Garsų kolekcininką panoro tapyti ne vienas dailininkas. Šiauliečio dailininko Bonaventūro Šalčio nutapytas Edmundo Armoškos portretas.
Edmundo Armoškos archyvo nuotr.

Ričardas JAKUTIS
Taip vadinasi tik pasirodžiusi knyga apie šiauliečiams jau gerai pažįstamą, rytoj 70-metį švenčiantį Edmundą Armošką. Šiauliuose gimusio ir čia jaunystės metus praleidusio Edmundo Armoškos gyvenimas sudėliotas ne tik amžių, bet ir laikmečių sandūroje. Didelė dalis jo gyvenimo, deja, atitenka sovietmečiui, tačiau jis stovėjo ir Sąjūdžio gretose, jau trečias dešimtmetis džiaugiasi atgauta Nepriklausomybe. Vertėsi amžiai, žlugo sovietinė imperija, sulauktas džiaugsmingas Lietuvos atstatymas, Lietuva įstojo į Atlanto ir Europos sąjungas.
Pats E. Armoška – įdomus žmogus. Vilniaus universitete baigęs ekonomikos mokslus, sovietmečiu Vilniaus plastmasių gamyklos komercijos direktorius, Atgimimo laikais vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjęs privatų plastmasės dirbinių gamybos verslą, ėmęsis nekilnojamojo turto verslo, Šiaulių miesto garbės pilietis, Lietuvos graikų-romėnų imtynių veteranas, kolekcininkas ir Lietuvos kolekcininkų asociacijos prezidentas.
Šaknys
1945-ieji, Edmundo gimimo metai, Lietuvai buvo gan sunkūs. Atėjus rusams, kaip ir visi inteligentai, pajutę pavojų jo tėvai paliko gimtąsias vietas ir slapstėsi. Tas juos ir išgelbėjo, nes visus tėtės gimines, kurie buvo iš pasiturinčios šeimos, išvežė į Sibirą ir liko tik jis su savo šeima ir sesuo Birutė.
Apie Edmundo mamą mokytoją norisi tarti ne vieną gerą žodį. Sofija Armoškienė, baigusi Šiaulių mokytojų seminariją, buvo atsidavusi mokyklai ir mokiniams. Mokytojos paruoštas ir skatinamas ne vienas jos mokinys pasiekė aukštuosius mokslus. Mokiniai savo mokytoją prisiminė ir iki jos mirties ją lankė, rašė laiškus.
Tėvas Feliksas Armoška, buhalteris, buvo griežtas, tvirtos valios, pareigingas ir žodžio žmogus. Gaila, dar Edmundui mažam būnant, tėtis žuvo po girto vairuotojo automobilio ratais. Tad viską Edmundui teko kurtis savo rankomis. Taip pat ir jo seseriai Ritai bei broliams Edvardui ir Vidūnui. Sesuo Rita, baigusi konservatoriją, – ilgametė LRT darbuotoja, brolis Edvardas irgi gyveno muzika – buvo kompozitorius ir dainininkas (daugelis prisimena Vlado Bagdono atliekamą jo dainą „Mama“). Jis drauge su Lietuvos kilmingų giminių palikuonimis įkūrė pasaulietinį Šv. Kazimiero ordiną. Gaila, jis mus anksti paliko. Brolis Vidūnas, ir šiandien gyvenantis Šiauliuose, gimto miesto statybinėse įmonėse dirbo vadovaujantį darbą, jo žmona Irena šeimos gydytoja.
Edmundo dukra Solveiga ištekėjusi ir gyvena JAV, Agnė – žinoma renginių organizatorė, Sofija – studentė, o jaunasis Edmundas – moksleivis. Tiesa, Edmundas Armoška – jau ir senelis.

Kolekcininkas
Savo kolekciją Edmundas pradėjo nuo mamos mokytojos palikimo. Tad Edmundo Armoškos pirmoji kolekcija – lingvistinių knygų biblioteka. Būtent ją jam ir paliko mama. Toliau sekė pašto ženklai, atvirukai, monetos ir t. t., kol galiausiai susidomėjo daile. Tai buvo prieš keturiasdešimt metų. Kolekcininkai sovietmečiu nebuvo toleruojami, bet jie dirbo ir daug nusipelnė Lietuvos kultūrai. Edmundas Armoška ypač vertina tuos kolegas kolekcininkus, kurie išsiskiria žiniomis ir daiktų vertės supratimu. Tiesa, jis pats visad labiausiai domėjosi su Lietuva susijusia medžiaga ir džiaugėsi galėdamas suprasti, kokią reikšmę ir vertę vienas ar kitas daiktas turi.
Kolekcininku tapti labai paprasta, tereikia norėti. O kad norėtum, reikia turėti tam pašaukimą. E. Armoška netiki kalbomis apie dideles pradines investicijas, bent pats jų neturėjo. Prieškariniais lietuvių dailininkų kūriniais, Vilniaus meno mokyklos atstovų darbais domėtis jį paskatino tarp tuomečiame Leningrade įsigytų rusų dailininkų kūrinių rastas Mstislavo Dobužinskio paveikslėlis. Tiesa, lietuvių dailininkų klasikų kūriniais kolekcininkas neapsiribojo, pildė kolekciją ir šiuolaikine mūsų dailininkų tapyba. Dar vienas jo potraukis – Vakarų šalių senoji taikomoji dailė.
Edmundas Armoška mano, kad kolekcijos dydį, reikšmę nusako ne kiekis, bet kokybė, jos kryptingumas, meninė, istorinė, kultūrinė, išliekamoji vertė.
Kaip ir visi kolekcininkai, E. Armoška turi ir „einamosios medžiagos“, ir „aukso“ fondą. Ta „einamoji medžiaga“ gali būti įvairiausia – ji reikalinga mainams, keitimams, priedams ir t. t. Be jos kolekcija negali egzistuoti, turtėti, be jos kolekcija ne augs, bet mažės. Pagrindinis fondas yra saugomas ir turtėja dėl „einamosios medžiagos“.
Jaunystėje ir vėliau, kai dar trūko patyrimo ir žinių, Edmundas prisimena praradęs didelės vertės darbų. O kaip būdavo skaudu, kai jau po sandėrio kataloge ar monografijoje surasdavo turėtą kūrinį. Pasitaikė nemaža ir kitokių išgyvenimų – yra tekę apsigauti, nusivilti, bet tai dar labiau įžiebdavo kolekcionavimo aistrą, dar kruopščiau vertė domėtis, gilinti žinias. Dabar jau garsų kolekcininką sunkoka apgauti ar įbrukti menkavertį daiktą. Bėgant metams, nuolat tuo domintis, didėja praktinis patyrimas, kaupiasi žinių bagažas, tobulėja nuojauta, kaupiama tos srities biblioteka, o visa tai praverčia kolekcionuojant.
Aišku, įsigyjant šiuolaikinių lietuvių dailininkų kūrinių tokių problemų nekyla. E. Armoška bendrauja su dailininkais ir dažniausiai paveikslai pas jį atkeliauja tiesiog iš dirbtuvių. Čia glūdi kai kas kita – nesuklysti ir atrasti dar nežinomą, bet gerą dailininką. Kolekcininkas irgi savotiškas menininkas, būtent jo surinkta kolekcija jį apibūdina.

Įsimylėjęs dailę
Dailė lydi žmogų nuo seniausių laikų. Ji atskleidžia žmonių gyvenimą ir istoriją, joje skleidžiasi mūsų rūpesčiai ir džiaugsmai, tai, kas laikina, ir tai, kas amžina. Dailėje slypinti universali tiesa įveikia laiką ir erdvę, pasiekia mus ir jaudina. Dailė yra mūsų gyvenimo veidrodis, nors kartais ir gąsdinantis atveriamais nepažįstamais toliais.
Edmundas mėgsta atsisėsti prieš paveikslą ir jį stebėti. Jam tai – žingsniai tylos ir jausmo link. Grožiesi meno formomis, išvysti nuostabų peizažą, natiurmortą ar žmogaus veidą – kartais liūdną, kartais nutviekstą šviesių minčių. „Mano skausmas nieko vertas, palyginti su jo“, – kažkas prasmingai pasakė, žvelgdamas į dailininko drobę. Žiūrovas, anot dailės kritikų, atsargiai bandė priartėti prie to, kas yra už paveikslo ribos, už tamsių potėpių skausmo, pabandė atrasti šviesą toje nevilties juodybėje ir tylą spalvų sąmyšyje. Žvalgaisi, stebiesi ir ilgainiui pradedi rimti. O visa tai vadinasi atradimu. Ir jeigu tikrai skaudėjo menininkui, skaudės ir žvelgiančiam į meno kūrinį.
Edmundas prisipažįsta, jog niekad nenorėjo meno kūriniu grožėtis vienas. Malonu, kai tą grožį regi ne tik jo artimieji, draugai, giminės, bet ir kiekvienas, besidomintis menu. Todėl Edmundas su savo kolekcijos kūriniais dalyvauja parodose, ne vieną jų surengęs savo gimtajame mieste Šiauliuose. Diena, kai atsidaro paroda, – šventė. Galerija atveria čion atėjusių kasdienybės duris ir kviečia juos mylėti meną, kaip mylime vienas kitą.
Edmundo Armoškos didžioji meilė – Nacionalinės premijos laureatas Šarūnas Sauka. Jis džiaugiasi galėjęs pridėti ranką prie šio dailininko kūrybos populiarinimo – jo kūrybos reprezentacinis albumas, Šarūno Saukos parodos Maskvoje ir Taline susilaukė milžiniško pasisekimo, o tose šalyse dar kartą įsitikinta, kokie dideli dvasios turtai yra Lietuvoje. Edmundas net kūrinio skirto Lietuvos tūkstantmečiui įkvėpėjas ir iniciatorius. Šiuo metu paveikslas puošia Lietuvos prezidentūrą Vilniuje. Tiesa, į prezidentūrą jis iškeliavo po parodos Šiaulių kultūros centre „Laiptų galerija“. Mecenatas
Edmundas pasakoja, kad jį pritrenkė skaičiai, jog 2011 metais didieji Lietuvos muziejai tegalėjo eksponatų pirkimui išleisti ne daugiau kaip po 20 tūkstančių litų. Tai kelis kartus mažiau už kelių mūsų biurokratų tuo metu vykusių turistinių gastrolių po Naująją Zelandiją išlaidas.
Kultūra, kaip žinoma, iš Europos Sąjungos fondų neremiama – tai valstybių vidaus reikalas, ir kai kurie mūsų vadovai taip ir supranta: kultūra Lietuvos europinėje ateityje tiesiog nereikalinga. Ir jeigu kalbame apie Lietuvą kaip „žmonių valstybę“ ar „piliečių valstybę“, tai tokia valstybė dabar negailestingai naikinama.
Edmundas išgyvena, kad mes nustojame būti valstybė, kurią vienija vienos tautos mintis, istorija ir kultūra. Įstoję į Europos Sąjungą, mes net nežiūrime, kokiais principais tvarkosi mūsų europinės šeimos broliai. O užtenka nueiti į Londono nacionalinę galeriją. Ten prie kas antro gal ir milijonus kainuojančio paveikslo parašyta: tokios ir tokios šeimos dovana. Ten visuomenei dovanojama pagerbti mirusių tėvų atminimą, dovanojama valstybės švenčių proga, ten dovanojama tiesiog iš prigimties dalytis su žmonėmis grožiu ir gėriu.
Edmundas džiaugiasi, kad savo vertingiausią rinkinio pažibą – XV amžiaus madoną – 30-čiai metų deponavo nacionaliniame Valdovų rūmų muziejuje. Gaila, kad kaip knygos apie Edmundą Armošką sudarytojas, šiam paveikslui skyriau per mažai dėmesio, o juk tai Lietuvos menui ir istorijai ypač reikšmingas eksponatas.
Ypač meno mecenato titulą Edmundas Armoška pateisina Šiauliuose. Mūsų miestui jis dovanojo Gerardo Bagdonavičiaus paveikslų, J. Janonio gimnazijos muziejui garsaus dailininko Č. Janušo paveikslą, Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčiai, kurią puošia ne vienas lietuvių dailės klasiko Jono Janulio tapytas paveikslas, įteikė dar vieną šio dailininko paveikslą „Pijus XI“, o Šiaulių vyskupijai skyrė arnotų kolekciją ir XVI amžiaus Nukryžiuotojo skulptūrą. Menotyrininkai pripažįsta, kad tai vienas vertingiausių medžio drožinių Lietuvoje. „Aušros“ muziejui Edmundas dovanojo lietuvių scenografų kūrinius, Leono Katino tapytų portretų kolekciją, o rugpjūčio 4 d. Frenkelio viloje atsidaro naujų Šiauliams dovanotų paveikslų paroda.

Du bičiuliai: Nacionalinės premijos laureatas dailininkas Šarūnas Sauka ir Edmundas Armoška.
Edmundo Armoškos archyvo nuotr.

Edmundą Armošką ypač glaudūs draugystės ryšiai sieja su Šiaulių kultūros centru „Laiptų galerija“. Kultūros centro direktorė Janina Ališauskienė sveikina į svečius atvykusį Edmundą Armošką.
Edmundo Armoškos archyvo nuotr.

Edmundas Armoška – Šiaulių garbės pilietis.
Edmundo Armoškos archyvo nuotr.

Parodos atidaryme. Edmundas Armoška su kolekcininku, Lietuvos Respublikos ministro pirmininko patarėju ryšiams su visuomene Viliumi Kavaliausku (kairėje) ir menotyrininku Viktoru Liutkumi.
Edmundo Armoškos archyvo nuotr.

Nuotrauka iš aštunto dešimtmečio albumo. Edmundas (dešinėje) su mama ir broliais (iš kairės) Edvardu, Vidūnu ir seserimi Rita.
Edmundo Armoškos archyvo nuotr.