Vieni piktinasi Vėlinių rimtį tarsi trikdančiu Helovinu. Kiti, o tiksliau – jaunoji karta džiaugiasi, kad prisimenant anapusinį pasaulį ir mirusiuosius bus dar viena labai gera proga kaip reikiant pašėlti. Nieko nepadarysi – tokia jau ta „amerikoniškoji“ šventė. Ir, pasirodo, visai čia ne amerikoniškas „išmislas“, o labai sena, net 2000 metų skaičiuojanti keltiška šventė, kuri laikui bėgant veikta ekonominių, socialinių, istorinių ir kitų veiksnių virto moliūgų ir persirengėlių fiesta. Šiandien iš Helovino sočiai užsidirba ir verslas – šokteli moliūgų pardavimai, šokių klubai, barai ir kt. puošiasi šiurpą keliančiomis dekoracijomis, o kraupiuose vakarėliuose dar guviau šėlstama ir švaistomi pinigai. O kur dar kostiumai, visokios smulkmenos, saldainiai ir kitos vaišės…Betgi ką gi ši tiesų švenčiame su Helovinu ir kam gi tas moliūgas?
Kęstučio PABIJUTO pieš.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ

Keltų šventė
Amerikos skaityklos koordinatorė vyriausioji bibliotekininkė Roma Baristaitė papasakojo apie Heloviną. Pasak jos, viskas prasidėjo ne Amerikoje. Prieš daugiau nei 2000 metų Heloviną švęsti pradėjo keltai, gentys gyvenusios dabartinės Airijos, Jungtinės Karalystės, Šiaurės Prancūzijos teritorijoje. Keltų naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1-ąją, o naujųjų metų išvakarių šventė buvo rengiama keltų mirties viešpaties Samhaino garbei, aukščiausio dievo pagonybės hierarchinėje sistemoje.
Galima sakyti, kad esminis gamtos reiškinys yra mirtis ir gyvenimas. Tad perėjimas iš senųjų metų į naujus buvo siejamas su visais gamtiniais reiškiniais. Rudenį keičia žiema, derlingasis produktyvusis periodas užleidžia vietą šalčiui, tamsai, nežinomybei ir baimei. Tad susisiejo praktiniai dalykai – žmogus turėjo turėti pasirengęs atsargų, kad išgyventų iki kito derliaus, arba kitaip tariant, iki kitos ateities.
„Kitas dalykas – mistinis: kadangi žmonės tikėjo pomirtiniu gyvenimu, kuris jiems buvo nežinomas, bauginantis, tai persikėlė ir į šventės simboliką. Buvo manoma, kad tuo metu prisikelia visi mirusieji ir būtent tą naktį jie sugrįžta pas gyvuosius, net apsilanko jų namuose. Ir čia yra tradicija, kad juos turi pamaitinti, tad buvo nešamos vaišės jiems pasisotinti. Mirties faktas ir įsivaizdavimas, nesvarbu, kad tai artimųjų sielos, baugino. Žmonės mirusiuosius įsivaizdavo ne tuo fiziniu pavidalu, kuriuo jie gyveno žemėje, bet kažkodėl su siaubo elementais“, – sako R. Baristaitė. Dėl to atsiranda ir kaukės, ir įvairiausi „aprėdai“, tarp jų – ir giltinės.
Ir dar buvo toks nerašytas pamąstymas: mirusieji sugrįždavo į namus ir, jeigu nerasdavo šeimininkų namuose, tuomet pasilikdavo. Norėdami apgauti vėles, gyvieji į gatves irgi išeidavo apsirengę siaubą keliančiais kostiumais. Helovinas iš anglų kalbos išvertus reiškia visų šventųjų išvakares. R. Baristaitė pastebi, kad ir lietuviškose tradicijose yra sąsajų su Helovinu: „Helovino papročių turime, tik jie išsisklaidę į kitas progas ir kitas šventes“, – paaiškina Amerikos skaityklos koordinatorė.

Helovinas perėmė kitus papročius
Kai keltus užkariavo romėnai ir keltai tapo romėnų imperijos dalimi, skirtingos kultūros šiek tiek niveliavosi. „Iš romėnų perimta garbinama vaisių ir derliaus ir medžių deivė, kurios simbolis buvo obuolys. Helovine atsiranda visokios varžybos, kai reikia obuolius gaudyti ir t. t.“, – sako R. Baristaitė.
Vėliau, kai europiečiai ėmė traukti į Ameriką, jie atsivežė savo kultūras, savo pasaulėžiūras, savo religijas. Amerikoje Helovinas pradėtas švęsti tiktai XIX a. antrojoje pusėje, kai airių emigrantai atsivežė šią tradiciją.
Pirmieji bandymai švęsti Heloviną buvo ne visose provincijose ir ne visose apgyvendintose Amerikos teritorijose šventė prigijo. Protestantai net neleido archajinei religijai klestėti.

Moliūgo eksploatavimas. Arba kraupusis Džekas
Moliūgas nėra pirminis ir tiesioginis Helovino simbolis. Daržovės dekoravimas, skaptavimas yra airių tradicija. Iš airių folklore yra padavimas apie Džeką, kuris buvo labai šykštus ir godus. Iš kiekvienos situacijos jis bandydavo išpešti sau naudos ar dar kaip nors pasipelnyti. Sykį jis velnio paprašė, kad jam padėtų nuskinti obuolius. Velnias įlipo į medį ir skynė tuos obuolius, o Džekas ėmė ir po obelimi pastatė kryžių. Velnias nebegalėjo išlipti, o Džekas pažadėjo patraukti kryžių, jeigu jo siela niekada neatiteks velniui. Taigi kai Džekas numirė, jo dangun nepriėmė (juk jis buvo blogas), o pas velnią irgi nebegali pakliūti – sandėris yra sandėris. Prie pragaro vartų tarsi pasijuokdamas velnias iš pykčio ištraukė degančią anglį ir metė į Džeką.
Tai štai jis miręs ir neturi vietos nei danguje, nei pragare, todėl tapo amžinu klajokliu, kuris pasišviečia kelią žarija, bet jos negali rankoje laikyti, nes karšta, tad ją įsideda į ropę. Taip ir atsirado „Jack of the lantern“ – „Džekas žibintas“ – išskaptuotas kraupus žmogus-žibintas. „Airiai skaptavo ropes arba runkelius. Ir tik paskui, kai airiai atvyko į Ameriką, pradėjo skaptuoti moliūgus, kurie ir minkštesni, ir lengviau pasiduodantys skaptavimui“, – sako R. Baristaitė.
Yra tokia statistika, kad šiandien vienas ketvirtadalis metinės saldainių apyvartos būtent yra per Heloviną. Taigi yra komercinė pusė – atneša šventė naudos ir pelno.
Ir vis dėlto R. Baristatė šioje Helovino šventėje nemato nieko blogo. „Ką Helovinas kviečia švęsti? Manyčiau, verčia susimąstyti, kad gyvename laikinai, yra kita mūsų būsena – mirtis. Galų gale prisimename mirusius. Jeigu tikime pomirtiniu gyvenimu ir mirusiaisiais, kurie per Heloviną kažkokiu pavidalu mus aplanko, jie tikrai nenorėtų, kad mes liūdėtumėme ir verktumėme. Jie tiesiog su mumis norėtų pašėlti dar kartą“, – šypsosi R. Baristaitė.

Norėdami apgauti vėles, gyvieji į gatves išeidavo apsirengę siaubą keliančiais kostiumais. Ir dabar ši tradicija gyva, tik dabar jau susijusi su pramogomis, o ne su tikėjimu.
Artūro STAPONKAUS nuotr.