Zubovų rūmai. 1736 metais Šiaulių ekonomijos dvaro rūmai Gubernijoje sudegė, o naujų mūrinių rūmų statyba nebuvo baigta. 1765 metais Šiaulių ekonomiją kartu su kitomis karališkomis ekonomijomis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradėjo administruoti Antanas Tyzenhauzas, kuris į Šiaulius iš Telšių atkėlė pavieto teismus ir nusprendė čia įrengti pagrindinę ekonomijos administracijos būstinę. Tad tikėtina, kad tuo metu ir pradėti statyti klasicizmo stiliaus rūmai. 1800 metais Šiaulių plane jau pažymėti Didždvario pastatai.
Zubovų rūmai 2014 metų liepą.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Emilė KAMINSKĖ
Šiauliai negali pasigirti istoriniais pastatais. Per du pasaulinius karus XX amžiuje Šiauliai, kaip joks kitas Lietuvos miestas, labiausiai buvo suniokoti. Tad daugiau kaip dviejų šimtmečių istoriją primenantys Didždvario ar Zubovų rūmai su puikaus parko likučiais yra miesto pasididžiavimas.

Zubovų rūmai
Nors Aušros alėjoje esantys rūmai (dabar – Šiaulių universiteto Menų fakulteto pastatas) ir vadinami Zubovų rūmais, bet taip pat juos galima vadinti ir A. Tyzenhauzo rūmais, nes dar XVIII amžiuje būtent šioje vietoje stovėjo pagrindinis Šiaulių ekonomijos pastatas.
Tai buvo vienaaukščiai rūmai – dabartinis pirmasis aukštas ir pusrūsis. Antrasis aukštas ir trečiojo aukšto elementai yra vėlesnė statyba. Pirmasis aukštas yra monumentali statyba su kolonada, pusrūsiai su skliautais, kiti du aukštai – ne. Jei pastatas būtų buvęs trijų aukštų, tai kolonos būtų buvusios iki pat stogo, kaip ir priklauso klasicizmo statiniams, o virš kolonados būtų balkonas.
Taigi grafai Zubovai, ko gero, XIX amžiaus pradžioje jį perstatė pagal to meto madą ir jame gyveno iki pat Pirmojo pasaulinio karo.
Kita vertus, XX amžiaus pradžioje rūmuose buvo ir nuomojamų butų, ir miestiečiams prieinama biblioteka. Vienaukščiame pastatėlyje šalia rūmų gyveno tarnai.
Beje, kaip teigia profesorius Vytenis Rimkus, nors ir atvykę iš Rusijos, Zubovai per du šimtus metų sulietuvėjo, įaugo į Lietuvos kultūrą kaip sudėtinė jos dalis.
„Kai kurie iš jų ėmėsi politinės, kai kurie - ūkinės, kai kurie – šviečiamosios veiklos. Taip pradėjo Zubovai čia steigti mokyklas, kuriose buvo mokoma rusų kalba – Bubiuose žemės ūkio mokyklą, mergaičių gimnaziją Šiauliuose“, - sako profesorius.
Tarpukaryje Zubovų rūmuose buvo mokytojų seminarija, o tarnų namelyje - mokomoji pradinė mokykla, kur seminarijos studentai praktikavosi.
Šie rūmai kartkartėmis buvo restauruojami. Kaip prisimena V. Rimkus, pirmoji restauracija buvo 1975-1976 metais: tada buvo išgriautos visos koklinės krosnys ir įrengtas centrinis šildymas.
Per pastaruosius kelerius metus rūmai vėl po truputį restauruojami – dabar jų pusrūsiuose rengiamos parodos, o trijuose aukštuose yra Menų fakultetas su Piešimo katedra, dekanatu ir kitomis mokomosiomis patalpomis.
Profesorius V. Rimkus teigia, kad Didždvario arba Zubovų rūmų vertė yra gan problemiška, nes tai ne gryno stiliaus rūmai, o kompiliacinis pastatas.
„Manyčiau, tų rūmų vertė yra daugiau istorinė nei meninė. Meniškumo požiūriu Lietuvoje yra puikių rūmų, kuriems Zubovų rūmai neprilygsta, - sako profesorius. - Ir šių kompiliacinių rūmų, kurie yra išlaikę klasicistinę išvaizdą, vertė, manau, neatskiriama nuo paties Didždvario parko.“

Didždvario parkas
Deja, jau nebelikę įspūdingų parko vartų ir tvoros, kurie pavaizduoti Gerardo Bagdonavičiaus piešiniuose ir senose nuotraukose.
„Tie vartai ir tvora ribojo visą Didždvario teritoriją, kol nebuvo Aušros alėjos. Vartai žymėjo įvažiavimą į dvaro kiemą, nors pagrindinis įvažiavimas buvo per Kaštonų alėją iš dabartinės Vilniaus gatvės. Aš dar prisimenu prieš rūmus buvus apskritą medžiais apsodintą ratą karietoms apvažiuoti. Dabar iš jo išliko tik keletas kelmų“, - sako V. Rimkus.
Gubernijos link, apatinėje parko dalyje, kur dabar žaidimų aikštelės, buvo ruošiamos carinės Rusijos laikais žemės ūkio parodos – ten būta dvaro ūkinių pastatų.
Gubernija, respublikinės ligoninės visas kompleksas, dalis Aušros alėjos, turgaus teritorija ir visos aplinkinės gatvės, gatvelės buvo Zubovų ariama žemė.
Nors tai buvo labai didelis parkas, jis nuolat siaurėjo, kol liko tik ta dalis, kuri yra ant kalvelės – galbūt buvusios piliavietės, senų gynybinių įrengimų.
„Galiu daryti prielaidą, kad parko teritoriją tikriausiai jau Zubovai pradėjo pardavinėti ir beveik visą išpardavė individualiai statybai. Prie tų parduotų sklypų skirtina Vaisių gatvė, Dvaro gatvė, į pakalnę einanti nuo buvusio banko iki laidojimo biuro, – ten buvo ištisai sustatyti mediniai namai, kiemiukai, kurie per Antrąjį pasaulinį karą sudegė“, - prisimena profesorius.
XX amžiuje čia įvyko dar viena parko transformacija: Vaisių gatvėje į parko pusę pastatyti sandėliukai, lauko tualetai atsukti, ne namų fasadai..
Šį parką lankytojams Zubovai atidarė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tuomet, V. Rimkaus tėvo paliudijimu, ant vartų kabojo skelbimas rusų kalba: „Kareiviams ir šunims įėjimas draudžiamas“.
Pirmojo pasaulinio karo metais yra užfiksuota, kad vokiečiai parke buvo fejerverką surengę: aplieję benzinu medžius ir uždegę.
Antrojo pasaulinio karo metais visame parke buvo slepiama visokia karinė technika, todėl ši erdvė buvo tiesiog šiukšlynu virtusi.
„O dabar nors kalbama, kad reikia sutvarkyti Šiaulių parkus, juos padaryti patrauklius miestiečių poilsiui, tačiau šiais laikais parkai nebėra visuomeninio sambūrio vieta. Dabar, man atrodo, parkas atlieka savo funkciją kaip žalioji zona: žmonės neina po jį pasivaikščioti, o tik pro jį praeina“, - teigia profesorius.

1978 metais V. Tallat-Kelpša (vadovas D. Lukoševičius) iš betono nuliejo ir metalu apkalė du grifonus, kurie papuošė rūmų fasadinį įėjimą. Panašios dekoratyvinės skulptūros čia stovėjo ir iki Pirmojo pasaulinio karo.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Tarnų namas. Šiaulių ekonomijos laikais iš pastatytų akmeninių tvartų, arklidžių (dabar - Šiaulių apygardos teismas) su žirgų maniežu ir kitų ūkinių pastatų šalia rūmų išliko vienaukštis pastatas gyventi tarnams. Jis per tris šimtmečius išgyveno kelias transformacijas: čia gyveno tarnai, čia tarpukaryje veikė mokomoji pavyzdinė pradinė mokykla, vėliau jis buvo naudojamas kaip gyvenamasis namas, sandėlis. Tarnų namelis – vienintelis išlikęs rūmų komplekso pastatas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.