Mes buvome... Mes esame...

Taip pavadinta Šiaulių universiteto „Emeritus“ klubo poetų ir prozininkų kūrybos beveik 200 puslapių knyga, išleista 2010 m. Knygai įžanginį žodį parašęs doc. dr. Stasys Tumėnas teigia: „Emeritai – nusipelnę, dorai tarnavę savo mokslo institucijai asmenys – Šiaulių universiteto pasididžiavimas ir istorijos segmentas. Jų praeities veikla – tarnystės Šiaulių pedagoginio instituto, o vėliau universitetui – pavyzdys. Kitų pasaulio šalių aukštųjų mokyklų patirtis liudija, kad į „Emeritų“ klubus paprastai buriasi ne visi į užtarnautą gyvenimo poilsį išėję buvę darbuotojai, o tik patys aktyviausi, kūrybingiausi, pilietiškiausi. Nėra išimtis ir Šiaulių universitetas.“

Doc. dr. Irena RAMANECKIENĖ

Naujagimis ir jo krikštamotė
Kaip teigia prof. Bronius Prėskienis, „Emeritus“ klubo viceprezidentas, idėja suvienyti dėstytojus pensininkus kilo universiteto Personalo skyriaus anuometinei direktorei Romai Urbonienei, 2005 m. kovo mėn. pradžioje išsiuntinėjusiai veteranams laiškus, kuriais jie kviesti pasitarti dėl klubo „Emeritus“ steigimo. Todėl R. Urbonienė mūsų ir vadinama to klubo krikštamote, jautriai suvokusia, kaip sudėtinga darbuotojui susitaikyti su staigiu statuso pasikeitimu, kaip jis, slėpdamas gėlą, žvelgia į ateitį susimąsčiusiu žvilgsniu, nes jo buvusi darbo vieta, jo dėstyti moduliai – jau nebe jo, nes netekta visko, kas buvo brangu ir miela, kuo gyventa, kuo didžiuotasi. Nepagrįsta nuomonė, kad dėstytojas pensininkas gali ir toliau sėdėti bibliotekoje, rašyti mokslinius straipsnius. Tai galbūt sąlyginai tinka tiems, kurie dirba su archyvine medžiaga. Aktualiam moksliniam straipsniui ar mokymo vadovėliui sukurti reikia gyvo bendravimo su adresatais, kuriems savo darbą skiri, kurių problemas gvildeni. Pvz., mokymo priemonę „Kad sektųsi rašyti be klaidų“ rašiau analizuodama studentų daromas rašybos / skyrybos klaidas, ieškodama jų priežasčių, kurios išryškėdavo tik auditorijoje iš studentų atsakymų, paaiškinimų ir pan.
Pasak direktorės, idėja organizuoti klubą kilo nusižiūrėjus į Kauno technologijos universiteto dėstytojų senjorų veiklą. Apmąsčiusi tokio klubo steigimo argumentus, būtent, kad nebedirbantys dėstytojai nepasijustų staiga nublokšti į gyvenimo paraštę, kad turėtų galimybę plėsti akiratį, kad perteiktų pedagoginę ir mokslinę patirtį pradedantiems dėstytojams, kad prisidėtų prie mokslinės ir metodinės literatūros rengimo ir t. t., R. Urbonienė visa tai išdėstė rektoriui prof. Vincui Lauručiui. Šis be jokių dvejonių iškart sutikęs su pasiūlymu. Ne tik pritarė steigimui, bet ir nuostatoms, kad „klubo nariai laikomi Universiteto bendruomenės nariais, jiems leidžiama naudotis universiteto patalpomis, biblioteka, kad klubui nemokamai arba lengvatinėmis sąlygomis gali būti skiriamas transportas išvykoms, susitikimams su kitų universitetų veteranų klubais“ ir t. t. Prof. V. Laurutis, perduodamas regalijas prof. Vidui Lauruškai, kartu delegavo jam ir rūpinimąsi „Emeritus“ klubu, t. y. tradicijų tęsimą.
Taigi, 2005 m. kovo 14 d. susirinkusi dauguma kviestųjų įsteigė klubą, kurio įstatai deklaruoja, kad tai visuomeninė, nepolitinė organizacija, vienijanti pensinio amžiaus Universiteto dėstytojus. Tądien išrinkta ir 7 asmenų valdyba, o prezidente – doc. dr. Aldona Vaičienė, visus tuos dešimt metų išradingai ir kantriai vadovaujanti klubo veiklai.

Dešimtmečio pėdsakai
Ne visi dėstytojai veteranai skubinosi įsitraukti į klubo veiklą. Pasak B. Prėskienio, būta dviejų atsisakymo į kvietimą priežasčių: vieni kalbintųjų prašę, liaudiškai sakant, nekvaršinti galvos ir duoti šventą ramybę, jiems nereikią jokių klubų, kiti – kuklindamiesi aiškino, kad jų statusas per menkas būti klubo „Emeritus“ nariais. Dešimtąjį klubo gimtadienį švenčia beveik 50 jo narių, kurių nė vienas nesijaučia esąs nei išskirtinis, nei drovinga, varžli asmenybė. Ir niekas, sėsdamas prie apvalaus stalo dalytis mintimis, negalvoja apie savo ar kolegos kvalifikacinį laipsnį, kitus nuopelnus. Nė nesvarstome, kad tarp mūsų – penki Šiaulių miesto garbės piliečiai ( Jūra Nijolė Daulenskienė, Stasys Gliaudys, Bronius Prėskienis, Vytenis Rimkus ir retkarčiais į Alma Marter atvykstantis Vitolis Trušys), septyni Lietuvai žinomi vadovėlių bendrojo lavinimo mokykloms autoriai ( Danutė Ona Klumbytė, Jonas Ambrukaitis, Bronius Balčytis, Eduardas Balčytis, Jonas Pauža, Ona Štitilienė, Kazimieras Župerka ), garsus skulptorius Aloyzas Toleikis, vienas iš Lietuvos jaunųjų fizikų neakivaizdinės mokyklos steigėjų (1972) ir pirmasis jos tarybos pirmininkas Mindaugas Stakvilevičius, šiauliečiams puikiai žinomas meninės fotografijos specialistas Algirdas Musneckis ir visos kitos asmenybės, kurių vardų ir nuopelnų neįmanoma čia išvardyti.
Peržvelgus dešimtmečio darbo (renkamasi draugėn kas mėnesį) planus, į akis krinta viena ryški detalė, būtent, dvasinių interesų platumas, noras kuo daugiau pažinti literatūros, meno, tautos istorijos dalykų, patirti kelionių po Lietuvą įspūdžių ar išklausyti kolegų pasakojimų iš lankymosi kituose kraštuose ir kt.

Knygų sutiktuvės
Klubo metraštis byloja, kad 2007 m. universiteto visuomenei buvo pristatytas leidinys „Šiaulių universiteto emeritų darbų ir gyvenimo versmė“ (sud. B. Lukošiūtė, B. Prėskienis, A. Vaičienė), skirtas Šiaulių aukštosios mokyklos šešiasdešimtmečiui. S. Tumėno vertinimu, tas leidinys atspindi „paradinę“, daugeliui žinomą mūsų veteranų darbo pusę – mokslinę veiklą, pareigas, pasiekimus. Knyga „Mes buvome... Mes esame...“ ( sud. I. Ramaneckienė) – daugeliui „netikėtas pri(si)minimas, kad mūsų universiteto garbingai profesūrai rūpėjo ne tik mokslai“, kad jų „veiklos erdvė visada buvusi daug platesnė, tik nedaugeliui matoma“. Pratarmėje šis leidinys charakterizuojamas: „ Tai ir gimtų kaimų istorijos kaupimas ir aprašymas, edukacinė paskata jauniems studentams suvokti, kaip svarbu, ką turi atsinešti į gyvenimą iš savo kaimo, šeimos“ ( turėta galvoje kraštotyrai atsidavusios Elenos Adomavičienės parašytos knygos „Žvilgsnis į praeitį“, „Mūsų Kapstatai“ , „Mamai senelei prosenelei Onai Martinkienei 100“, poezijos rinkinys „Patirties skrynia“ ir iš Gudelių kilusio Prano Masiulio „Žmogus tarp žmonių“, „Prie Kruojos ištakų“), tai ir Sibiro refleksijos – gyvenimo mokyklos pavyzdys, kaip išsaugoti džiaugsmą, stiprybę, kūrybos pradą, gyvenant toli nuo gimtų namų – tremtyje“ (D. Klumbytės „Mažos žvaigždės kurčioj sutemoj“, „Atgyja ir nukirstos šaknys“).
Dar kitaip pratartyje S. Tumėno apibūdinami V. Rimkaus – Sibire pasmerkto ir nuteisto myriop – tremties ir lagerio eilėraščių rinkinys „Jaunystės meilė ir kova“, „Epochų sandūros“, albumas „Sibiro vaizdai ir žmonės“. Pirmojo Lituanistikos fakulteto dekano, pirmojo Instituto mokslo darbų redaktoriaus, pirmojo lietuvių kalbotyros profesoriaus Vytauto Sirtauto „Dunksi laiko žingsniai nebylūs“, K. Župerkos žodžiais tariant, – tai stalčiaus poezijai patikėtos liūdesio valandėlės ir graužatis.
Paskutinieji du knygos „Mes buvome... Mes esame...“ skyriai, anot pratarmės, leidžia skaitytojams suvokti, kad iškilūs universiteto monumentalistai – A. Toleikis ir V. Trušys – „ne visas savo idėjas, mintis stengėsi įkūnyti tik tvirtu kūrėjo kaltu ar mozaikos akmenimis, freskomis“, kad abu veteranai tai, „kas nesutilpo į jų monumentaliąją kūrybą, išsakė vyriškomis, rupiomis eilėmis, kurios praplečia šių asmenybių saviraiškos ribas“.
Kiekvieno individualaus memuarinės literatūros leidinio (V. Trušio „Laikas virto akmeniu“, 2010; V. Rimkaus „Jaroslavas Rimkus dailininkas, pedagogas, visuomenininkas“, 2012; „Taiga taigoje“, 2014; D. Klumbytės „ Visa giminėlė susirinko / Butkų ir Klumbių giminės istorijos“, 2014; Jūros Daulenskienės „ Kelionė per gyvenimą“, 2014; „Eleonoros Eglės Buivydaitės-Prėskienienės buvimo spinduliai“, sudarytojas ir atskirų straipsnių autorius B. Prėskienis, 2014), ar poezijos knygos ( V. Trušio „Už horizonto“, 2008; „Užgeso mano Gabija“, 2013) pasirodymas – tai visiems klubo nariams džiugi šventė. „Emeritus“ klubo kabinete kaupiama tų išleistų knygų mini bibliotekėlė, kad kiekvienas norintis galėtų bet kada pasiimti ir paskaityti.

Dalijimasis sukauptomis žiniomis, susitikimai
Sunku atkurti visų klausytų pranešimų turinį ar jų chronologiją. Kiekvienas įsiminėme, matyt, vis kitus kolegų pranešimus. Prof. Regina Trimonienė sudomino istorine tema: „Senųjų Šiaulių XIII–XVIII a. istorija“, prof. D. Klumbytė – „Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas“. Tada ji formulavo diskutuotinus dalykus, pvz.: „ Sakoma, kad kol kas Lietuva turi tik vieną savo Nobelio premijos laureatą – tai poetas ir rašytojas Česlovas Milošas. Kuri valstybė – Lietuva ar Lenkija – gali prisiimti laurus už Nobelio premijos laureato išugdymą? Jis pats yra paskelbęs esąs lenkų, o ne lietuvių poetas, bet kūryba glaudžiai susijusi su Lietuva. Atsiimdamas Nobelio premiją, Č. Milošas kalbėjęs: Gera gimti mažame krašte, kurios gamta atitinka žmogaus mastelį ir kur, amžiams bėgant, sugyveno kartu skirtingos kalbos ir skirtingos kultūros. Kalbu apie Lietuvą – mitų ir poezijos šalį“. Pranas Gražys Kazanės universitete apgintos pirmosios disertacijos „Turgenevas ir romantizmas“ ir Vilniaus universitete apgintos antrosios disertacijos „Fiodoras Dostojevskis ir romantizmas“pagrindu klubo nariams pristatė įdomių faktų tiek apie minėtų rašytojų asmenybinius bruožus, tiek apie jų kūrybos ypatumus.
Klubo metraštyje užfiksuota: „Žinomas neurochirurgas, Šiaulių miesto garbės pilietis Albertas Griganavičius supažindino mus su pagyvenusių žmonių ligomis ir jų profilaktika, prof. V. Sirtautas mokė, kaip stiprinti atmintį, J. Daulenskienė priminė sveikatos saugojimo žingsnius ir priemones, šiaulietis Jonas Grigaliūnas, bitininkystės virusu nuo tėvo užsikrėtęs dar vaikystėje, dėstytojams aiškino, kad į medaus sudėtį įeina 300 elementų, todėl medus galįs būti stebuklingas vaistas, tik reikia žinoti, kaip tuo vaistu naudotis ir t. t.
Klubo „Emeritus“ veikla aktyvi, turininga, tad susitikimai ir įgytos žinios ar patarimai nepasiduoda jokiai apskaitai. Straipsnį būtų galima tęsti priduriant pastraipą „Svarbu pačiam pamatyti, suorganizuoti“ (apie lankytas universiteto ir kitų miestų dailininkų bei klubo narių, ypač Algirdo Musneckio ir Birutės Musneckienės, parengtas parodas, apie gamtininko Stasio Gliaudžio 85-ojo gimtadienio progos ekspozicijas – „Nuo vaikystės iki dabar“, „Ir medžiai kalba“.
Dar vienos pastraipos antraštė galėtų būti – „ Išvykos, kelionių įspūdžiai“. Aplankyta daug gražių ir įdomių Lietuvos bei Latvijos vietovių. Klubo nariai kasmėnesiniuose susitikimuose pasakojo savo įspūdžius iš kelionių į svečias šalis, būtent, Jonas Nekrašius apie pastebėjimus Japonijoje, Jonas Sireika – apie Vokietiją ir Graikiją, Zigmas Turauskas – apie Kaliforniją ir t. t.

Klubo devizas
Jis kildinamas iš knygos „Mes buvome... Mes esame...“ pavadinimo. Pavadinimas devizu virto tarsi savaime. Kodėl knyga taip buvo pavadinta? Tai susiję su įvairiausiais gyvenimo virsmais po Nepriklausomybės atkūrimo, kai visuomenėje pradėjo dominuoti nepagarba amžiui ir patirčiai. Tokia nuostata buvo formuota keliomis kryptimis. Prisimename, kaip Nepriklausomybės pradžioje visų profesijų dirbantys pensininkai buvo laikomi kone svarbiausi nedarbo Lietuvoje kaltininkai. Net pensijų kurį laiką jiems nemokėta. Vėliau žeminti, kaip nemokantys suvokti gyvenimo iššūkių, netikšos, reformų trukdžiai, tinkantys tik Europos patvorio šiukšlynui. Jaunystės ir grožio kultas irgi veikė (manau, dar tebeveikia) vyresnio amžiaus žmogaus nenaudai. Tokiai anų dienų neįstatyminei „ideologijai“ ir priešpriešintas knygos pavadinimas, stengiantis jos turiniu apginti savo orumą ir savigarbą.

2015-03-26 08