Balandžio 26, 27 d. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras žiūrovus pakvies į režisieriaus, audiovizualinių eksperimentų teatro „Kosmos Theatre“ įkūrėjo ir meno vadovo Žilvino Vingelio premjerą „Orfėjas“ pagal prancūzų rašytojo Jeano Cocteau pjesę „Orfėjas“. Pagrindinį – Orfėjo – vaidmenį spektaklyje atlieka puikiai žiūrovams pažįstamas VVMT trupės aktorius Tomas Rinkūnas. Apie repeticijas, kūrybinius premjeros procesus, darbą su režisieriumi ir J. Cocteau kūrybą su Tomu Rinkūnu kalbėjosi Valstybinio Vilniaus mažojo teatro komunikacijos koordinatorė Kornelija Anelauskaitė.

Papasakok plačiau apie spektaklio kūrybinį procesą: kaip vyksta repeticijos, ką išgyveni kurdamas Orfėjo vaidmenį?

Procesas vyksta sklandžiai, gražiai dirbame, nesipykstame, susišnekame, kas yra labai svarbu. Dabar kaip tik priėjome etapą, kai jau gimsta tam tikri momentai, leidžiantys atrasti vaidmenis, „kabintis“ už jų. Pačioje proceso pradžioje sėdėdavome su tekstais rankose nesuprasdami, kas apie ką, todėl ieškojome formos, stilistikos, kaip visa tai aprėpti, kur link judėti. Paskui pajutau, kad režisierius Žilvinas Vingelis bando apskaičiuoti, kokiu keliu mums eiti, kokią stilistiką, formą, vaizdą naudoti, ir tada pasidarė aiškiau. Tuomet davėme sau laiko pasimaudyti, pasiniurkyti mažesnėse situacijose, scenelėse, etiuduose, paieškoti, kaip tas žmogus, kurį scenoje kuri, reaguoja, koks jo elgesio modelis. Na, o tada gimsta teatrinis personažas, nors aš šio žodžio savo darbo metodikoje nelabai mėgstu ir priimu, man jis toks archajiškas... Manau, dabartinis teatras yra ne apie personažus, o apie žmogaus susidėliotą psichologiją ir jo siekius scenoje. Aš kuriu ne personažą, o žmogų. Nes scenoje esu ne Tomas Rinkūnas, o kitas žmogus. Todėl man žodis „personažas“ yra labiau stereotipinis. Galvoju, kad personažas gali būti spektaklyje vaikams, o čia tu konstruoji žmogų – kaip jis reaguoja, kaip veikia, kalba greitai ar lėtai. Tas tariamas personažas manyje gimsta po penkto ar šešto spektaklio, nes pirmieji pasirodymai visada būna chaotiški – juk tai pirmas susitikimas su žiūrovu, tad būna daug jaudulio. 

Kaip sekasi dirbti su premjeros „Orfėjas“ režisieriumi Žilvinu Vingeliu, spektaklio kūrybine komanda? Ką naujo, nepažinto atrandi?

Dažniausiai teatriniuose procesuose aš pastebiu užknisančius dalykus, o čia to tikrai nėra, niekas nelenda į akis, visi dirba savo darbą. Žilvinas labai konkrečiai įsivaizduoja, kaip turi atrodyti visas piešinys. Juk aktorius yra tik dalis, tik vienas potėpis iš viso paveikslo, aktorius nėra pagrindinis visa ko variklis. Spektaklis yra daugelio dalykų visuma. Todėl kurdamas bandai daryti viską, kad būtų lengva kurti režisieriui, nes tada nauda abipusė. Su Žilvinu teatre dirbu pirmą kartą, bet esame pažįstami iš anksčiau. Kai dirbau režisieriaus Artūro Areimos teatre, Žilvinas tuomet ten atliko praktiką. Pamenu, buvome su teatru išvykę į Edinburgą, kur mėnesį rodėme spektaklį. Su Žilvinu mėnesį kartu gyvenome, teko ir bendroje virtuvėje dešreles kepti. Tad pažintis su juo nebuvo nauja, stebėdavau socialinėje erdvėje, ką jis daro, kuria.

Ar jau atradai, kuo Tau pačiam artima, įdomi Jeano Cocteau asmenybė, kūryba, jo sukurtas, kaip tu sakai, ne personažas, o žmogus, radai panašumų su juo?

Pasakysiu atvirai, nes nemėgstu vynioti į vatą. Man siurrealizmo forma be galo patinka, bet pati pjesė nepatiko – tai lyg senovinis scenų kratinys – nesuprasi, kokių ingredientų į jį pridėta. Esu pripratęs prie psichologinių pjesių, dramų, kuriose istorija rutuliojasi po truputį, kur aiški pradžia, kulminacija, atomazga, finalas, o Jeano Cocteau pjesėje greta šių pagrindinių dalykų „prifarširuota“ neaišku ko – lyg tortas su silke (juokiasi). Bet aiškiau pasidarė po filosofo Gintauto Mažeikio paskaitos teatre – tada ėmiau lengviau priimti J. Cocteau kūrybą. Po paskaitos supratau, kad reikia į visą siurrealistinę kūrybą žiūrėti bendrai, neieškoti didelės logikos jungimuose arba sekos pateisinimo. Ne veltui tai ir yra siurrealizmas – čia scena keičia sceną. Tikrai būna, kad viena scena apie vieną, o kita jau visiškai prieštarauja pirmajai, jeigu remtumeisi ta čechoviška logika. Tai buvo vienas iš sudėtingesnių kūrybinių momentų, bet po minėtos G. Mažeikio paskaitos „atsileido vadelės“ ir pradėjau nebekreipti dėmesio, kad vienoje scenoje tavo veikėjas apie tai net negalvojo, o kitoje jau šventai tuo tiki. Žinoma, kai teatrinį piešinį scenoje papildė vizualiniai, muzikiniai sprendimai, pasidarė paprasčiau.

Ar turi savo teatrinį įkvėpėją arba ką nors, kas Tave įkvepia ieškojimams kūrybinio proceso metu? Ar savo veikėją kuri labiau iš intuicijos?

Aš viską darau labiau intuityviai, ir kiekvieną kartą, kai kuriu naują žmogų ar veikėją, mane įkvepia visa aplinka ir tai, kas tuo metu vyksta. Nesistengiu spausti situacijos, nerti į skaitymus, filmų peržiūras ar kt., tai ne mano metodika. Manau, kad žmogus visada turi domėtis literatūra, teatru, kinu, kad bet kokioje situacijoje, pokalbiuose, diskusijose ar pradedant kurti personažą turėtų už ko „užsikabinti“. Todėl, jeigu matau, kad man tikslingai trūksta informacijos, galiu paieškoti, pasiskaityti, bet tikrai nėra taip, kad neriu į visa tai stačia galva. Laisvalaikiu stengiuosi nuo teatro visiškai atsiriboti, perjungti smegenis ir leisti joms pailsėti. Kuo labiau jos pailsėjusios, tuo lengviau iš pasąmonės ištraukiu tuos instrumentus, kurių esu prikaupęs. Čia taip pat galima prisiminti posakį „Ko neprivalgei, to neprilaižysi“. Nes dabar per mėnesį „prisikrauti bagažą“ ar sukurti naują Orfėją yra nerealu. Todėl naudoju tuos dalykus, kuriuos esu išgyvenęs, patyręs anksčiau. Kartais mes juos pamirštame, bet juk žmogus per savo gyvenimą prikaupia įvairiausių patirčių.

Šiek tiek apie tai užsiminei, papasakok, koks Tavo laisvalaikis, kur mėgsti nukreipti mintis nuo teatro?

Mane atpalaiduoja labai paprasti dalykai: mėgstu paskaityti lengvą literatūrą, komiksus, anime žanrą, kuris nukelia į kitą pasaulį. Arba paklausyti kokios nors tinklalaidės apie žvaigždynus, kosmosą, pasidomėti moksline fantastika. Patinka ir šiaip gulėti, nieko nedaryti, gaminti valgyti, tvarkytis buityje. Tokie dalykai labai padeda galvoje „perjungti kitą kanalą“, nes kai gamini valgyt, galvoji apie bulvę, pipirus, prieskonius. Mėgstu pasivaikščioti gamtoje, vasarą nusimaudyti ežere, rudenį grybų paieškoti, tik kad to laisvo laiko nelabai yra... o jeigu ir yra, tai tą laisvą laiką „suvalgo“ buitis. Tada bandau buitį paversti alternatyviu užsiėmimu, leidžiančiu pailsėti psichologiškai.

Ką naujo išsineši iš „Orfėjo“ proceso? Gal nebūtinai kaip aktorius, o kaip žmogus kažką atradai, naujo įgavai?

Kol kas dar per anksti apie tai kalbėti, reikia palaukti premjeros, kol nusės tos kūrybinės drumzlės, nes dabar visko daug. Reikia palaukti, kol išsigrynins tam tikri dalykai, ir galbūt po premjeros, savaitėlę pailsėjęs, galėsiu pasakyti, kas naujo įvyko mano gyvenime. Nes šiuo metu atrodo, kad vyksta ta pati rutina. Iš tikrųjų kiekviena repeticija, kiekvienas vaidmens kūrimas yra nauja, bet kas naujo iš „Orfėjo“ proceso šiuo metu, atvirai kalbant, dar negalėčiau pasakyti.

Kaip manai, koks žiūrovas turėtų išvysti premjerą „Orfėjas“, kam jis skirtas? Ar daugumai, ar kaip tik specifinio skonio, garsaus serialo „Twin Peaks“ mėgėjams?

Aš manau, kad „Orfėjas“ yra skirtas labai plačiai auditorijai. Jis turėtų būti teatralus tiek vizualine, tiek vaidybine prasme, o šiais laikais man teatralumas tampa brangus. Kažkada tai buvo absoliutus teatro pagrindas, be jo niekas neįsivaizdavo, kaip kitaip teatras galėtų funkcionuoti. Dabar jau daug laiko yra nuo to bėgama, bandoma teatrą kurti kinematografiškai, kas irgi nėra blogai. Aš priimu viską, kas vyksta, teatras yra įvairus ir tuo įdomus. Tiesiog gal dabar toks etapas – po mėnesio man sueis 40 metų, ir aš grįžtu prie savo teatro ištakų, prie teatralumo, bet gerąja prasme. Prie gerojo Oskaro Koršunovo, Rimo Tumino, Eimunto Nekrošiaus teatralumo. Žinoma, yra ir blogasis teatralumas, kuriam būdingi pastatyti balsai, klasikiniai, senoviniai kostiumai, toks „teatras vardan teatro“. Arba performatyvus teatras, kur staiga atsiranda stand upai, daug improvizacijos, begalė keiksmažodžių, daug gatvės teatre. Viskas gerai, aš pats esu per tai perėjęs, bet paskutiniu metu vėl gręžiuosi į tą senąją gerąją teatro magiją. Manau, kad šis spektaklis turėtų būti gražus ir vizualiai, ir vaidybiškai. Numatoma spektaklio trukmė taip pat labai gera – apie dvi valandos. Šiais laikais žmonės skuba ir vengia ilgų spektaklių, man pačiam 3–4 valandų spektaklis ar filmas yra per daug. Tad manau, kad spektaklyje turėtų nepavargti ir jaunas žiūrovas, ir vyresnis žiūrovas.

Ar turi savo mėgstamiausią spektaklį arba tokį, kurį matei daug sykių ir eitum dar kartą?

Visa režisieriaus Oskaro Koršunovo kūryba iki spektaklio „Miranda“ man buvo didžiausias teatro įkvėpimas ir pavyzdys Lietuvoje ir tai, ką galėčiau žiūrėti keletą kartų. Galima vardinti visus spektaklius: „Meistras ir Margarita“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Hamletas“, „Dugne“. Aš nesu matęs gyvai jo pirmųjų darbų, nes buvau dar per jaunas, bet O. Koršunovo kūryba pradėjau domėtis nuo spektaklio „Shopping and Fucking“ – tai buvo pirmasis mano pamatytas šio režisieriaus spektaklis.

Ar gali paminėti kokį nors spektaklį, kuris padarė didelę įtaką pasirenkat aktoriaus profesiją?

Taip, režisieriaus Igno Jonyno spektaklis „Naktis prieš pat miškus“ Valstybiniame jaunimo teatre. Tuo metu tai buvo fainas reikalas, aš buvau jaunas, o ten scenoje vyko kažkokia šyza, veiksmas apie psichotropines medžiagas, man tuo metu buvo kieta į visa tai žiūrėti. Pamenu, žiūrėjau į aktorius ir galvojau, kaip turėtų būti faina jiems scenoje. Tuo metu man tai buvo esminis spektaklis. Prisimenu, kad turėjau pokalbių apie teatrą, apie gyvenimą teatre su Jaunimo teatro aktoriumi Tomu Kizeliu. Tai tikrai vienas iš svarbiausių momentų, kai pagalvojau, kad pabandysiu eiti šiuo keliu, nes man pasidarė įdomu. O prieš aktorinį aš norėjau stoti į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją (sutr. LKA), nes labai sportavau, profesionaliai užsiėmiau boksu, priklausiau Šaulių sąjungai. Toje srityje buvau nemažai pasiekęs ir norėjau savo gyvenimą sieti su karyba, bet paraleliai lankiau fortepijono klasę muzikos mokykloje, su minėtu Tomu Kizeliu turėjome bendrą džiazo klasę, jis mane pakvietė į teatrą, ir tada per kokį pusmetį viskas apsivertė aukštyn kojom. Aš net buvau įstojęs į LKA – tereikėjo tik mane patvirtinti. Bet niekada nesigailėjau dėl savo pasirinkimo, nelabai įsivaizduoju, ką dar be šios profesijos galėčiau veikti. Matyt, ją taip myliu, kad net neįsivaizduoju, kokia galėtų būti kita alternatyva, kurią lygiai taip pat pamilčiau, kai net negalvoju, kad dirbu ar einu į darbą. Einu į gyvenimą, einu į teatrą.

Trumpai apie spektaklį

Ši pjesė (originalus pavadinimas „Orphée“) – ne tik pirmasis J. Cocteau stambus kūrinys teatrui, bet ir pirmasis šio menininko bandymas imtis Orfėjo temos, vėliau lydėjusios jį visą kūrybinį gyvenimą. Pjesės siužetas apjungia klasikinio teatro, siurrealizmo, dadaizmo ir vizualiųjų menų tradicijas. Istorinė ir menotyrinė pjesės reikšmė nenuginčijama, o jos pastatymų Lietuvos teatro istorijoje beveik nėra. Pasak rež. Ž. Vingelio, pagrindinės pjesės temos – tikrovės ir sapno, gyvenimo ir mirties, kūrybinių ambicijų ir asmeninės laimės priešprieša. Veiksmo vieta – jaunos šeimos (Orfėjo ir Euridikės) namai Trakijoje, įgaunančioje XX a. 3-iojo dešimtmečio Paryžiaus bruožų. Orfėjas, siurrealistinio sąmonės srauto poetas, siekia parašyti genialų eilėraštį artėjančiam masinio populiarumo poezijos konkursui. Jo kūrybinis metodas – namuose apsigyvenusio arklio tardymas, viliantis pertvarkyti visą poeziją. Pamiršta ir atstumta Euridikė randa paguodą stikliaus Ertebizo draugijoje. Deja, labai greitai paaiškėja, kad nei Ertebizas, nei arklys nėra tie, kuo dedasi... Spektaklyje bus galima išvysti trijų kartų aktorių ansamblį, intermedialius sceninius sprendimus, taip pat – chirurgus aukštalipius, stikliumi dirbantį Angelą Sargą, durimis Mirčiai virtusius veidrodžius ir kitus siurrealistinius įvaizdžius, tapusius J. Cocteau ir spektaklio kūrybinės komandos kuriamo pasaulio dalimi.

Spektaklio kūrybinė komanda: režisierius – Žilvinas Vingelis, pjesės autorius – Jeanas Cocteau, scenografijos autorė ir kostiumų dailininkė – Dovilė Gecaitė, kompozitorius – Andrius Šiurys, videomenininkas – Rimas Sakalauskas, šviesų dailininkas – Simas Sirutavičius, choreografas – Mantas Stabačinskas, režisieriaus padėjėjas – Andrius Merkevičius. Vaidina: Tomas Rinkūnas, Agnė Šataitė, Kasparas Varanavičius, Valda Bičkutė, Arvydas Dapšys, Greta Šepliakovaitė, Tomas Stirna, Lukas Dirsė, Robertas Petraitis.

Valstybinio Vilniaus mažojo teatro premjerą „Orfėjas“ galite išvysti balandžio 26, 27 d. 18.30 val. Bilietus platina bilietai.lt ir teatro kasa.

Nuotraukos > https://we.tl/t-AwPQ9mP6OO

Pranešimą paskelbė: Kornelija Anelauskaitė, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras
Į viršų