Lenkijoje, Liublino galerijoje „Zajezdnia“, atidaryta medijų menininko, menotyrininko R. Venckaus fotografijų paroda „Kitas“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Ketvirtadienį Lenkijoje, Liublino galerijoje „Zajezdnia“, atidaryta medijų menininko, menotyrininko Remigijaus Venckaus fotografijų paroda „Kitas“. Parodą organizavo Maria Curie
Skłodowska universiteto Menų fakultetas.
Parodoje „Kitas“ pristatoma medijų menininko, menotyrininko, Vytauto Didžiojo universiteto lektoriaus R. Venckaus vyriškų aktų fotografija. Kūriniai sukurti 2007-2013 m. Paroda - tai menininko kvietimas, adresuotas žiūrovui. Menininkas kviečia susitikti su vyro kūnu, kaip neatpažintu, nepatirtu, bet numanomu Kitu. Kurti vyro kūno erotiką menininką paskatino dabarties masinių medijų formuojama situacija.
Viešajame medijų diskurse vyriško kūno erotikai skiriama gerokai mažesnis dėmesys nei moters.
Kūnas labiau nusakomas ne vizualiomis, bet visiškai kito lygmens nuorodomis, t. y. silpnesniu ir mažiau siekiamu perskaityti tekstu. Dažnai galima pastebėti, kaip vyro menininko kuriama vyrų erotika ir jos demonstravimas Lietuvoje siejamas su homoseksualumu, o pats homoseksualumas marginamas pakankamai negatyviais atspalviais. Tačiau R. Venckaus kūrybai rūpi kūnas kaip išlaikantis arba įgyjantis galią tekstas, kuris (su)geba labiau pernešti ir perkurti ne homoseksualius naratyvus, bet kur kas platesnes, susijusias net su būties ir tikėjimo problema, pasakojimų variacijas. Tekstu, slypinčiu už homoerotikos, galima įvardyti naujausią R. Venckaus ciklą „Aš esu kitas“. Šiame cikle plėtojamas savitas meninis ir intencionalus dialogas su Biblijoje užrašytomis tiesomis ir pasakojimų fragmentais. Tačiau menininkas pažodžiui neatkartoja jokio pasakojimo, bet jį savaip interpretuoja, kuria papildomas užuominas ir neaiškumus.
Parodoje taip pat pristatomi ne vienerius metus kurti fotografijų ciklai, kur vizualioji autoriaus kalba
formuojama dėka buitinės aplinkos ir išraiškingai pozuojančio kūno. Šis savitas disonansas pastebimas ne viename autoriaus fotografijų cikle „Iš vaikinų gyvenimo“ (2009-2013 m.), „Pas močiutę kaime“ (2009-2010 m.), „Pokalbiai apie meilę“ (2011-2013), „Virtuvės antropologija“ (2010) etc. Taigi autorius pasitelkia vizualiojo meno kalbos galią ir kviečia žiūrovą diskutuoti apie vyriško kūno seksualumą bei intymumą.

Parengė Romualda URBONAVIČIŪTĖ