Kuo toliau, tuo labiau mokslui sunku perprasti kates.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ

Tęsiame straipsnį apie kates. Apie kačių psichologiją ir komfortą
Meino meškėnų veislės kačių veislyno atstovas Sigitas Žilius atsako, kodėl žmonės laiko katinus. Apie visas jų subtilybes, o ypač Meino meškėnus jis gali pripasakoti nuo a iki z. „Katė yra vienas seniausių naminių gyvūnų. Atsitiko taip, kad žmonės kažkada ėmė nebekeliauti, pradėjo sėti, užsiimti žemdirbyste. Tuomet jiems reikėjo saugoti savo užaugintą derlių ir jie buvo priversti auginti kates. Tai draugystė, abipusė meilė, atsiradusi iš išskaičiavimo. Bet noriu pastebėti, kad ne visose šalyse taip yra. Iki šiol klajojančioje mongolų tautoje, užsiimančioje gyvulininkyste, katės nėra mylimos. Tai jiems nevertingas gyvūnas, nes nėra ką saugoti. Tad tautos, kurios užsiima žemdirbyste, kates turi jau tūkstančius metų“, – aiškina S. Žilius.
Pasak jo, žmonėms pasidarė įdomu: katės ne tik grūdus saugo, bet yra ir meilios. „Kai alkanos, ar ko nors nori, jos būna labai mielos ir švelnios. Ir šeimininkams kartais atrodo, kad jos beveik kaip žmonės: viską supranta, tik kalbėti nemoka. Kai skauda koją ar šoną, katytė tokia supratinga, kad atsigula ten, kur skauda. Bet tai galima labai paprastai paaiškinti – katės turi receptorius, kurie labai jautriai reaguoja į aplinkos temperatūrą ir netgi jūsų ar mano kūno dalis, kuri yra šiek tiek aukštesnės temperatūros, katei atrodo daug mielesnė, negu vėsesnė dalis“, – teigia S. Žilius.
Kai žmogaus kūne prasideda nors ir mažiausias uždegiminis procesas, ten išskiriamas didesnis šilumos kiekis, o jį katė puikiai jaučia, ir tuomet atsigula būtent ten. O žmonės galvoja – kokia gera katė, juk ji mane gydo! Ir iš tikrųjų šildydamos skaudančią vietą, katės pagerina kraujotaką, nes jų temperatūra yra pora laipsnių aukštesnė negu žmogaus, todėl taip malonu. Ir ko gero, kas žino – gal dėl to ir praeina kai kurie uždegimai.
O dabar S. Žilius pasakoja konkrečiai apie Meino meškėnus.
„Štai jūs ar jūsų draugas grįžta namo po darbo dienos. Ir kartais nelabai norisi bendrauti tarpusavyje, bet čia yra mielas mažas padarėlis, kuris jus pasitinka, kuris visada jumis džiaugiasi. Atidarote duris, o jis jau stovi tarpduryje, miauksi, trinasi kūneliu, eina iš paskos. Jei einate į virtuvę, jis užlipa ant aukščiausios virtuvės spintelės ir prižiūri, kaip dirbate virtuvėje: ar viską gerai darote. Ir nebūtinai jis laukia gardaus kąsnio, jam tiesiog yra smalsu. Meino meškėnai yra aktyvūs, jie mato, kad dirbate, judate – jūs katinui esate aktorius, vaidinate tarsi teatre savo vieninteliam žiūrovui. Meino meškėno savybė tikrai tokia – jūs einate žiūrėti televizoriaus, ar atsigulti – jis įsitaisys šalia. Šitas katinas savo charakteriu primena šunį“, – sako S. Žilius.
Pasak jo, atsiradus katinui, šeimoje pagerėja santykiai – tuomet žmonės jaučiasi kur kas labiau mylimi. Juk kartais žmonės pavargsta vieni nuo kitų, o katinas – niekada. Bet jūs, S. Žiliaus teigimu, turite gyventi ne tik gaudamas, turite kažką ir duoti. Tad reikia laikytis tam tikros namų konstitucijos.

Priežiūros pagrindai
Sigitas gali detaliai papasakoti apie kačių šėrimo principus. Tačiau mes norime paprasčiau suprasti – ko gi reikia katei. „Kalbant paprasčiau – reikia parinkti patį geriausią maistą, kokį tik leidžia jūsų kišenė. Jeigu duosite gerą pašarą, jūsų augintinis gaus visus reikalingus vitaminus ir mikroelementus labai teisingomis proporcijomis bei nekęs alkio. Geri sausi pašarai yra faktiškai begrūdžiai. Jeigu bus prastas pašaras, katinas visą laiką jaus alkį. Mes neleidžiame jam pasirinkti ir priverčiame daug suėsti pašaro“, – aiškina S. Žilius.
Tuomet jūsų augintinio organizmas užsiteršia šlakais ir pan. Tad, trumpai tariant, ligos ir mirtys būna dėl prasto, pigaus pašaro. O taip pat turi būti ir kokybiškas kraikas... Iš karto turime atmesti cheminius-silikoninius kraikus. Iš jų garuojančios cheminės medžiagos ne tik nesveika katinams, bet ir žmonėms.
Tualetai, skirti katėms, turi būti lengvai pasiekiami – kiek uždarų erdvių, tiek tualetų. Automobilyje su kate turi irgi keliauti tualetukas!
Kiek patalpų – tiek draskyklių. Nedidukė lentelė, pakabinta ant durų rankenos, netinka, apgausite tik save, ne katiną. „Draskyklė turi būti tokia, kad katinas galėtų visu ūgiu išsitiesti ir ją draskyti. Labai gerai, kai katinėlis gali užlipti ant jos – tai yra jo namai ir teritorija – ir nuo tos vietos negalima jo imti. Katinas turi turėti atsitraukimo vietą. Užlipęs aukštai jis gali stebėti, ar atėję žmonės į svečius yra pavojingi, ar ne. Galėdamas atsitraukti jis visada bus ramus, dėl nieko nesijaudins, bus meilus, smalsus, labai geras“, – patikina S. Žilius.

Nuo depresijos, nuo žalingo kompiuterio...
Lietuvos felinologų draugijos „Bubastė“ prezidentė, veterinarijos gydytoja Jurgita Gustaitienė sako, kad katė iki šiol yra nepriklausomas gyvūnas.
„Niekas jos neprisijaukino, tai katė prisijaukino žmogų. Vienas mokslininkas, tyrinėjantis kates pasakė, kad kuo daugiau jas tyrinėja, tuo daugiau supranta, kad nieko apie jas nežinome. Katė yra neištirtas, mistinis gyvūnas. Juk kažkada jos buvo deginamos su raganomis kaip raganų palydovės, ypač juodos katės. Vėliau tokios katės buvo garbinamos. O istorijų, susijusių su jomis, yra be galo daug“, – aiškina J. Gustaitienė.
Per daugelį metų veterinarei teko pastebėti, kad geri šunų veisėjai, užsiėmę kačių veisimu, dažnai patiria nesėkmę.
„Todėl kad kačių ir šunų savininkai yra labai skirtingi. Dauguma šunų savininkų yra labai komunikabilūs, netikėtai susipažinę parke lengvai gali tapti bičiuliais. O kačių šeimininkai gal po dešimties metų ir taps draugais. Tai labai atsargūs žmonės, kaip ir jų augintiniai“, – pastebėjimu pasidalijo J. Gustaitienė.
Katė turi savo tvarką. Jeigu bandysite kariauti, baigsis tuo, kaip dažnai, deja, nutinka: jūs katės atsisakysite. „Katė už savo teisę kariauja iki pat savo mirties. Mes irgi pastebime, kad katės patenka į prieglaudas, kai šeimoje tvyro bloga atmosfera, kai žmonės reikalauja iš katės to, ko nereikėtų. Tada ji tampa kerštinga, agresyvi, galų gale suserga. Per kelias minutes suprasdavau, kokias klaidas šeimininkai daro, tačiau jie ir nenori pasistengti. Naujiems šeimininkams tas pačias kates atiduodavau su atsarga. Ir naujieji šeimininkai stebėdavosi, kad jos labai tvarkingos, tokių mielų gyvūnų nėra matę. Tas pats gyvūnas buvusioje šeimoje buvęs piktadariu naujoje tampa stebuklingu gyvūnu. Tai reiškia, kad žmogus nemokėjo su ja bendrauti, suprasti ir nepamiršti, kad ji yra nepriklausoma“, – aiškina veterinarė.
Labai didelę klaidą daro besilaukiančios mamos: palieptos medikų jos atsisako gyvūno, kad namuose nekiltų alergijos ar kitos grėsmės vaikui.
„Mamos verkia, alpsta, labai pergyvena atsisakydamos katės. Taip gydytojai sukelia mamoms didžiulį stresą, padaro didžiulę žalą. Katės neplatina toksoplazmozės. Jas reikia prižiūrėti – jeigu vaikšto į lauką, gaudo peles, būtina periodiškai lankytis pas gydytoją, duoti vaistų. Patiems šeimininkams reikia laikytis higienos. Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad tuose namuose, kuriuose gyvena katė, vaikai nelinkę sirgti astma, tai yra tarsi prevencija prie šią ligą“, – sunku ir patikėti J. Gustaitiene.
Lietuvos felinologų draugijos „Bubastė“ prezidentės teigimu, akivaizdu, kad gyvūnai teigiamai veikia žmogaus psichiką.
„Katės moka labai gražiai bendrauti su vaikais. Juk šunys kartais neįvertina savo svorio ir netyčia gali parversti vaiką. O katės to niekada nepadarys. Pati matau, kaip vaikams katė moka parodyti, ko nereikėtų daryti – antai tąsyti jos. Šis gyvūnas yra geriausia priemonė siekiant vaiką atpratinti nuo kompiuterio, nes su kate ar kačiukais visada yra ką veikti“, – patirtimi dalijosi J. Gustaitienė.