V. Kinčinaičio teigimu, „Fotoregos pratimai“ knygos tekstai yra nuoširdūs ir naivūs pastebėjimai apie fotografiją.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Šiaulių fotografijos muziejuje pristatyta nauja šiauliečio menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio knyga „Fotoregos pratimai“. Šioje knygoje įžvalgos apie žymiausių lietuvių fotografų kūrybą, išsidėsčiusios tarsi mozaika. Panašu, kad ne veltui knyga tarsi pratybos – 165 puslapiuose nėra nė vienos fotografijos, tik tekstai, iš kurių žodžių galima lavinti vidinę akį ir reginčia akimi išvysti fotomeno darbus nauju rakursu.

Nuoširdūs pasisakymai apie fotografiją
Knyga „Fotoregos pratimai“ apima V. Kinčinaičio 1998-2014 m. parašytus straipsnius. Tekstuose apžvelgiant XX a. pab. – XXI a. pr. žinomiausių lietuvių fotografijos asmenybes ir kūrybą iš naujo atrandama, kas iki šiol nebuvo pasakyta. „Fotoregos pratimus“ sudaro 29 fotoanotacijos-novelės, vienas įvadas ir nė vienos fotografijos, išskyrus viršelį. Autoriui kalbėti apie fotografijas, kai jų nėra pateikta skaitytojui prieš akis, yra aukščiausias pilotažas – tai pastebėjo kultūrologas.
Kaip sakė V. Kinčinaitis, trečiosios jo knygos atsiradimas tiesiogiai susijęs ir su buvimu Šiauliuose, ir su Šiaulių fotografijos muziejaus fenomeno išgyvenimu. „Čia įvyko pirmieji mano pranešimai, dalyvavimai mokslinėse konferencijose ir pirmas tekstas apie fotografiją išspausdintas Šiaulių fotografijos muziejaus leidinyje“, – sakė menotyrininkas.
Pasak jo, knygoje pasirinkta sukomponuoti tekstų koliažą nesilaikant chronologinės tvarkos. „Man pačiam buvo įdomu pasižiūrėti, ar įmanomas kažkoks progresas mintyse, įžvalgose. Žinoma, reikia pripažinti – nėra jokio progreso, kūryboje juo labiau. Gali studentas sukurti ketvirtame kurse puikų darbą ir paskui 30 metų būti to darbo šešėliu. Deja, taip kūryboje yra, taip pat yra su tais pačiais tekstais“, – sakė knygos autorius, atviraudamas, kad savotiškai rizikuoja nesilaikydamas vienos rašymo krypties ar metodologijos. V. Kinčinaitis pripažino: kai kažkuo susižavi, tuomet puola ten neparuošęs nei kalbos, nei metodo: „Tad išeina tokie nuoširdūs, naivūs pastebėjimai-pasisakymai.“
Ir vis dėlto, pasak jo, kai kalbame apie fotografiją, mes kalbame apie save, apie gyvenimus, apie tai, kas yra labai svarbu ir reikšminga – bet kuriuo atveju kalbėjimas apie fotografiją yra prasmingas.

Nebanalūs tekstai apie pamatinę fotografiją
Savo knygos pristatymui V. Kinčinaitis pasirinko net keturių recenzentų pranešimus ir pats įdėmiai klausėsi pastabų ir pastebėjimų apie savo darbą. Štai Humanitarinių mokslų daktaras Vigmantas Butkus pasisakė 9 rimtais ir nerimtais teiginiais apie knygą „Fotoregos pratimai“. „Kaip pasakytų mokslininkai niurgzliai, knygoje trūksta bibliografinių nuorodų, kur, kokiame leidinyje, kokia proga buvo publikuoti pirminiai šių tekstų variantai, o aš pritarčiau – aha, trūksta. Ir dėl to kai kur iš pradžių sunku susigaudyti, apie ką ir kodėl čia kalbama (iš pradžių). Kaip pasakytų mokslininkai ne niurgzliai, knygoje svarstomos gana banalios, tačiau iš esmės pamatinės fotografijos ir fotovaizduotės pamokos: gamtinė ir urbanistinė panorama, portretas, aktas, eroso, mirties pavidalai, bet svarstomos anaiptol nebanaliai, iš dalies – psichoanalitiškai, iš dalies postmodernistiškai, iš dalies fenomenologiškai. Kaip pasakytų koks nors tūlas šiaulietis literatūros kritikas, o jei Šiauliuose būtų bent dešimta dalis tokių poezijos ir prozos meistrų, kokių juose esama fotografijos meistrų... O aš pavydžiai atsidusčiau ir tada tiktai linksėčiau galva“, – tik keli įdomūs V. Butkaus pastebėjimai.