Keramikė V. Kurtinaitienė: „Ši paroda per mano kūrybinį gyvenimą yra tik trečioji.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių universiteto dailės galerijoje šiaulietės menininkės Vitalijos Kurtinaitienės keramikos paroda „Razinų skonis“ žavi kūrinių trapumu ir žaismingumu, romantiškumu ir dvasingumu.
Tik jai vienai būdinga plastika, subtilios glazūrų spalvos ir pasirinktos temos šioje personalinėje parodoje sužavėjo tiek žinovus, tiek meno mėgėjus.
Ilgai V. Kurtinaitienė, kuri ne tik kuria, bet ir Dailės mokykloje moko savo profesijos paslapčių vaikus, dalyvauja įvairiuose projektuose, ilgai nesurado laiko surengti personalinės parodos, tad paroda „Razinų skonis“ daugeliui buvo atradimas.
- Tik kodėl ši paroda taip įdomiai pavadinta? - paklausėme keramikės penktąją parodos dieną.
- „Razinos“ man yra koncentratas meilės, žinių, mokslo, dalijimosi, surinkimo. Koncentratas pirmos meilės, kuri palieka ryškų pėdsaką visam gyvenimui. Koncentratas, kurį palieka vaikai. Ir tą razinų skonį jaučiame visą gyvenimą.
Parodoje eksponuojami darbai yra netiesiogiai susiję su razinomis, kurios surinktos besimokant vaikų dailės mokykloje iš mokytojų, vėliau rinktos universitete (Šiaulių pedagoginiame institute) iš daugelio puikių žmonių, iš parodų, kurios visada mane viliojo, traukė.
Razinos – tai gyvenimas.
- Per kokį laikotarpį sukurti darbai šiai parodai?
- Tai yra praėjusiųjų 2013 metų darbai. Gal tik viena „Biografija“ yra iš senesnių – 2009 metų. Bet man atrodo, kad šis darbas čia tiko. Apskritai per 2013-uosius sukūriau žymiai daugiau, bet tik tiek galerijos erdvė galėjo sutalpinti.
O kiek čia darbų eksponuojama, net nesuskaičiavau. O ir kaip suskaičiuoti, kai, pavyzdžiui, vienas darbas „Tirpstantis sniegas“ yra iš labai daug dalių: ir per sniegą matomas asfaltas, ir krintančios snaigės, ir mūšis sniego gniūžtėmis.
Kažkodėl man nepavyksta vieną mintį pateikti vienu koncentratu – darbas plečiasi, plečiasi... Kuo toliau, tuo darbas didesnis, tuo daugiau sudedamųjų dalių.
- Ir visos tos dalys tokios trapios...
- Nežinau, kodėl man taip patinka būtent trapūs darbai, kuriuos sunku vežioti, nešioti. Apie tai ir pagalvojau, kai juos tempiau į šią galeriją. Ne viena transportavau – pagelbėjo draugai, nes kitaip būtų buvę sudėtinga man parodos atidarymo proga išleisti ir savo kūrybos katalogą, kuris irgi reikalavo daug laiko ir dėmesio.
Apskritai nedaug personalinių parodų esu surengusi – dažniausiai dalyvaudavau bendrose parodose. Tik Šiauliuose keramikų pajėgumai yra nedideli – trys-keturi keramikai dalyvauja parodose, o kiti dirba privačiuose sektoriuose. Tie kiti teisingai orientuoti - į pardavimus, o aš kažkodėl kuriu tokius darbus, kuriuos galiu parodyti tik parodose.
Nors reikia pripažinti, kad nemažai mano darbų iškeliauja pas žmones dar tiesiai iš dirbtuvės. Gal tik 2013 metais iškeliavo kiek mažiau, nes nebedariau tokių, kurie būtų praktiškesni, kameriškesni.
Šiaip mano darbai nedideli, todėl ir pasirinkau parodai šitą nedidelę galeriją, kurios erdvę galėčiau darbais įvaldyti ir kurioje mano darbai nepaskęstų. Be to, čia manoji Alma Mater ir man smagu grįžti į ją.
O ši paroda per mano kūrybinį gyvenimą yra tik trečioji. Aš pastaruosius penkerius metus daugiau dalyvauju įvairiuose projektuose Kaune, kur yra labai energingų keramikų. Jie ir organizuoja tarptautinius seminarus, ten man be galo įdomu pamatyti, kaip kuria kiti keramikai, pasimokyti – o tai man be galo įdomu.
Ten po seminarų labai gražius katalogus išleidžia. 2013 metais išleistame vienas mano darbas „Tarp bangų“ su redukcine glazūra. O redukcinė glazūra yra nepaprastai įdomi ir priklausoma nuo daugybės atsitiktinumų, nes vario, sidabro ir kitų metalų oksidai paveikti karščio sudaro labai įdomius spalvinius niuansus.
- Šioje parodoje irgi yra daug jūsų darbų su redukcine ir kitokia glazūra ant moterų figūrėlių.
- Yra „Moterų pliažas“, kur moterų kūnai iš dalies padengti vandens. Man labai gražūs vandens „subėgimai“ akvarelėje, o ir keramikoje glazūros subėga taip pat labai gražiai. Todėl ir bandžiau tą vandenį parodyti ir santykį mėlynos vandens spalvos su smėliu bei moterimi – išėjo pliažas, kur moterys lengvai vandeniu tarsi servetėlėmis prisidengusios.
- O kaip atsirado keraminės servetėlės?
- Tos servetėlės yra numegztos, išsiuvinėtos mano mamos. Man dabar jos labai gražios ir labai brangios. Kadangi tekstilė vis dėlto yra trapesnė už keramiką, aš pabandžiau šitaip jas įamžinti ir šį darbą skirti mamai.
Ar mamai patiko tos mano servetėlės, dar nežinau – nespėjome susitikti po parodos ir aptarti, nes tuoj po atidarymo man reikėjo grįžti į Dailės mokyklą mokyti vaikų, o mamai grįžti namo į kaimą, kur ji gyvena tarp tų servetėlių.
- Labai įspūdinga kompozicija „Po žvaigždėtu dangum“.
- Čia yra tik jos dalis. Iš pradžių, kai galvojau apie šią parodą, „Po žvaigždėtu dangum“ turėjo tapti pagrindiniu jos akcentu, bet kaip visada kita mintis užgožė šitą ir tos pirminės idėjos aš nebeįgyvendinau. Gal tiesiog nebeturėjau laiko.
Todėl parodoje kompozicija pristatyta sumažintu variantu. Tačiau gal kada ir padarysiu parodą, kurioje bus tik „Po žvaigždėtu dangum“.
Jei aišku, neatsiras naujų medžiagų, technologijų, kurias man visada norisi išbandyti. Nors kiekvienai medžiagai įsisavinti reikia laiko – iš karto ji paprastai nepaklūsta, nesuskamba.
Todėl vis bandau ir bandau ir viena, ir kartu su savo mokiniais. Juos mokau ir pati mokausi, reikalauju iš savęs ir reikalauju iš savo mokinių. Nors kartais mes suprantame vienas kitą, o kartais jiems manosios razinos būna neįdomios, todėl tenka priversti susidomėti.
- Daug metų dirbate mokytoja Šiaulių dailės mokykloje, tad kada randate laiko kurti?
- Tiesiog mano gyvenime nėra nė vienos dienos be darbo – reikia tik labai susikoncentruoti. Mano darbo diena prasideda nuo kokių šešių ryto dirbtuvėje ir baigiasi 20 valandą po pamokų. Tačiau dar buvo vasara.
O dirbau ypač paskutiniu metu labai daug. Gal ir slėpiausi už keramikos, kad nelįstų kitos mintys, neišmuštų iš vėžių. Daug ko nemačiau, daug ko neaplankiau – koncentravausi į darbą. Be to, dar buvo kūrybai ir visa vasara.
- Ar pasitaiko, kad ilgo jūsų kūrybinio darbo rezultatai netenkina?
- Iš tikrųjų labai daug kartų. Juk degimo procesas vyksta tris kartus: vieną kartą degamas biskvitas, antrą kartą – darbai su glazūra, trečią - jei auksini.
Degimo krosnys nėra tokios didelės – visą rytą bėgi ir bėgi žiūrėti, kad nėra laiko net kavos išgerti. Kai mane taip užvaldė mintis užbaigti vieną savo gyvenimo etapą paroda, tai dirbau ir dirbau. Nebekreipiau dėmesio į jokius trukdžius.
O jei degant darbas sutrūko, jei gavosi ne tai, ko norėjau, man jau neįmanoma jo pakartoti – kiekvienas darbas gaunasi vis kitoks.
Kažkada kalbėjomės apie keraminius karolius ir aš jaučiausi kažkiek įsipareigojusi padaryti karolių parodą. Bet baigėsi... karolių periodas. Dabar žiūriu į tuos karolius ir galvoju, o kaip aš juos padariau, nes man jau tai ir nebeįdomu, kad net nebemokėčiau jų suverti.
Apskritai joks darbas negimsta per vienerius metus. Tai viso gyvenimo darbai – dabar juos tik fiziškai padarai. Bet jų nebūtų, jei nebūtų tų daugelio metų treniruočių, nebūtų tų karolių, nebūtų daugelio kitų darbų.
- Kaip jautėtės prieš parodą?
- O, tai buvo baimės nugalėjimas. Juk nėra taip paprasta viešai pasirodyti – buvo labai nedrąsu.
Ir apskritai kitoje erdvėje, ne dirbtuvėje, darbai atrodo visai kitaip.
Todėl dabar laukiu, ką pasakys kolegos, bičiuliai. Labai laukiu tų darbų aptarimo.

„Moterų pliažas“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

„Bėgančioji bangomis“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.