Į monografijos prezentaciją gražiausioje universiteto salėje susirinko mokslininkai, vienuoliai bazilijonai, studentai, istorijos muziejų darbuotojai. Iš kairės pirmoje eilėje sėdi: archeologijos prof. Mychailas Filipčiukas, Šventojo Andrejaus (Ukrainos globėjo) cerkvės klebonas t. Mychailas Lučkivas OSBM, t. Josyfas Budajus OSBM, Švenčiausiojo Gelbėtojo provincijos protoigumenas t. Pantalejmonas Salamacha OSBM, Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto Istorijos ir kraštotyros katedros prof. Bohdanas Jakimovičius.
A. Vasiliauskienės nuotr.

Irena RAMANECKIENĖ

Pastraipomis į Lvovo praeitį
Lvovas – didžiausias Vakarų Ukrainos miestas, istorinė Galicijos sostinė prie Poltvos upės. Miestą 1236 m. įkūrė Haličo-Volynės kunigaikštis / karalius Danila ir pavadino sūnaus Levo garbei(Sutapimas: Šiaulių miesto pradžia irgi 1236 m.) . 1340–1349 metais Lvovą valdė Gedimino sūnus Liubartas.
1349 m. kunigaikštystę užėmė Lenkijos karalius Kazimieras III arba kitaip - Lenkijos karalius Kazimieras Didysis. Nuo tų metų iki pat 1569-ųjų miestas priklausė lenkams. Ukrainiečiai vadinti rusinais. Gyventojų dauguma kalbėjo vokiškai, gausiai gyveno lenkų, armėnų, žydų. Vaikštant po Lvovo senamiestį, kolegos ukrainiečiai vis primindavo: esame kvartale, kuris priklausė turtingiausiems miesto armėnams, o dabar – anuomet gyvenusių turtingiausių žydų kvartale... Akivaizdu, kad tos etninės gyventojų grupės ne vieną šimtmetį tarpusavy lenktyniavo statydamos kuo didingesnius ir puošnesnius maldos namus, visuomeninius ir gyvenamuosius pastatus. Šiandien Lvovo centras, stebinantis įspūdingu vakarietišku architektūriniu grožiu ir renesansiniu išplanavimu, vadinamas miestu muziejumi; senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
1867 – 1914 metai sietini su Lvovo didžiausio klestėjimo laikais. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą mieste gyveno 50 proc. lenkų, 30 proc. žydų, 17 proc. ukrainiečių. Miestas per kelis šimtmečius buvo tapęs lenkiškas.
Antrojo pasaulinio karo metais mūšiai (matyt, trumpalaikiai) vyko tik Lvovo pietinėje dalyje, todėl istoriniai paminklai ir pastatai beveik nenukentėjo. Sovietmečiu kai kurios bažnyčios / cerkvės, kaip ir pas mus, buvo naudojamos sandėliavimui ar kitoms ūkio reikmėms. Stebino mieste išlikusios didelės religinio turinio granitinės ar varinės skulptūros. Lvoviečiai nesugebėjo man atsakyti, kodėl jos nebuvo nuverstos šviečiant Stalino saulei ar sudaužytos pakeliui į komunizmą. Taip ir liko neįminta mįslė su keliais galimais atsakymų variantais.

Lietuvių bendruomenė „Medeina“
Lietuvių bendruomenė Lvove, pasivadinusi „Medeinos“ vardu, praėjusių metų rugsėjy šventė 20-ąsias savo veiklos metines. Bendruomenėje - beveik pusantro šimto žmonių. Ji ypatinga Ukrainoje tuo, kad yra vienintelė, oficialiai išsaugojusi lietuvišką mokyklą. Lituanistinės mokyklos, veikusios Kijeve ir Dnepropetrovske užsidarė. Lvove, be šios M. K. Čiurlionio lituanistinės mokyklos, veikia rusų, armėnų ir lenkų tautinių bendrijų mokyklos.
Lvovo lituanistinėje mokykloje, kurią lanko 10–15 paauglių / jaunuolių, užsiėmimai vyksta šeštadieniais ir sekmadieniais. Dirbama pagal Ukrainos švietimo ministerijos patvirtintą trejų metų programą. Pamokos teminės: „Lietuvos simboliai“, „Lietuvos dailė“, „Žymūs Lietuvos žmonės“, „Pasakos“, „Legendos“ ir t. t. Apgailestaujama, kad nėra specialisto, galinčio vadovauti chorui / ansambliui, gebančio statyti tautinius šokius...
Čia, Lvove, tarpininkaujant A. Vasiliauskienei, susipažinau su viena lietuve, kurios du mokyklinio amžiaus sūnūs gyvena ir mokosi Vilniuje, Lietuvių namuose, ir susimąsčiau apie mūsų negatyvų, kartais net agresyviai kategorišką požiūrį į emigrantus. Su lietuve iš Lvovo susitikau prie kavos puodelio pirmąkart. Pasišnekėjome. Kai atėjo laikas atsisveikinti, iš pašnekovės akių pažiro ašaros – sunku išsiskirti su žmogumi, kalbančiu lietuviškai ir po kelių dienų vėl būsiančiu Lietuvoje. Mama norėjo savo penkiolikamečiam Vilniuje, jo prašymu, perduoti žaisliuką – švelnią aksominę pelytę, kurią jis, dar mažas būdamas, apsikabinęs užmigdavo šalia tėvų...
Kartkartėmis apmąstydama šį susitikimą ir išsiskyrimą Lvove, prisimenu skaitytą pastebėjimą: „Prieš imdamasis smerkti kurį nors žmogų, pirmiausia apsiauk jo batais ir nueik jo gyvenimo kelią, paragauk jo ašarų, pajausk jo skausmą, atsitrenk į kiekvieną akmenį, ant kurio jis suklupo... Ir tik tada sakyk, kad žinai, kaip teisingai jam gyventi...“ Po šio susitikimo jau kitaip atminty girdžiu buvusio savo studento atsivėrimą prieš ketvertą metų: „Kai, grįždamas iš darbų Londone, kirtau sieną ir atsidūriau Lietuvoje, iššokau iš mašinos, puoliau ant žemės, prisiglaudžiau prie jos ir verkiau, verkiau, verkiau...“
Ne veltui lietuvių aforizmas, raginantis „prikąsti lūpą“, sufleruoja kiekvienam mūsų neskubėti žmogaus nei smerkti, nei teisinti. Gaila, kad mes tą išmintį dažnokai pamirštame.

Kur studijavo Vincas Krėvė
Lvovo nacionalinis Ivano Franko universitetas – seniausias Ukrainos ir vienas seniausių Rytų Europos universitetų. Įkurtas 1661 metais (Vilniaus universitetas įkurtas 1579 m.). Iki 1773 m. šią mokslo šventovę, kaip ir Vilniaus universitetą, valdė vienuoliai jėzuitai. 1773 – 1784 m. universitetas buvo uždarytas (dabar jame, berods, 18 fakultetų, 12000 studentų ir apie 1000 mokslo darbuotojų, dėstytojų).
1905 m. į Lvovo universitetą atvyko studijuoti Vincas Mickevičius, prieš metus Kazanėje gavęs brandos atestatą (Vilniaus universitetas 1832 – 1919 m, buvo uždarytas kaip caro valdžios atsakas į 1831 m. sukilimą). Lvovo universitetą būsimasis lietuvių literatūros klasikas baigė 1908 m., įgijo filosofijos daktaro laipsnį ir buvo pakviestas ruoštis profesūrai Kijeve, kuriame lygiagrečiai studijavo lyginamąją kalbotyrą. Dėl menko atlyginimo atsisakė siekti mokslininko karjeros.
Ir pašaukimą į literatūrą, nors dar nebuvo apsisprendęs, kuria kalba rašyti, V. Krėvė aiškiai „išgirdo“ mokydamasis Lvove. 1907 m. publikavo lenkų kalba sukurtus eilėraščius (rinkinėlis „Frustra“), pasirašydamas slapyvardžiu Vaydelota (Vaidilutė). Šios poezijos tekstais autorius atsiskleidžia kaip laisvės šauklys, maištaujantis jaunuolis.

Lvovo universiteto Veidrodžių salėje
Veidrodžių salė – viena didžiausių (apie pusantro šimto vietų) ir puošniausių universitete. Per A. Vasiliauskienės mokslinės monografijos sutiktuves joje laisvų vietų beveik nebuvo. Dalyvavo Marijanas Lozinskis, prorektorius moksliniam – pedagoginiam ir socialiniam darbui, Marija Zubricka, universiteto užsienio reikalų prorektorė; dekanai Igoris Skočilias (Ukrainos katalikų universiteto Humanitarinis fakultetas) ir Romanas Šust (Ivano Franko universiteto Istorijos fakultetas), dėstytojai iš Istorijos ir kraštotyros, iš Naujųjų ir naujausių amžių religijos istorijos, iš Naujausiųjų laikų istorijos, iš Žurnalistikos teorijos ir praktikos bei kitų katedrų. Daug salėje buvo ir studentų, matyt, vienaip ar kitaip susijusių su istorija. Monografijos prezentacijai labai dalykiškai ir įtaigiai vadovavo Ivano Franko universiteto mokslinės bibliotekos direktorius Vasilijus Kmet.
Kitą dalyvių grupę sudarė vienuoliai bazilijonai: protoigumenas t. Panteleimonas Salamacha OSBM, t. Josyfas Budajus OSBM (Šventojo Onufrijaus vienuolynas), t. Michailas Lučkivas OSBM (Šventojo Andriejaus cerkvės klebonas), t. Viktoras Batych OSBM (Pidhircų vienuolyno igumenas ir bažnyčios klebonas), t. Pavlo Jachimec OSBM (Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas) ir kt.
Daugelis čia išvardytų asmenų iš penkiolikos pasisakiusiųjų vienu ar kitu aspektu kalbėjo per prezentaciją, pabrėždami monografijos fundamentalumą, neįkainojamą šio darbo indėlį į ukrainistiką, į katalikų cerkvės / bažnyčios istoriją, Ukrainos ir Lietuvos santykių istoriją, pasakodami apie susitikimus su studijos „Sesuo Rafaila“ autoriumi t. V. Zinko OSBM, apie iš šalies stebėtą monografijos autorės kūrybinį procesą, jos pasiaukojantį darbą, negailestingą savęs dalijimą mokslui ir šalia esantiems žmonėms. Įteikiant gėlių ir linkint sveikatos, A. Vasiliauskienei buvo išsakyta daug gražių žodžių ir padėkų už jos meilę Tėvynei ir istorijai, už Lietuvoje ir Ukrainoje organizuojamas tarptautines-tarpinstitucines-tarpkonfesines konferencijas, seminarus bei susitikimus, už tarpininkavimą, užmezgant ryšius su Šiaulių universitetu, palaikant ryšius su Bazilionų vidurine mokykla, už siūlomas naujoves ir iniciatyvumą... Pasidžiaugta, kad Ukrainos Vyriausybė, pagrįstai apdovanodama A. Vasiliauskienę, gražiai įvertino šios mokslininkės triūsą. Kulminacinis susirinkusiųjų dėkingumo išraiškos momentas – protoigumeno pradėtas giedoti „Ilgiausių metų“, kurį bemat perėmė visi esantys salėje.
T. Pavlo Jachimec OBSM, vykdydamas Šiaulių universiteto rektoriaus Donato Jurgaičio prašymą / įpareigojimą, perdavė lietuvių ir anglų kalbomis rašytas padėkas Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto rektoriui, šio universiteto Mokslinės bibliotekos direktoriui, protoigumenui ir dr. Aldonai Vasiliauskienei. Kaip asmeninius suvenyrus iš Lietuvos – J. E. Vyskupo E. Bartulio sudarytą kalendorių 2015 metams ir prie Šiaulių katedros esančios Šv. Cecilijos sakralinės muzikos ansamblio parengtą kompaktą „Sveika, Karaliene!“ – įteikiau protoigumenui ir I. Franko universiteto istorijos muziejui. Pati džiaugiuos iš Ukrainos parsivežtų melodingai skambančių giesmių Dievo Motinos garbei (žodžiai t. Bohdano Medrunio OSBM) bei vienuolių Josafato ir Pavlo Savran sukurtų ir jų pačių, akomponuojant gitara, „Dangaus Motinai“ atliekamų iškilmingų „dainų“ (atskiro žodžio „giesmė“ ukrainiečiai neturi) įrašais.

Imponuojančios asmenybės
Viešnagės Lvove dienomis tokių teko sutikti bent kelis. Beveik visi vienaip ar kitaip susiję su tarp miškų esančiu Pidhircų cerkve / bažnyčia ir vienuolynu prie jos, su tų apylinkių istorija. Pirmiausia tai bažnyčios restauratoriai Anastasija Čaban ir Pavlo Petruščak, jau ketvirti metai senomis šviesiomis spalvomis šviesinantys bažnyčią. Tik mums, nieko nenusimanantiems apie restauracijos subtilybes, darbai, kai objektai be defektų ir gerai išsilaikę, gali atrodyti didelio dėmesio net nereikalaujantys – paėmei tapačią spalvą, perdažei, ir baigta. Iš tiesų viskas kur kas sudėtingiau, negu mes pajėgiame įsivaizduoti. Pvz., ikonos gali būti padengtos auksu, poliruotu auksu, aukso folija ir t. t. Restauratorius P. Petruščak jokiais būdais nesutiko fotografuotis, nes savo darbą ir laiką, kaip dovaną, skiriąs Dievui, ir įsakmiai tvirtino, kad dėl tokio jo apsisprendimo nereikia nei dėmesio, nei pagarbos jam reikšti. Net savo pavardės pradžioje nenorėjo pasisakyti.
Ten, kur dabar yra Pidhircų bažnyčia, jau 7 a. gyventa žmonių, o vėlesnių laikų ši gyvenvietė– miestas–valstybė minima Rusios metraštyje (1188 m.), taip pat ir padavimuose apie kunigaikštį Igorį. Iš istorijos žinome, kad apie 1180 – 1183 m. ėmė nesulaikomai augti Lietuvos karinė galia. 1183 – 1184 m. lietuviai (visai netikėtai kaimyninėms šalims) nusiaubė Polocko (dabartinė Minsko, Polocko, Mogiliovo teritorija) kunigaikštystę. „Sakmės apie Igorio žygį“ autorius rašė: „Tik vienas Iziaslavas, Vasilko sūnus, pabarškino savo aštriu kalaviju į lietuvių šalmus, aptemdė šlovę savo senolio Vseslavo, o pats po raudonu skydu ant kruvinos žolės, paguldytas lietuvių kalavijų, pasiėmė ją į (mirties) patalą.“ Pidhircų bažnyčios klebonas, kartu einantis ir vienuolyno igumeno pareigas, tėvas Viktoras Batych vedžiojo mudvi – A. Vasiliauskienę ir mane – po artimiausią aplinką ir pasakojo apie laikus, susijusius su viduramžių Lietuvos Didžiąja kunigaikštyste. T. Viktorui istorija ne mėgėjiškas laisvalaikio užsiėmimas, o ypatingas polinkis. Viso to šaknys glūdi tėvų namuose, kur ir aršiausiu sovietmečiu buvo ne tik daug knygų apie Tėvynės praeitį, bet ir draudžiamų skaityti istorinių leidinių. Buvusio Antoniano universiteto studento ir Rytų instituto Šv. Grigaliaus universiteto Romoje magistro t. V. Batych pasakojimai imponuoja reiškiama meile Dievui, Bažnyčiai, žmonėms ir istorijai, ypač Pidhircų bažnyčioje esančiai Stebuklingos Dievo Motinos su Kūdikėliu ikonai, apie kurią igumenas žinodaugiau ir geriau už daugelį specialistų.
Pidhircuose jau 25-erius metus archeologinius tyrinėjimus atlieka Lvovo nacionalinio instituto prof. Mychailas Filipčiuk. Nors šioje vietovėje archeologiniai kasinėjimai vyksta jau 204 metus, pasak mokslininko, ištyrinėta tik 0,3 proc. teritorijos. 2007 m. liepos mėn. Šiaulių universiteto studentai Monika Galkutė ir Petras Narkevičius kartu su Lvovo Ivano Franko universiteto studentais Pidchircuose atliko archeologinę praktiką, vadovaujami prof. M. Filipčiuk. Studentų rankomis kasinėti ploteliai dar neužžėlę, tik padengti reta žaluma.
Viešnagės metu teko lankytis Ivano Franko universiteto Archeologijos institute, bendrauti su prof. Bohdanu Jakimovičiumi. Institute ne tik apžiūrėjau, bet ir liečiau rankomis archeologų jau restauruotus ąsočius, dubenėlius, žirklių prototipus, matavausi 17 – 18 amžių apyrankes... Į akis iškart krito profesoriaus nepaprasta atida, meilė ir pagarba, kurių veikiamas ima į rankas kiekvieną radinį, – džiaugsmu, pasididžiavimu, nuostaba trykšta ne vien jo akys, bet ir kiekvienas veido, rankų raumenėlis. Šiaulių universitetui dovanų parvežiau naujausią šio Archeologijos fanatiko mokslinį leidinį ukrainiečių kalba.

* * * *
Viskas – ir A. Vasiliauskienės monografijos turinys, ir leidinio sutiktuvės Kupiškyje bei Lvove, svečiavimasis Metropolito Josifo Veljamino Rutskio Filosofijos – teologijos studijų Bazilijonų institute Briuchovičiuose, Ukrainos katalikiškajame universitete ir seniausiajame Ukrainos vienuolyne Pidchircuose, Lvovo nacionaliniame Ivano Franko universitete ir per tai įgytos žinios bei bendravimo su ukrainiečiais patirtis – leido akivaizdžiau suvokti tautų bendrystės istorinius pagrindus, kurie iki šiol aktyviai tebeveikia nūdienos santykių aspektus. Belieka pritarti racionalioms ir istoriškai pagrįstoms mintims – pripažinti buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etninių bei konfesinių bendrijų sugyvenimo tradicijų ir kūrybos procesą kaip mums perduodamą paveldą iš anų tolimų laikų.

Prie Stebuklingosios Dievo Motinos su Kūdikėliu ikonos. Iš kairės: restauratorė Anastasija Čaban, dr. Aldona Vasiliauskienė, doc. dr. Irena Ramaneckienė ir vienuoliai bazilijonai: mgsr. t. Viktoras, br. Lavrentijus ir t. Grigorijus.
„Lietuvos Aido“ archyvo nuotr.

Pidhircuose su restauratore Anastazija Čaban (sėdi), stovi (iš kairės) igumenas mgsr.Viktoras (Vasylis Batych) OSBM, br. Lavrentijus (Vasylis Grycivas) OSBM ir doc. dr Irena Ramaneckienė.
A. Vasiliauskienės nuotr.