Straipsnio antraštė – kiek perfrazuotas sakinys iš prieš pat Naujuosius metus išleistos knygos, pavadinimu „Eleonoros Eglės Buivydaitės-Prėskienienės buvimo spinduliai“ ( 725 p.; sudarytojas Bronius Prėskienis). Tai nemažo būrio šiauliečių bent keletą metų nekantriai laukta knyga: Rūtos Irenos Valeckienės žodžiais tariant, gerbiamoji docentė Eleonora Eglė Prėskienienė Šiauliuose buvo išskirtinė asmenybė, kurioje „derėjo žinios, kompetencija, kūrybiškumas, nuoširdumas, žavus moteriškumas bei elegancija, sugebėjimas sudominti klausytojus“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Irena RAMANECKIENĖ
Iš kur tokia dvasinių vertybių gausa? „ Abu mūsų tėvai žemaičiai, kilę iš šviesių bajorų giminės“, – rašo Eglės sesuo Elena de Strozi. „Genų keliai kryžiuojasi per itin sudėtingas kombinacijas. Todėl spręsti apie asmenybę, atsiribojus nuo paveldo, ypač nuo giminiškos aplinkos, rizikinga, – teigia knygoje Juozas Kašys ir tęsia mintį: – Buivydai minimi dar XVI a. šaltiniuose. Mus domina ne tiek Eglės bendrapavardžių arealas, kiek šių žmonių dvasinis paveldas, kurį galėjo savyje akumuliuoti velionė. Eglės giminaitės, rašytojos, vaikų sielos žinovės Bronės Buivydaitės vidinis pasaulis, jos kūrybinis palikimas per genetinį artumą neišvengiamai darė poveikį ir jai. Jau vien todėl, kad Eglė didžiavosi savo giminaite, byloja apie rašytojos įtaką.“
Būtina atkreipti dėmesį, kad Eglės sesuo Elena – irgi rašytoja, pasirinkusi slapyvardį De Strozzi, pagal vyro protėvių, karalienės Bonos Sforcos laikais atvykusių iš Italijos, pavardę, kad Irena Buivydaitė-Kupčinskienė (Eglės brolio dukra) – irgi rašytoja (per 10 romanų autorė) ir per 34 knygų vertėja iš anglų kalbos. 2012 m. „Delfyje“ skelbta: „Pernai populiariausios lietuvių grožinės literatūros rašytojos tarp bibliotekų skaitytojų buvo Elena de Strozzi ir Irena Buivydaitė-Kupčinskienė“, būtent De Strozzi knygos skaitytojams išduotos 16630 kartų, o Kupčinskienės – 14979 kartus.

„Sunku sakyti ir rašyti „buvo, buvo“...
Šiais žodžiais jaudindamasi savo prisiminimus pradeda Genovaitė Bacionytė. Panašus minoras skamba tiek dukros ir vaikaitės, ir kitų artimųjų (iš viso 6 tekstai), tiek mokyklos ir studijų laikų, bendradarbių (pedagoginiame institute / universitete Eglės dirbta pusšimtis metų), dailės ir teatro, muzikos pasaulio atstovų, kaimynų ir pažįstamų (iš viso 112 tekstų) širdyse išsaugotų bendravimo akimirkų aprašymuose. Visi jie sudaro vieną knygos skyrių – „Prisiminimų tiltai“. Tai pačios Eglės Prėskienienės frazė. „Gal ji galvojo taip pavadinti vieną kitą publikaciją, gal planuojamą parašyti prisiminimų knygą apie iškilius žmones, su kuriais jai teko laimė susipažinti ir bendrauti. Tai liudytų, kad ji ieškojo tikslesnio savo planuojamų darbų pavadinimo“, – svarsto B. Prėskienis skyriaus pradžioje. Čia turėčiau pateikti paties knygos sudarytojo darbo įvertį, tik nerandu tinkamo žodžio: „didžiulis“ – nė iš tolo netinka, „ titaniškas“ – formalumu atsiduoda, „grandiozinis“ – dažnu vartojimu subanalintas. Gal rūpestį, kantrybę, pedantišką skrupulingumą, kurių prireikė renkant medžiagą ir modeliuojant knygos turinį geriausiai atitiktų mūsų šnekamosios kalbos žodis – „ baisioniškas“? Juk „Prisiminimų tiltai“ – tik 27 proc. knygos turinio.

Pačios Eglės suformuluoti knygos pavadinimai
Pirmojo knygos skyriaus pavadinimas – „Laiko sūpuoklėse“ – irgi paimtas iš vieno Eglės archyvo lapo: „ Tokia, kaip atrodo iš nedidelio tekstelio, būtų buvusi bręstančio Eglės sumanymo parašyti prisiminimus antraštė“ (B. Prėskienis). Stebina visuose septyniuose poskyriuose smulkmeniškai, gal ir perdėtai atsakingai bei tiksliai apsvarstant net ir mažmožius, B. Prėskienio pateikta biografinė informacija. Manau, kad kiekvienas skaitytojas nesąmoningai paklaus savęs, ar jisai galėtų taip dalykiškai tiksliai aprašyti savo paties gyvenimą nuo pat gimimo. Neabejoju – daugelio atsakymas būtų neigiamas.
„Buvusios dienos – dovanos“. Tai kito knygos skyriaus pavadinimas, perkeltas iš Eglės ranka rašyto lapelio. B. Prėskienis skyriaus įvade svarsto, kad šis pavadinimas leidžia visaip interpretuoti „dovanų“ suvokimą. Viena jų: „Netekus Eglės, man atrodo, kad visos buvusios dienos su ja buvo šventė, likimo dovana.“ Toliau tikslinama, kad tie žodžiai geriausiai atitinka prisiminimų apie „mūsų bendras gyvenimo dienas, pavadinimą. Visos su ja praėjusios dienos man buvo dovanos“. Pavyzdžių šiam teiginiui paremti knygoje per akis, kad ir šis: „ Saugojo Bronių. Sutrikdavo ir įsižeisdavo, jei kas iš buvusių bendradarbių susitikus gatvėje nesubtiliai pasiteiraudavo apie jo sveikatą. Kartą Ji labai nustebino, kai prakalbo, kad turi pasirūpinti, kaip Broniui, likusiam vienam, reikės gyventi. Sakė, turinti planą. Vieną vasarą skubėjo sutvarkyti artimųjų kapus“ ( Aušrinė Gumuliauskienė). Arba tautodailininko Valdo Bandzos pasakojimas: „Kalba buvo konkreti. Sakė, kad matė mano darbų per televiziją, skaitė apie juos spaudoj, patinka stilius ir nori, kad sukurčiau paminklinę skulptūrą. Kompoziciją buvo suplanavusi pati: koks pjedestalas, kur bus įrašyti gimimo ir mirimo metai, pavardės, vardai, koks šriftas ir kt. Balandžio trečios dienos vakarą paskambinau telefonu, norėdamas dar šį tą pasiaiškinti, bet išgirdau, kad neseniai greitoji išvežė į ligoninę. Labai gaila, kad iš jos jau nebegrįžo.“

Kultūrinis raganavimas
Vytautas Kirkutis savo esė „Laimė sugauti pienės pūką“ filosofiškai samprotauja apie kuratorę: „Visą laiką atrodė, kad E. Prėskienienė mato daugelį kartų daugiau negu šią akimirką gali pamatyti besidairydamas aplinkui. Raganauti – tai regėti. Ragana regi daugiau negu paprastas žmogus. Iš kur tas matymas? Gal Vydūnas paaiškintų. Tačiau raganavimas raganavimui nelygu. E. Prėskienienė organizuoja rašytojos Šatrijos Raganos gimtadienių minėjimus, įkuria Šatrijos Raganos auditoriją universitete, rengia ekskursijas į Šatrijos Raganos gimtąsias ir gyventas vietas. Ne mistinis raganavimas, o kultūrinis, dvasinis, skatinantis praregėti ir matyti daugiau, giliau, skvarbiau. Pati taip stengėsi gyventi ir kitus mokė, ragino, skatino.“ „Daug kartų teko dalyvauti Jos beveik iki tobulumo apmąstytuose ir nugludintuose Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos renginiuose, raiškiojo skaitymo konkursuose, dažnai tapusiais ištisais spektakliukais“ ( Genovaitė Kačiuškienė).

Kiek vertas žmogus?
Arvydas Šliogeris (filosofas, vokiečių egzistencializmo tyrinėtojas) yra sakęs: „Žmogus yra vertas tiek, kiek jis išsiskiria iš minios. Kitaip jis – tik viena žuvis silkių statinėje.“ Eglė, sprendžiant iš rašiusiųjų pastebėjimų, nebuvo „žuvis“. „Pokalbiai su Egle tiesiog stebino jos kontaktų gausybe su šalies iškiliais žmonėmis, galima sakyti, kultūros, meno elitu. Tai buvo tikras siurprizas. Šiauliuose ji buvo šviesulys“ (Juozas Bindokas). „Eglė pasakodavo ir apie jos pažįstamus respublikoje dailininkus – M. Cvirkienę, R. Kalpoką, A. Motiejūną, J. Baltrūną, V. Kusą. Ypač plačiai ir išsamiai kalbėdavo apie K. Šimonį“ (Gediminas Ramanauskas). „Eglės pasakojimai apie iškilias kūrybos asmenybes, kurias ji pažinojo, buvo vertingi ne tik todėl, kad pateikta gyva autentika, bet neretai papasakota nauju aspektu, įdomiai išryškinti kai kurie asmenybių bruožai. Jos pasakojimai buvo tarsi dailininkės tapymas drobėje“ (Hubertas Smilgys). „ Į „Masonų ložės“ kompaniją pagal nerašytas taisykles patekti nebuvo paprasta. Į su lengva ironija sugalvoto pavadinimo neformalų klubą susibūrė įvairių profesijų ir įvairaus amžiaus šiauliečių...“ (Kazimieras Šavinis), „ Tai galėjo būti apie 1995 m. Tuo metu aš buvau būrelio, suburto A. Krištopaičio ir V. Rimkaus, juokais pakrikštyto masonų „Mėlynosios Rožės“ ložės vardu, dalyvis. Masonų ložėse moterys nepageidaujamos (Algirdas Mažuika)... „Ji vienintelė moteris Šiauliuose, kurią į savo vakarus įsileidžia grynai vyriška masonų ložė“ (Sigita Stonkienė). Ložės masonai knygoje prisimena aktyvų Eglės buvimą jų draugėje.

„Ji buvo neordinarinė asmenybė“
Skyriaus „Eglės dienoraščiai“ turinys leidžia iš dalies atpažinti, kuriam psichologiniam tipui galėjo priklausyti Eglė, ir kreipti savo nuomonę apie prisiminimuose pateikiamus jos elgesio ar pasisakymų fragmentus, t. y. priartėti prie jos gyvenimo stiliaus, kurį lėmė Eglės požiūris į gyvenimą, žmones ir kt., sampratos. Juk žmonių elgesio įvairovę lemia ne atsitiktinumai, o pagrindinių psichinių funkcijų – mąstymo, jausmų, pojūčių ir intuicijos – skirtumai.
Be jokios abejonės, Eglei iš prigimties buvo svarbesnis vidinis, o ne išorinis pasaulis, tad pirmiausia tai ir krenta į akis. Sunku pasakyti, kas jos gyvenimo stiliuje reiškėsi labiau – logika, emocijos ar intuicija. Knygoje galima atpažinti ne vieną mokslininkų teiginį, charakterizuojantį loginį ar emocinį introvertą: gabūs ir šviesūs individai, siekiantys pažinimo ir asmeninio tobulėjimo, pasitikintys savimi; dėl žvitraus ir lankstaus proto puikiai tobulinantys žinias skirtingose srityse; visų galų meistrai; nepriklausomi, kantrūs ir ryžtingi, darbštūs ir kūrybingi; protingai atviri naujovėms; tarp pasitikėjimo savimi ir arogancijos tik labai plona linija; sunkiai perprantami; puikiai geba slėpti savo emocijas; geras humoro jausmas; išliekantys ramaus veido bet kokioje situacijoje; nereikalaujantys daug dėmesio ar nuolatinio kontakto; tipiškos dėmesio priemonės jiems atrodo kvailos ir paviršutiniškos; vertinantys privatumo ir nepriklausomybės svarbą; neretai turi didelių problemų romantiniuose santykiuose, nes sunku rasti partnerį, atitinkantį mintyse sudėliotų teigiamų bruožų / kriterijų sąrašą...
Iš prisiminimų ryškėja ne tik Eglės išpuoselėta racionalioji (mąstymas, jausmai), bet ir iracionalioji (pojūčiai, intuicija) vidaus pasaulio sfera. Tiesa, intuityvios psichikos čia nederėtų painioti su mistine intuicija. Matyt, Eglės paslaptis ir jėga neįprastose situacijose buvo visa apimantis padėties matymas. Reikia manyti, kad Eglės įžvalgos / nuojautos atsirasdavo ne iš niekur, o iš gebėjimo nesąmoningai pastebėti subtilų ryšį tarp skirtingų įvykių ir faktų.
Savitą Eglės gyvenimo stilių liudija ne vienas prisiminimų autorius, pvz.: „Mano teta Lionė buvo lyg amžinas variklis – tiesiog degte degė, nuolat kupina idėjų, planų, kūrybinių minčių“( Irena Buivydaitė-Kupčinskienė); „Man teko du kartus lankytis Eglės ir Broniaus namuose, kurie atmintyje ir liko kaip dėstytojų, kūrėjų būstas. Tie du kartai – tikrai daug, nes Eglė mažai kam atverdavo savo namų duris. Garsi gintaro kolekcija, tapybos darbų rinkinys – nedaug kas iš mano kartos yra tai matęs! Man įstrigo, kad paveikslai šiuose namuose kabo ir prie radiatorių – pakeli užuolaidą ir pamatai kokį netikėtą kūrinį“ (Irena Baliulė); „Mačiau ir jaučiau jos begalinę meilę dailei. Meilę iki egzaltacijos, iki sopulio ar alpulio, jos virpėjimą prieš gerą dailės kūrinį. Labai vertino dailininką S. Prancuitį. Įsigijusi jo paveikslą, skambindavo trykšdama laime, tiesiog džiūgaudavo. Labai mylėjo teatrą, bendravo su aktoriais. Laikau ją kultūros „valgytoja“. Visa, kas dėjosi kultūriniame gyvenime Šiauliuose, respublikoje, tam tikra prasme ir pasaulyje, jai buvo įdomu“ (Vladas Baranauskas); „Žinojome, kad mūsų kolegė yra Eleonora Prėskienienė, bet mums Ji buvo Eglė, kuri mokėjo paguosti, užjausti. Mes dažnai girdėjome jos žodžius: „Viskas bus gerai“ (Elena Adomavičienė).

Laiškai Eglei ir Eglės laiškai
Atskiri knygos skyriai įvardyti taip: „Laiškai“ (Eglės laiškai Olijardui Robertui Vištakiui ir Daliai Ruzgaitei), „Laiškai Eglei“ (Janinos Degutytės, Žibunto Mikšio, Jono Mačiukevičiaus, Marijos Cvirkienės, Justino Martinaičio ir kitų adresantų: dailininkų Kazio Šimonio, Rimto Kalpoko, Gražinos Didelytės, Bronislavos Jacevičiūtės, Alfonso Motiejūno, poeto kunigo Ričardo Mikutavičiaus , literatūrologės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės, prozininko Petro Skodžiaus, kalbininko Arnoldo Piročkino, pedagogės Aldonos Gricienės ir kt.).

Straipsniai, vadovėliai, mokymo priemonės studentams
Po pavadinimu „Eglės publikacijos“ slepiasi du poskyriai: moksliniai ir publicistiniai straipsniai ir „Poezija“. Panašus kitas skyrius – „Kitų asmenų publikacijos apie Eglę“. Tai Nijolės Jurgilienės, Nedos Žvybienės, Sigitos Stonkienės, Nijolės Bražienės, Irenos Ramaneckienės, Vytenio Rimkaus ir kt. autorių tekstai.
Pačiame pirmajame knygos puslapyje B. Prėskienis pateikia tokią informaciją: „ Iš Eglės paruošto III klasės, o kartu su bendraautore V. Ramonaite paruošto II klasės vadovėlių mokiniai sėmėsi žinių ne vienerius metus (iš pirmojo vadovėlio mokytasi 13, o iš antrojo – 17 metų). 1988 m. išėjo E. Prėskienienės „Gimtasis žodis. Skaitiniai IV kl.“, o 1985 m. buvo išleistas „Gimtasis žodis. Skaitiniai specialiųjų mokyklų VII kl.“ Reikia neužmiršti, kad tuomet nebuvo alternatyvių vadovėlių. Taigi visos respublikos mokiniai mokėsi tik iš šių vadovėlių. Minėtina, kad vadovėliai buvo adaptuoti ir išleisti lenkų kalba dėstomoms mokykloms, Brailio raštu.“
E. Prėskienienės publikacijų raiškiojo skaitymo tema grupei priskiriamos ir mokymo priemonės „Raiškusis skaitymas“ (1983), „Žodžio menas“ (1992), „Žodžio meno pagrindai“ ( 1999), „Garso, žodžio, sakinio, teksto lingvistika“ (2004). „Raiškusis skaitymas“ – tai pirmas bandymas lietuvių kalbos didaktikoje išdėstyti raiškiojo skaitymo metodikos teorijos pagrindus pedagogikos ir metodikos specialybės studentams ir pradinių klasių mokytojams; „Žodžio meno“ tikslas – supažindinti su pagrindiniais raiškiojo skaitymo principais, remiantis Lietuvos Respublikos naujausiomis programomis ir t. t. Su šiais metodiniais leidiniais susijęs prof. Kazimiero Župerkos komplimentas jų autorei: „Didžiuojuosi buvęs trijų knygų apie žodžio meną redaktorius. Žinoma, redaguoti ten nebuvo ko, gal kokį mažmožį, kokį lyg ir tikslesnį žodžiuką vienoj kitoj vietoj pasiūlyti. Bet malonus, brangus buvo tas Dėstytojos pasitikėjimas savo buvusiu studentu.“
Dėstytojos, katedros bendradarbės požiūris į mokymo proceso efektyvinimą teigiama ir neigiama prasme atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje cituojamas (1999) Jono Paužos prisiminimų straipsnyje: „ Darbui atsidavęs mokytojas turi savo nuomonę, darbo metodus, sistemą, remiasi tam tikra patirtimi. Ar smerktinas mokytojas, nepuolantis eksperimentuoti dėl to, kad naujieji mokymo metodai jam svetimi? Mokykloje netinka principas – nors ir nežmoniškai, kad tik kitoniškai“; „Priekaištai naujųjų vadovėlių autoriams dėl kosmopolitizmo yra pagrįsti. Tai pavojingas reiškinys: anksčiau, ypač vyresniosios kartos žmonės buvo nusistatę prieš okupantus, o dabar patys lendame Vakarams į ausį, nebenorim būti nepriklausomi, atsisakom tautinio orumo, užmirštam, kas esą. Kokių tik autorių neprisirankiota – mokytojui sunku aprėpti, susivaikyti“; „Dabar pamokose kur kas dažniau žaidžiama nei anksčiau. Tokios pamokos įdomesnės, linksmesnės. Tačiau supaprastintas mokymo medžiagos ir mokymo būdų pateikimas vėliau gali labai skaudžiai atsirūgti. Reikia įpratinti mokinį dirbti valingai, nes be šios savybės tolimesnis mokymasis neįmanomas“; „ Įkyriai kartojama apie garso, raidės, žodžio, sakinio, teksto integraciją. Kas naujo atrasta? Manyčiau, ir kaimo daraktoriui tai buvo aišku, nors jis mokslo tiesų neformulavo. Naujas tik nusižiūrėtas pavadinimas „integracija“. Skambindami visais varpais apie tariamą atradimą, susukome mokytojui galvą, ir tiek“ ir t. t.

Poetinių akimirkų žavesys
Knygoje „Eleonoros Eglės Buivydaitės-Prėskienienės buvimo spinduliai“ daug pastraipų, kuriose nuoširdžiai gėrimasi jos poezijos rinkiniu „Akimirkos“: „Dar kartą skaitau E. Buivydaitės-Prėskienienės poetinių impresijų knygą „Akimirkos“. Rankraščio fragmentai viršelyje (dailininkė Lina Žutautienė). Ir gležnutė, pūkus pradėjusi skraidinti pienė. Akimirkų žaismė, lengvumas, laikinumas, skaidrus tyrumas, nostalgiška laiko kaita... Dvidešimt viena šviesi akimirka. Nesvarbu, kad yra liūdesio, ilgesio, netekties, laukimo atspalvių. Visa tai persmelkta šviesos. O ten, kur toji šviesa šiek tiek priblėsta, pasirenkama klausimo forma, kad neužgestų nors mažutė šviesos žiežirbėlė. Dvidešimt viena impresija, kuri spinduliuoja kūrybos džiaugsmu. Juk kūryba padeda sustabdyti greitai nuskrendančias akimirkas, kurias (tarsi pienės švelnumą) išnešioja įvairiausi vėjai, skersvėjai, sūkuriai. Eilėraštis padeda išsiskleisti akimirkai, o kartu ir atverti mūsų sielą“ ( Vytautas Kirkutis).
„Kartais įdomiai susiklosto žmogaus likimas, Ir ypatingai, kai kalbame apie kūrybą. Pagalvoju, jei nebūtų likimas lėmęs keletą gražių akimirkų prisiliesti prie Eglės kūrybos, nebūčiau ėmęsis plunksnos“ ( Jura Vladas Vaitkevičius).
Skyriaus – „Kelios mintys apie nepublikuotus Eglės kūrybinius bandymus ir bendravimą su plunksnos bičiuliais“ – turinį sudaro Broniaus Prėskienio ir Džiuljetos Maskuliūnienės analitiniai straipsniai. Dž. Maskuliūnienė buvusios savo dėstytojos, o vėliau – kolegės poezijos analizę baigia gražiais pastebėjimais: „Jau vien iš čia pateiktų pavyzdžių galima matyti, kokia nenuspėjama, įvairi, patraukianti gali būti E. Prėskienienės poezija. Buvo... Ir yra Šiauliuose savito balso talentinga poetė. Tereikia dar kartą įsiklausyti, tikėti amžintuoju būti! Būti! Būti!“

Kita: natos, piešiniai, nuotraukos, bibliografinė rodyklė
Per 8 proc. knygos puslapių skirta pagal Eglės poeziją sukurtos muzikos natoms, Eglei Prėskienienei dedikuotiems ekslibrisams ir pačios Eglės tapybos darbų ir jos piešinių ant akmens nuotraukų pristatymui.
Pagal tris Eglės eilėraščius – „Kareivėlis“, „Vasaros dainelė“, „Kaštonams žydint“ muziką sukūrė Benhardas Calzonas; pagal „Mylimam paukščiui“, „Žiedų šviesoje“, „Ilgesys“ – Vaidotas Juozas Lygutas; buvęs Eglės studentas, dainų atlikėjas Rimantas Vaitiekūnas yra sukūręs muziką pagal dviejų eilėraščių – „ Žydėjimo“ ir „Paslapties“ tekstus.
Ekslibrisus Eglei dovanojo dailininkai Gerardas Bagdonavičius, Arūnas Augutis(2006), Gražina Didelytė (2006), Jurij Prostan (Ukraina, 2006)
Be to, koncentruotai pateikta per 80 nuotraukų iš Eglės gyvenimo. Bibliografijos rodyklė suskirstyta į 7 skyrius: „Knygos“, „Straipsniai“, „Recenzijos“ ir t. t. Vien straipsnių apie Eleonorą Eglę Buivydaitę-Prėskienienę 65 pozicijos.

Vietoje išvadų
„Daug žavesio rasdavo Eglė ir įvairiose smulkmenėlėse, buvo išradinga, noriai dalino patarimus ir vis su naujais polėkiais žvelgė į savo ateities planus“ (Irena Babič).
Eglė buvo jauna savo širdimi, žavėjo jos gražus moteriškumas, kurio gali tik pavydėti. Paslaptingumas, nuoširdumas, dvasingumas, inteligencija, noras padėti – šios jos savybės man primena ankstesnės mūsų literatūros pavaizduotas mūsų inteligentes, kai kuriuos tos literatūros kūrėjus. Ne vienas minėjo, kad jos gyvenimo nuostatos primena Šatrijos Raganą, kuri jai buvo idealas. A. Krištopaitis, G. Bagdonavičius ir Eglė, mano nuomone, žmonės, turintys legendos šleifą“ (Janina Ališauskienė).

Pėdos žemėje liko įmintos –
Eilėmis jos rikiuojas į brydę.
Balta paukštė neras atgal kelio –
Te ją baltasai angelas lydi.
(Danutė Andrijauskienė)