Paskata šiam straipsniui atsirasti – Latvijai ir latvių gyvenimui skirtose publikacijose spaudoje ir informacijose viešose erdvėse pastebėti trūkumai. Kad tekstas būtų informatyvus ir tikslus, neretai reikia minėti žmones, vietoves, įmones ir pan., o tai reiškia, kad neapsieinama be kalbotyroje terminu tikriniai žodžiai vadinamų pavadinimų.
Tai žmonių vardai ir pavardės (asmenvardžiai), regionų, miestų, vandens telkinių pavadinimai (vietovardžiai), įmonių, firmų, meno kolektyvų, sporto komandų, gaminių ir kiti pavadinimai (simboliniai pavadinimai). Straipsnio tikslas – padėti perprasti latvių kalbą, kad rašant apie Latviją būtų išvengta netaisyklingo tikrinių žodžių vartojimo.
Norėtųsi priminti pagrindinę latvių tikrinių žodžių vartojimo lietuvių kalba nuostatą: jie turi būti rašomi pagal tarimą lietuviškomis raidėmis (išimtis – simboliniai pavadinimai, kurie paliekami originalo kalba). Pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į būdinguosius latvių kalbos bruožus.
Latvių kalboje balsių ilgumas žymimas tik brūkšneliu virš raidės, o priebalsių minkštumas – tik kableliu po raide (tokių raidžių iš viso latvių kalboje yra keturios – ļ, ņ, ķ ir ģ, tiesa, pastarosios minkštumo ženklas kiek kitoks).
Tiek Šiaulių, tiek Lietuvos spaudoje pasitaiko netaisyklingai perteiktų ilgųjų balsių ir minkštųjų priebalsių, taip pat nesulietuvintų galūnių atvejų. Dėl to, kad galūnės nesulietuvintos arba tai padaryta netinkamai, nepavyksta tikrinio žodžio linksniuoti (o gal to net neketinama daryti). Tekstą, kuriame esama tokių tikrinių žodžių, sunku skaityti.
Asmenvardžiai. Remiantis perrašos lietuvių kalba taisyklėmis, toliau pateikiamos dažnesnės latvių pavardės, kurių vartojimas dėl įvairių priežasčių kelia sunkumų. Tai asmenvardžiai, kurių galūnes reikia keisti lietuviškomis, o ilgąsias balses ē arba ī – raidėmis ė ir y: Strēlnieks (Strėlniekas), Zīle (Zylė). Pavardės su priesagomis -iņš (moteriškosios giminės atitikmuo -iņa) lietuvinamos -inis (moteriškosios giminės forma -inia): Bērziņš, Bērziņa (Bėrzinis, Bėrzinia), Kalniņš (Kalninis), Kļaviņš (Kliavinis), Krēsliņš (Krėslinis), Liepiņš (Liepinis), Putniņš (Putninis), Siliņš (Silinis), Skujiņš (Skujinis), Zariņš (Zarinis). Sudėtingiau asmenvardį lietuvinti, kai jame yra raidė o, nes latvių kalboje taip žymimi tiek trumpasis, tiek ilgasis balsis, tiek dvibalsis. Raidė o paliekama, jeigu žodis yra nelatviškos kilmės: Jansons (Jansonas), Kozlovskis (Kozlovskis) ir pan. Visais kitais atvejais, kai asmenvardis latviškos kilmės, lietuvinant atsiranda dvibalsis uo: Balodis (Baluodis), Ozols (Uozuolas), Āboltiņš (Abuoltinis), Ozoliņš (Uozuolinis). Taisyklingai perteikus asmenvardžius, lengva juos vartoti tekste.
Iš garsių asmenybių, kurių pavardės dažnos Lietuvos žiniasklaidoje, minėtinas Latvijos prezidentas Raimonds Vējonis (Raimonds Vėjuonis), taip pat kompozitorius Raimonds Pauls (Raimondas Paulas, ne Paulsas, kaip ne kartą yra tekę matyti; akivaizdu, kad prie latviškos pavardės su galūne pridėta dar viena – lietuviška – galūnė), krepšininkas Kristaps Porziņģis, kurio pavardėje tariama uo (Kristapas Puorzingis).
Vietovardžiai. Latvijos vietovardžiai būna tradiciniai, t. y. jų formos lietuvių kalba skiriasi nuo originalo, tačiau tokios seniai nusistovėjusios, todėl dažniausiai klaidų nepasitaiko, pavyzdžiui, Daugava (Dauguva), Daugavpils (Daugpilis), Liepāja (Liepoja), Bauska (Bauskė). Kiti vietovardžiai turi būti lietuvinami, o tam, kad tai būtų padaryta tiksliai, reikia žinoti jų tarimą. Sudėtingiausia yra raidė o, tariama kaip uo: Dobele (Duobelė), Ogre (Uogrė), Olaine (Uolainė), Madona (Maduona), Roja (Ruoja) (išimtis – Kolka, ir lietuviškai taip pat).
Žiemą lietuviai mėgsta pramogauti Latvijoje, todėl svarbu žinoti taisyklingus populiarių slidinėjimo trasų pavadinimus, ypač tuos, kurių perteikimas kelia sunkumų, pavyzdžiui, Milzkalns (Milzkalnas), Ozolkalns (Uozuolkalnas), Baiļi (Bailiai) (jeigu šie pavadinimai nerašomi kaip simboliniai, t. y. kabutėse). Vasaros metu dažnas lietuvis ilsisi ar lankosi Jūrmaloje, todėl verta atkreipti dėmesį į kai kuriuos šio miesto dalių pavadinimus: Dzintari (Dzintarai), Majori (Majuorai), Sloka (Sluoka), Ķemeri (Kemeriai).
Sunkiausiai lietuviams sekasi vartoti Latvijos vietovardį Cēsis. Lietuvių tekstuose rasta daugybė skirtingo perteikimo variantų, tik taisyklingo – labai retai. Matyt, klaidina galūnė -is, būdinga tiek latvių kalbos vyriškosios giminės vienaskaitos, tiek moteriškosios giminės daugiskaitos daiktavardžiams. Nedaug latvių kalboje daugiskaitinių moteriškosios giminės vietovardžių, o kalbamasis miesto pavadinimas kaip tik toks. Taisyklingai sulietuvinta jo forma yra Cėsys (beje, turi būti linksniuojama kaip naktys).
Simboliniai pavadinimai. Šios grupės tikriniai žodžiai spaudoje gal kiek rečiau vartojami nei asmenvardžiai ar vietovardžiai, tačiau gana svarbūs spaudos sporto skiltyse, taip pat skelbimuose, viešose reklamose, nes neretai tenka minėti įvairių sporto šakų komandas, kurių pavadinimai sudaryti iš vietovardžių ir / ar kitų latvių kalbos žodžių. Jeigu tokie pavadinimai rašomi kabutėse (arba išskiriami kitu šriftu), jie turi būti parašyti originalo kalba. O tai reiškia, su visais atitinkamos kalbos diakritiniais ženklais. Pastebėta, kad šiam reikalavimui nusižengiama – dažniausiai vartojamos tik su lietuvių kalbos abėcėle sutampančios raidės (ir tai ne visada), pavyzdžiui, Valmieros krepšinio klubo (latviškai sutrumpintai BK – basketbola klubs) pavadinimas „Lāčplēša alus“ lietuviškai buvo rašomas „Lačpleša alus“ (palyginimui pateikiami kelių Latvijos vyrų krepšinio komandų pavadinimai: BK Ventspils, Rīgas VEF, Liepāja/Triobet, BK Jēkabpils, Jūrmala/Fēnikss).
Dar vienas išskirtinis latvių simbolinių pavadinimų bruožas: laikraščių ir žurnalų pavadinimuose visi savarankiški žodžiai rašomi didžiosiomis raidėmis: Latvijas Avīze, Neatkarīgā Rīta Avīze, Rīgas Laiks. Šios nuostatos reikia laikytis ir tekstuose lietuvių kalba.
Iš kitų sričių simbolinių pavadinimų pastaruoju metu aktualu mokėti taisyklingai parašyti televizijos projekte „Kadagys“ dalyvaujančio latvių šokių kolektyvo „Daiļrade“ pavadinimą. Norėtųsi paminėti ir latviškus gaminius, kurių pavadinimuose esama specifinių latviškų raidžių – saldainiai „Gotiņa“ (skaityti Guotinia), sūreliai „Kārums“.
Simbolinių pavadinimų vartojimą sunkina tai, kad parašyto latviškai jo nepavyks linksniuoti, nes žodis (ar žodžiai) neturi lietuviškų galūnių. Kad tekstas būtų logiškas, sakinyje prieš simbolinį pavadinimą reikėtų įterpti veiklą ar paskirtį apibūdinančius žodžius, o po jų einančio pavadinimo nebelinksniuoti. Tai gerai padaryta, pavyzdžiui, sakinyje Latvijos slidinėjimo trasos „Ozolkalns“ savininkas Girtis Kalkis džiaugiasi, kad smarkiai Latviją nuskriaudusi ekonominė krizė jo verslą kliudė labai menkai (ŠK 2010 02 05).
Su tikriniais žodžiais nesusiję, bet svarbūs dalykai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį – tai dabartinis Latvijos administracinis teritorinis suskirstymas. Pagrindinis vienetas šalyje yra novads, lietuviškai pagal tarimą tai nuovadas (nepainioti su lietuvių nuovada). Spaudoje teko pastebėti įvairių kalbamojo teritorinio vieneto pavadinimo atitikmenų („regionas“, „kraštas“, „sritis“, „rajonas“), tačiau nei vienas jų nėra tikslus. Taip pat verta prisiminti, kad Latvijos parlamentas vadinamas žodžiu Saeima (kilęs iš veiksmažodžio saiet, taigi, panašu į lietuvių sueiga iš sueiti). Taip daroma su įvairių užsienio šalių, pavyzdžiui, Danijos, Norvegijos, Rusijos, Ukrainos, parlamentų pavadinimais – jie nekeičiami Lietuvoje vartojamu pavadinimu seimas.
Straipsnyje aptarta, kaip taisyklingai lietuviškai rašyti Latvijos gyvenimą atspindinčius tikrinius ir kai kuriuos kitus žodžius. Norėtųsi tikėtis, kad patarimai pravers tiek žurnalistams, tiek parodų organizatoriams, bibliotekų, muziejų darbuotojams ir visiems, kurie rašo ir rašys apie latvius.
