Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos galerijoje veikia tarptautinė fotografijų paroda „Sergejus Paradžanovas – gyvenimas tarsi filmas“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos galerijoje veikia tarptautinė fotografijų paroda „Sergejus Paradžanovas - gyvenimas tarsi filmas“.
Ekspoziciją parengė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, bendradarbiaudamas su S. Paradžanovo muziejumi Jerevane (Armėnija), dalyvaujant Šiaulių apskrities Armėnų bendruomenei, kviečia susipažinti su vienu įdomiausių kino ir dailės menininkų S. Paradžanovu (1924-1990), praturtinusiu Armėnijos, Gruzijos, Ukrainos, o iš tiesų – bekraštį meno pasaulį savo filmais, koliažais, asambliažais, pačia nepakartojama asmenybe.
Neįprastas S. Paradžanovo kelias į kiną. Armėnas, subrandintas Gruzijos kultūros, iš pradžių baigė vokalo studijas Tbilisio konservatorijoje, po to – Maskvos kino institutą. Jo kino kūrybos pradžia – Kijeve, garsiojoje A. Dovženkos kino studijoje. Sovietinės kinematografijos fone S. Paradžanovas dirbo visiškai neveikiamas ideologijos.
1964-ųjų filmas „Užmirštų protėvių šešėliai“ išgarsino S. Paradžanovą tarptautiniu mastu. Režisierius laikomas ukrainiečių poetinio kino pradininku.
Sumanęs kurti filmą apie armėnų poetą Sajat Novą, S. Paradžanovas persikėlė į tėvynę. S. Paradžanovo varianto publika nepamatė, nes į ekranus 1970 m. pateko permontuotas, iškreiptas, pritaikytas plačiajai publikai filmas, pavadintas „Granato spalva“. S. Paradžanovas pasaulio kino istorijoje vertinamas kaip vienas iš dešimties iškiliausių menininkų, kūrusių savita kino kalba. Jo kurti filmai „Suramo tvirtovė“ (1984 m.) ir „Ašik Kerab“ (1988 m.) įėjo į pasaulinio kino aukso fondą.
15 metų S. Paradžanovas neturėjo galimybės kurti kino. Tokia laisva ir ryškiaspalvė asmenybė nepripažino jokių ribų, nė nemanė prisitaikyti prie sovietinio gyvenimo būdo.
Jis buvo ekscentriškas, kūrė neįprastą meną, kolekcionavo meno kūrinius, godžiai juos rinko ir dosniai dalijo, mėgo plačias kompanijas, pasakodavo apie save fantastiškiausias istorijas. Šiandien tai atrodytų normalu, gražu, įdomu, o anuomet S. Paradžanovo laisvumas erzino tvarkos prižiūrėtojus. Juk jis ir viešai sakydavo dalykus, kurie neatitiko ano meto toleruojamų požiūrių.
Parodoje – nuotraukos, iš kurių galima įsivaizduoti, kokios tai nežabotos fantazijos menininkas, kaip jis kūrė ir spalvino gyvenimą aplink save.

Parengė Romualda URBONAVIČIŪTĖ