijas ir patirtį, kad dėl vadinamosios krepšelizacijos jos nebūtų sunaikintos kaip neva rusiška sistema, nors sistema jau seniai esanti tikrai lietuviška.
„Jei bus sunaikinta ši grandis – jaunimo, vaikų, mes neturėsime nieko – nei konservatorijų, nei akademijų, nei muzikantų“, - apibendrino viena iš pedagogių.

Chorvedė Kornelija Užemeckienė iš Kelmės
„Iš savo buvusių dėstytojų gavome gerą užtaisą – ir profesinį, ir moralinį pasiruošimą, - sakė susitikimo organizatorė chorvedė Kornelija Užemeckienė. - Už tai esame dėkingi savo pirmiesiems Šiaulių muzikos technikumo pedagogams P. Juodelei, T. M. Juodelienei, J. Gudžiūnui, R. Andriuškevičiui, O. Biržytei, B. Sliziui, V. Žvirbliui ir kitiems.“
K. Užemeckienė baigusi Valstybinę konservatoriją 18 metų dirbo dėstytoja tame pačiame Šiaulių muzikos technikume, vadovavo „Jovaro“ ansamblio berniukų chorui, „Vairo“ ir „Tauro“ gamyklų chorams bei aštuoniolika metų dirbo kamerinio choro „Polifonija“ chormeistere.
„Likimas mane atvedė į muziką ir už tai esu dėkinga likimui. Aš - muzikos darbininkė, - šypsosi K. Užemeckienė. - Ir dabar dar darbuojuosi Kelmės meno mokykloje, dalijuosi patirtimi.“

Akordeonininkė Audronė Kiverienė iš Marijampolės
Muzikos technikume įgijusi akordeonininkės specialybę Audronė Kiverienė iškart išvažiavo mokyti vaikų į Marijampolės muzikos mokyklą, kur vadovavo akordeonininkų orkestrams, o ir tenykštėje pedagoginėje mokykloje daug metų išdirbta ir vadovauta orkestrui.
„Ir pati grodavau įvairiausiuose kolektyvuose – Marijampolės kaimo kapela žymi buvo anuo laiku. Tik dabar, kai esu pensininkė, akordeonas padėtas, tačiau dar juk yra fortepijonas“, - prisipažįsta A. Kiverienė.

Choro dirigentė Irena Paugienė iš Vilniaus
Kartu su K. Užemeckiene studijavusi Valstybinėje konservatorijoje chorinį dirigavimą Irena Paugienė negrįžo į Šiaulius, liko Vilniuje ir daugybę metų vadovavo Vilniaus medicinos mokyklos chorui, o su 3-iosios muzikos mokyklos jaunučių ir jaunių chorais dalyvavo visose Dainų šventėse.
„Visą gyvenimą dirbau su vaikų chorais, teko man laimė ir diriguoti chorams Kalnų parko estradoje, mažesnėse šventėse, - sako I. Paugienė. - Man ši profesija labai brangi, todėl truputį gaila, kad dabar šalyje vis mažėja neprofesionalių chorų skaičius.“

Chorvedė Birutė Dauginytė iš Skaistgirio
Chorvedė Birutė Dauginytė į susitikimą su bendramoksliais atvyko iš Skaistgirio, kur paskutiniu metu ji vadovauja Kultūros namų etnografiniam, moterų vokaliniam ansambliams, solistams, duetams, kvartetams. Prieš tai ji daug metų dirbo Rokiškyje, vadovavo kultūros ir medicinos darbuotojų, sūrių gamyklos moterų chorams, įvairiems ansambliams, dirbo dėstytoja Kultūros mokykloje. Tik prieš keliolika metų ji grįžo į tėviškę Joniškio rajone ir iki pensijos darbavosi tenykštėje vidurinėje mokykloje.
Dabar ji sako dirbanti su kolektyvais tik savo malonumui, tai yra, koncertams, nes per gyvenimą visokie konkursai ir varžybos jau nusibodę.

Chorvedė Birutė Prokopavičienė iš Šiaulių
Dar viena XXIV laidos chorvedė Birutė Prokopavičienė visus tuos penkis dešimtmečius atidavė Šiaulių miestui ir rajonui. Dirbo ji ir administracinį darbą – buvo rajono Kultūros skyriaus inspektorė, atsakinga už visus rajono muzikinius kolektyvus, jų konkursus ir apžiūras.
Tačiau daugiausia širdies ir darbo B. Prokopavičienė skyrė įvairiems kolektyvams: daug metų dirbo su ansambliu „Melodija“ - „Aukso paukštės“ ir „Sidabrinių balsų“ konkurso daugkartiniu laureatu, vokaliniu kvartetu, kuris taip pat buvo „Sidabrinių balsų“ laureatas, „Aukso paukštę“ pelniusiu vokaliniu duetu (su Kostu Urbonaičiu), o ir pati dainavo net septyniuose duetuose.
Šiuo metu – jau daugiau kaip 20 metų - B. Prokopavičienė yra Šiaulių kultūros centro liaudiškų šokių ansamblio „Kalatinis“ (taip pat „Aukso paukštės“ laureato) vokalo grupės vadovė.

Akordeonininkė Genovaitė Žiobakienė iš Plungės
Genovaitė Žiobakienė į gimtuosius Šiaulius dažnai atvažiuoja iš Plungės, kur paskutiniuosius dešimtmečius dirba Mykolo Oginskio meno mokyklos direktore, o prieš tai net dvidešimt metų toje pačioje mokykloje ji dirbo akordeono mokytoja.
Ji sako, kad akordeonas iki šiol yra darbiniame ritme, nes tebedirba ir mokytoja, nors kaip direktorė turėjo ir turi daug veiklos. „Idėjų be galo, o aš jei ko imuosi, tai stengiuosi viską padaryti iki galo, - teigia G. Žiobakienė. - Todėl galiu pasakyti, kad pastačiau naują Plungės meno mokyklą su trimis skyriais, paminklą M. K. Čiurlioniui (tiesa, nedidelį, jaunimo sukurtą), jau aštuntą kartą organizuoju tarptautinius Mykolo Oginskio festivalius. Ir labiausiai džiaugiuosi, kad turiu tikrai daug bendraminčių – šiandien mokykloje dirba 60 mokytojų kolektyvas, mokosi apie 600 vaikų. Žodžiu, esame labai aktyvūs ir manome, kad Plungėje esame reikalingi.“

Jonas Kievišas iš Vilniaus
Muzikos pedagogas, socialinių mokslų daktaras, choro dirigentas Vilniaus edukologijos universiteto profesorius Jonas Kievišas į Šiaulius atvažiuoja jau retokai - tik jei čia vyksta kokia konferencija ar susitikimas. O buvo laikas, kai J. Kievišas buvo mūsų miesto siela: Šiaulių miesto dainų ir šokių liaudies ansamblio „Jovaras“ meno vadovas ir dirigentas, vadovavo Šiaulių pedagoginio instituto (dabar – universiteto) merginų choro „Pavasaris“ kamerinei grupei, Šiaulių mokytojų namų mišriajam chorui „Varsa“, Šiaulių rajono kultūros darbuotojų moterų chorui, Kuršėnų kultūros namų mišriajam chorui, ruošdavo įvairius chorus dainų šventėms. Daug metų dirbo Šiaulių universitete, dirbo mokslo tiriamąjį darbą, paskelbė straipsnių vaikų muzikinio auklėjimo ir kitais klausimais.
„Dabar su kolektyvais nedirbu, rašau knygas. Viena praėjusiais metais laimėjo apdovanojimą, naujoji turėtų pasirodyti kitais metais. Taigi užsiimu tokiais dalykais, kurie siejasi su muzika, menu, - prisipažįsta profesorius J. Kievišas. - O dėl to, kad mano ir mano bendramokslių veikla visus penkiasdešimt metų taip tampriai susieta su muzika, pedagogika, su visos Lietuvos kultūriniu gyvenimu, yra milžiniškas šios mokyklos, jos pedagogų, kurie buvo labai kryptingi, labai atsidavę, labai pasiaukojantys, nuopelnas.“

Profesorius J. Kievišas: „Dėl to, kad mano ir mano bendramokslių veikla visus penkiasdešimt metų taip tampriai susieta su muzika, pedagogika, su visos Lietuvos kultūriniu gyvenimu, yra milžiniškas šios mokyklos, jos pedagogų, kurie buvo labai kryptingi, labai atsidavę, labai pasiaukojantys, nuopelnas.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

„Iš savo buvusių dėstytojų gavome gerą užtaisą – ir profesinį, ir moralinį pasiruošimą, - sakė chorvedė K. Užemeckienė. - Už tai esame dėkingi savo pirmiesiems Šiaulių muzikos technikumo pedagogams P. Juodelei, T. M. Juodelienei, J. Gudžiūnui, R. Andriuškevičiui, O. Biržytei, B. Sliziui, V. Žvirbliui ir kitiems.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.