A. Vilbikas – Lietuvos teisininkas, teisėjas, Šiaulių miesto politinis ir sporto veikėjas. Jis yra knygų „Šiaulių apygardos teismų istorija“, „Teismai ir teisėjai Lietuvoje 1918–2008“ ir daugybės publikacijų apie Lietuvos teismus autorius. Šį kartą „Šiaulių naujienų“ skaitytojams jis pateikia labai įdomią ir praktiškai mažai žinomą temą apie vaikų teisinę padėtį Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje XVI amžiaus pabaigoje.

Nuo kada LDK buvo ginamos vaiko teisės?
Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje vaikai atsiradę iš teisėtos santuokos įstatymų buvo ginami nuo jų pradėjimo, nes žmogaus pradėjimas buvo prilygintas žmogaus gyvybei. Numatyta negimusio vaiko interesų apsauga, apsauganti būsimo pavedėtojo turtinius interesus. Vyrui mirus, bajorei buvo draudžiama šešis mėnesius tekėti, kad būtų galima nustatyti, ar vaikas gimė teisėtai, nustatyti jo tėvystę, to nepadarius ir jai ištekėjus, ji prarasdavo savo vyro užrašytą kraitį. Taip buvo ginamos naujagimio teisės, apsaugant juos nuo neteisėto nušalinimo nuo paveldėjimo, dėl savanaudiškų motyvų.

Kokios pasekmės atsirasdavo vyrams dėl neatsargumo panaudojus smurtą prieš besilaukiančią moterį?
Dėl neatsargumo sužalojus nėščią moterį ir to pasėkoje pagimdžius negyvą kūdikį, kaltininkas pagal luomą privalėjo atlyginti žalą ir kartu keturiems metams buvo baudžiamas pilies kalėjimu. „O dėl mirusio kūdikio (privalėjo, aut. pastaba) atgailauti prieš Poną Dievą: per metus keturis kartus, per didžiąsias krikščioniškas šventes prie bažnyčios durų ant alkūnių ant žemės parkritęs savo nuodėmę įeinantiems ir išeinantiems žmonėms išpažinti, o po to pasižadėti būti atsargiam, kad to niekad nebeatsitiktų“ (Trečiasis Lietuvos statutas XI sk. 15 str.). Žuvus moteriai kartu su būsimu kūdikiu, kaltasis baudžiamas mirties bausme, o piniginė kompensacija (galvapinigiai) išieškomi iš jo dvaro ir išmokami žuvusiosios artimiesiems.

Kokiam luomui priklausydavo gimęs vaikas?
Vaikus su tėvais turėjo sieti kraujo giminystė. Vaiko ir tėvo kraujo ryšys turėjo didelės reikšmės kuriam iš luomų priklausys gimęs vaikas. Vaiko motina galėjo būti ir žemesnio luomo. Vaiko luomas priklausė nuo kraujo ryšio su tėvu. Vaikas ir žmona tapdavo bajorų luomo, jeigu juo buvo tėvas. Vaikui tekdavo tėvo pavardė ir naudojosi jo luominėmis privilegijomis bei visuomenine padėtimi. Netekus tėvų vaikai privilegijų neprarasdavo. Mirus tėvui vaikai likdavo tėvo luomo, o jei motina būdama žemesnio luomo ir ištekėdavo už savo luomo asmens, jos pirmo vyro vaikai būdavo bajorų luomo, o antro vyro vaikai – pagal jos žemesnį luomą.

Kokios pasekmės atsirasdavo vaikui, kai tėvas įvykdydavo kriminalinį nusikaltimą?
Tėvui įvykdžius valstybinius nusikaltimus: pabėgus į priešų žemę ir išdavus tėvynę, sukėlus muštynes Didžiojo kunigaikščio dvare, užmušus bajorą dvikovoje, vaikų luominė padėtis nepasikeisdavo. Tokiu atveju kaltininkas netekdavo visų luominių privilegijų ir savo nekilnojamojo turto. Tačiau vaikai turintys savo asmeninėje nuosavybėje turto, tuo turtu už tėvą neturėjo atsiskaityti. „Jeigu tas išdavikas bėgantis į priešų žemę būtų sugautas, tas gyvybės ir garbės netenka, <...> jo vaikai prie kilmės taip ir prie savo tėvo dvarų pasilikti turi <..>. (Trečiasis Lietuvos statutas I sk. 6 str.) Nuteisus tėvą mirties bausme už nužudymą, vaikai nenukentėdavo, išskyrus tai, kad iš kaltininko turto turėjo būti išmokami galvapinigiai. Nužudžius vaikų tėvą, vaikai turėjo teisę į piniginę kompensaciją (galvažudinę).

Ar šeimoje galėjo būti abejojama vaiko kraujo ryšiu su tėvais?
Vaiko gimimas teisėtoje šeimoje dar nereiškė, jo kraujo ryšio su abiem tėvais. Bet kuris iš tėvų turėjo teisę pareikšti, kad vaikas nėra susietas su abiem tėvais kraujo ryšiu. Tėvas tai galėjo padaryti iš karto gimus vaikui, nes tolimesnis jo gyvenimas kartu su vaiku ir žmona automatiškai reiškė vaikų teisėtumo pripažinimą. Viešas paskelbimas, kad vaikas yra neteisėtas turėjo būti pagrįstas rašytiniais įrodymais arba liudytojų priesaikomis. To neįrodžius, atsirasdavo teisinės pasekmės už apšmeižimą: kad vaiką pagimdė ne ta motina ir jis yra neteisėtas, šmeižikas galėjo būti nubaustas „dvigubai keturiasdešimtimis kapų grašių " ir tuoj pat teisme privalėjo paneigti savo pasakytus žodžius, sakydamas „jeigu sakiau ant tavęs, kad tu lyg būtum buvęs netikros motinos neteisėtas sūnus, tai lojau ant tavęs kaip šuo“ (Trečiasis Lietuvos statutas III sk. 28 str.)  Jeigu apkalbėtojas dėl savo užsispyrimo teisme atsisakydavo tai daryti, jis turėjo būti patalpintas į pilies kalėjimą iki kol nuspręs pasakyti nurodytus statute žodžius ir sumokės paskirtą kompensaciją ir teisėjas jam jokio atleidimo nuo paskirtos bausmės taikyti negalėjo.

Ar keitėsi neteisėto vaiko statusas vyrui vedus neteisėto vaiko motiną?
Vaikai gimę santuokoje, tačiau nuo kitos moters buvo neteisėti vaikai (benkartai). Tokių vaikų statusas nesikeitė net ir tuo atveju, jeigu su vaikų motina, mirus žmonai, buvo sudaroma oficiali santuoka. Vaikai gimę po šios santuokos sudarymo, neįgydavo teisėtų vaikų teisių ir buvo laikomi neteisėtais vaikais. Neteisėti vaikai negalėjo paveldėti savo tėvo nekilnojamojo turto.

Ar galėjo tėvas išsižadėti vaiko?
Neteisėtu taip pat buvo pripažįstamas vaikas, kurio išsižadėjo tėvas būdamas gyvas (testamentu to padaryti jis neturėjo teisės) arba jam gimus nepripažino savo sūnumi. Bet tai turėjo būti padaryta ne iš keršto ar pykčio savo vaikui ar žmonai. Išsižadėjimas reiškė ir palikimo iš vaiko atėmimą.  

Kokios buvo pasekmės sudarius santuoką su giminaičiais?
Moteris ir vyras žinodami, kad yra iki ketvirtos kartos giminaičiai ir sudarę santuoką, privalėjo ją nutraukti ir netekdavo savo nekilnojamojo turto. Vaikai gimę tokioje santuokoje, po jų mirties, jokio turto nepavedėdavo ir buvo laikomi neteisėtais vaikais. Jeigu tėvai susituokė nežinodami apie savo artimą giminystę, privalėjo abu prisiekti ir santuoką nutraukti. Tai atlikus, dvarų ir turto neprarasdavo, o vaikai po jų mirties galėjo turtą paveldėti.  

Kokios bausmės buvo už neteisėto vaiko nužudymą?
Nužudžius neteisėtą vaiką, reikalauti piniginės kompensacijos teisme turėjo teisę tik motina, o jos, ar kito asmens, kuris pagal statutą galėjo pateikti ieškinį teismui dėl piniginės kompensacijos (galvažudinės), nesant, kaltininkas teismo bausmės išvengdavo. Neteisėtų vaikų padėtis šiuo požiūriu buvo blogesnė, net už nelaisvąjį žmogų.

Ar Lietuvos statutai numatė įvaikinimą?
Lietuvos statutai nenumatė nei savų neteisėtų nei svetimų vaikų įvaikinimo.

Ar tėvai atsakydavo už vaikų nusikaltimus, o vaikai – už tėvų?
Vaikai už tėvų nusikaltimus neprivalėjo atsakyti, kaip ir tėvai už vaikų: „niekas už jokį nusikaltimą neturi būti nubaustas ir nuteistas, tik tas, kuris pats dėl ko kaltas bus, nes to Dievo teisė ir krikščioniškasis teisingumas moko“ (Trečiasis Lietuvos statutas I sk. 18 str.).

Kokiomis bausmėmis buvo baudžiami vaikai?
Atsakomybė vaikams atsirasdavo tik jiems sulaukus 16 metų. Iki to amžiaus vaikams bausmės už įvykdytus nusikaltimus, nors už juos ir buvo numatyta mirties bausmė arba kankinimai, buvo pakeičiamos į pinigines baudas, kurias turėjo sumokėti tėvai iš vaiko dalies. Jeigu vaikas turto neturėdavo, tada privalėjo dirbti pas nukentėjusįjį skaičiuojant metus už kapą grašių (kapą sudarė 60 lietuviškų grašių, tuo metu karvė kainavo 40 grašių), žemesnio luomo vaikai atsakė tokia pačia tvarka, kaip ir bajorai. Jeigu vaikas pakartotinai padarydavo nusikaltimą ir buvo sulaikomas nusikaltimo vietoje, buvo baudžiamas kūno bausmėmis.

Ar turėjo teisę vaikai ieškoti kompensacijos už nužudytus tėvus?
Vaikai, būdami nepilnamečiais, kurie neteko tėvo ar tėvų juos nužudžius, neturėjo teises savarankiškai ieškoti piniginės kompensacijos (galvapinigių), tai turėjo atlikti jų giminės ar globėjai, tačiau jiems sulaukus pilnametystės, priteisti pinigai jiems buvo perduodami. Jeigu to giminės ar globėjai nebūdavo padarę, tai vaikai sulaukę pilnametystės turėjo patys teisę „ieškoti teisingumo už tėvų galvą“ (Trečiasis Lietuvos statutas XI sk. 45 str.) ir tam senatis nebuvo taikoma.  

Kam buvo priteisiama kompensacija sumušus ar sužeidus nepilnamečius vaikus?
Sumušus ar sužeidus nepilnamečius bajorą ar bajoraite kaltininko kaltė galėjo būti įrodinėjama tėvo, ar brolių priesaika, kurie turėjo teisę kreiptis į teismą ir kompensacija pagal nukentėjusiojo luomą, buvo priteisiama tam kuris kreipėsi į teismą ir prisiekė. Jeigu nusikaltimas buvo padarytas niekam nematant, kaltininkas atsakomybės galėjo išvengti.  

Kas vykdydavo priimtą teismo sprendimą?
Teismo sprendimo vykdymas pagal statutus teko nukentėjusiajai pusei.

Ar tėvai galėjo išsižadėti savo vaikų?
Vaikų ir tėvų santykiai turėjo tam tikrų ypatybių. Tėvai galėjo išsižadėti savo vaikų Trečiajame Lietuvos statute numatytais atvejais, jeigu: sūnus arba duktė, pykčio metu pasikėsintų ranka suduoti, suduotų arba pastumtų vieną iš tėvų, (be to nukentėjęs su skundu pasikreipęs į teismų, galėjo kaltininką, nubausti dar ir mirties bausme); vaikai be tėvų valios ir žinios atimtų jų turtų; dėl pykčio „tėvus persekiotų dėl mirties bausmės“ (Trečiasis Lietuvos statutas IV sk. 13 str.); atsisakytų laiduoti už tėvus teisme; duktė paleistuvautų; vaikai nesirūpintų savo senais tėvais netenkindami jų poreikių; tėvams patekus į nelaisve atsisakytų juos išlaisvinti ar išpirkti, o jų turtu naudotųsi. Vaikų galima buvo išsižadėti tik tai įrodžius „aiškiai ir teisiškai“ (Trečiasis Lietuvos statutas IV sk. 13 str.) teisme, išsižadėjimas reiškė vaikų nušalinimų nuo palikimo.

Ar tėvas turėjo teisę perleisti savo prievolę atlikti karo tarnybą savo sūnui?
Tėvas turėdamas ne mažiau kaip aštuoniolikos metų amžiaus sūnų, tinkamų karo tarnybai, turėjo teise įpareigoti juos už save dalyvauti atliekant karinę prievolę ir dalyvauti kare.

Ar vaikai turėjo pareigų tėvams?
Kaip matyt, iš virš išvardintų atvejų, vaikai turėjo tinkamai elgtis su savo tėvais, saugoti jų turtą, nešmeižti jų, laiduoti už juos teismuose, dorai elgtis, išlaikyti tėvus senatvėje, išpirkti tėvus patekus į priešo nelaisvę, jei naudojasi jų turtu, kitaip tėvai jų galėjo išsižadėti, ir jų statusas pasikeisdavo ir jie tapdavo neteisėtais vaikais su statute numatytomis pasekmėmis.

Koks laisvo žmogaus vaikų likimas?
Jeigu tėvas būdamas laisvas žmogus nusikalsdavo ir dėl padarytos žalos buvo atiduotas į nelaisvę ją atidirbti, mirė, tą turėjo padaryti vaikai, nepriklausomai nuo žalos dydžio. Vaikai negalėjo žalos atidirbinėti ilgiau kaip 7 metus.

Laisvas žmogus, badmečio metu, galėjo savo vaikus parduoti į nelaisvę, o pasibaigus badui juos išpirkti, jeigu išpirkimui neturėjo pinigų – pats už skolą turėjo atidirbti.

Koks nelaisvo žmogaus vaikų likimas?
Tuo metu nelaisvo tėvo vaikai buvo laikomi „kilnojamuoju turtu“ (Trečiasis Lietuvos statutas V sk. 2 str.), jis parduotas negalėjo būti išpirktas.

Kaip atsakydavo tėvai nužudę savo vaiką, o vaikai – tėvus?
Tyčia vaiką užmušę tėvai buvo baudžiami pilies kalėjimu vieneriems metams ir šešioms savaitėms ir privalėjo keturis kartus per metus prieš žmones bažnyčioje ar cerkvėje išpažinti savo nuodėmę. Jeigu vaikai iš anksto suplanavę atėmė savo tėvų gyvybę, jie baudžiami sunkia mirties bausme – „po turgų vežiojant žnyplėmis kūną draskyti, o po to įvyniojus į odą kartu su šunimi, žalčiu, kate užsiūti ir kur giliau vandenyje nuskandinti“ (Trečiasis Lietuvos statutas XI sk. 7 str.), ir netekdavo garbės ir savo turto.

Kokias religijas turėjo praktikuoti vaikai, kai tėvai jas išpažino skirtingas?
Tėvas santykiuose su vaikais turėjo išskirtines teises. Po 1768 m. seimo priimto įstatymo, sūnūs buvo auklėjami pagal tėvo religiją, o dukros – pagal motinos.  

Su kuo buvo paliekami vaikai, iširus santuokai?
Iširus santuokai, ar ją panaikinus, nesant sutuoktinių kaltės, tėvui buvo paliekami sūnūs nuo septynerių metų. Buvo manoma, kad iki sūnūs sulauks mokyklinio amžiaus, labiau reikalingas motinos auklėjimas, o motinai buvo paliekamos dukros, iki jos sudarys santuoką.  

Kam iš vaikų atitekdavo tėvo ir motinos palikimai?
Tėvo palikimas, tai yra tėvonijos, dvarai, kita nuosavybė, kilnojamas turtas atitekdavo tik sūnums, o jų nesant, artimoms giminėms, jeigu turtas nebuvo niekam užrašytas testamentu. Motinijos palikimas lygiomis dalimis buvo dalijamas tarp visų sūnų ir dukterų.

Nežinomas autorius. Merginos portretas, XIX a. vid., ŠAM D–T 466, drobė, aliejiniai dažai, tapyba, aukštis x, plotis - 46 x 41 cm
„Aušros“ muziejaus iliustracijos