„Bulvaro perspektyva“ 1977 metais.
Viliaus PURONO archyvo nuotr.
„Bulvaro perspektyva“ – tai tempera nutapytas iliuzorinis pano, kurio liekanos dar matosi ant pastato Vilniaus g. 235 aklasienės. Jo autorius – anuometinis Šiaulių Pedagoginio instituto studentas Ričardas Ničajus. Prisiminimais dalijasi dizaineris Vilius Puronas, buvęs Šiaulių miesto vyr. dailininkas, įvairiomis technologijomis anuo metu kryptingai kūręs Šiaulių miesto veidą, pasitelkdamas ir dailininkus, ir studentus, ir šiaip iniciatyvius šiauliečius.
Vilius PURONAS
dizaineris
Ano meto gyvenimo vaizdas
Šiomis dienomis Šiaulių „Laiptų galerijoje“ atidarant dailininko Ričardo Ničajaus tapybos darbų parodą buvo prisimintas šis pano, jo sukurtas anais 1977 metais.
Liko gražių atsiminimų ir apie autorių, anuometinį šio žanro pradininką ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Tarybų Sąjungoje. Praėję keli dešimtmečiai išblukino kūrinio spalvas, apatinę pano dalį dengia komercinio priestato šonas. Nesunku būti pranašu – anksčiau ar vėliau, perdažant pastato fasadą, senojo pano liekana bus uždažyta. Tai – natūralus procesas.
Tapybos priemonės užfiksavo anuometinio studento sugebėjimą perteikti daugiaplanį socialistinio miesto sarkazmą: saulėtas socialistinių Šiaulių rytas dvelkia optimizmu, sočiu, šviesiu gyvenimu. Autoriaus kompozicinis sumanymas aiškus – nupiešti bulvaro perspektyvą, pratęsti jį sienoje: tas pats plytelių ritmas, o ir žmonės – tie patys šiauliečiai, asmeniškai matyti, pažįstami. Tik geriau įsižiūrėjęs į juos (beje, su tam tikra primityvumo doze, puikiai dangstančia sarkazmą) tarybinis šiaulietis atpažindavo tai, ko „nepastebėdavo“ profesionalūs mąstytojai, tapytojai ar sovietmečio korespondentai.
Pirmajame plane stoviniuoja madingas jaunimas, apsimovęs to laikmečio „deficitais“ – mini sijonėliais ir platėjančiomis kelnėmis, į kurias partiniai ideologai žiūrėdavo gana atsargiai, skeptiškai ir įtartinai. Matyti ir „babytė“, pas kurią Ričardas nuomojo kambariuką, kuri su anūku ir „taše“ išėjo apsipirkti. Kiek toliau – skrybėlėtas rusas veteranas žibančiais auksiniais dantimis su „sietkomis“ abiejose rankose. Šalia jo – rusė žmona, dribli peroksidinė blondinė. Ant suoliuko, šalia gėlių vazonų, sėdi „pliušinis desantas“ – ukrainietė, atvažiavusi į Pabaltijį apsipirkti. Ji ilsisi, lukštena ir spjaudo „siemkas“, laukdama draugių, besistumdančių „univermage“. Štai kodėl šalia jos buriasi, lesinėja balandžiai. Grupelėje, dešinėje viršuje, galima atpažinti ir autoriaus artimesnius draugus: Saulių, Vitaliją, Vilių, Virginiją ir kitus.
Save Ričardas nutapė pano apačioje, po stogeliu, iškišusį galvą iš kanalizacijos liuko.
Nuskusta barzda
Ir anais laikais būta biurokratų, taip pat neklystančių. Taip pat kvailų per visą pilvą, kaip ir dabartiniai... Sučirškė telefonas mano kabinete, skambino iš partijos komiteto, ideologijos skyriaus vedėjas a. a. Vladas Z.: „Tu ką, Puronai!? Visai išprotėjai! Kodėl save išpaišei, kas leido!? Veteranai piktinasi, sako, kad... Tuoj pat ateik prie fasado. Behom!..“
Netrukus prie fasado prisistatė ir vyriausiasis miesto ideologas. Ilgai tyrinėjo piešinį pro akinių viršų, tyliai, bet protingai burbėdamas panosyje: „Jaunimo, komjaunuolių – yra, darbo žmonių atstovų – irgi yra, veteranų – irgi... gerai... čia neprisikabinsi. O kas leido tau išsipiešti save, draugs dailininke? Kai nusipelnysi, mes garbės lentoje tave ištapysime. O dabar tuoj pat lipk ant pastolių ir save užmaliavok! Ir kad man nė ny-ny!..“ Pro akinių viršų bukai pažvelgė protingu ideologo žvilgsniu, apsisuko ir nuėjo. Kuo būtų ateistas be religijos?
Operatyviai užlipau pastoliais, pasiėmęs rožinių dažų nedelsiant „nuskutau“ savo barzdą ir tapau panašus į V. Leniną jaunystėje. Bebarzdis ir dabar tebestoviu toje jaunimo grupelėje. Su mėlynu velveto švarku ir aplanku pažastyje.
Kūrinys disciplinavo aplinką
Šis pano, kurtas pagal gana komplikuotas etikos ir kompozicijos taisykles, buvo pamėgtas žmonių. Per visą savo gyvavimo laikotarpį niekada nebuvo apmėtytas nešvariu sniegu, o ir autoriui, išlindusiam iš kanalizacijos, nebuvo pripiešti ūsai. Ričardo kūrinys disciplinavo aplinką, ne tik puošė.
Tapytas tinkas – laikinas dalykas. Anksčiau ar vėliau jį teks remontuoti, atnaujinti, uždažyti. Iš ano spalvingo ir sarkastiško pasaulio, sustingusio ant sienos, beliks tik ši nuotrauka. Atsiduskime.
