Tegul jos gieda visada,
Žmonėms bei vyturiams pailsus.
Ir Dievo angelų malda
Tegul vėles nematomais takeliais lydi...
Kol nenutrūko jų giesmės gaida,
Klausykitės – VĖLĖ pragydo!

Kada žemė ruošiasi žiemai, visa gamta paskendusi gedulingam liūdesy ir plikos medžių šakos liūdnai linguoja giesmę Kūrėjui, mes ateiname į bažnyčią pasikalbėti su savo artimaisiais – motinomis, tėvais, broliais ir seserimis, kurie iškeliavo iš šio pasaulio į amžinąjį gyvenimą. Mirusiųjų dieną mes su jais, o jie – su mumis! Kada uždegame ant kapo žvakelę, tarsi sakome, kad jie gyvi mūsų širdyse. Tomis žvakelių šviesomis jie irgi liepsnoja priminimais apie save, sudegusius ne kam kitam, o Viešpačiui!

Žvakelės uždegimas ne vien pagarbos mirusiesiems ženklas. Tai mūsų tikėjime turi nemažai gilesnių prasmių. Pirmiausia, žvakė – tai amžinosios šviesos ir vilties simbolis. Vadinasi, žvakės uždegimu linkime mirusiajam ramybės ir „amžinojo atilsio“. Antra, šiuo veiksmu patvirtiname savo tikėjimą ir kartu išsakome viltį susitikti su jais po mirties.

Reikalavimo uždegti šventintą žvakę nėra, tačiau tokios žvakės uždegimas yra sakralesnis. Žvakės ant kapų degamos ne tik per Vėlines. Tačiau ši diena išskirtinė, nes nušvinta visos Lietuvos kapinės. Kiek teko praktiškai patirti, naktį plieskiančios mūsų kapinės tiesiog pribloškia ne vieną užsienietį, kurio šalyje tokios tradicijos nėra.

Vėlinių žvakės visų pirma simbolizuoja Kristaus šviesą. Daugybė šviesų Visų Šventųjų dieną kapinėse – Kristaus prisikėlimo šviesos ženklas. Degančios žvakutės išreiškia viltį, kad krikščionys kelsis iš numirusiųjų ir turės amžinąjį gyvenimą

Šv. apaštalas Paulius šį vakarą guodžia tokiais žodžiais: „Jei gyvename – Viešpačiui gyvename, jei mirštame – Viešpačiui mirštame“. Vėlinės primena mums, kad ateis ir mums toji valanda, kad ir mes iškeliausime pas Viešpatį, kaip iškeliavo mūsų artimieji.

Kalbėkimės su jais malda. Tai pats gražiausias ryšys, jungiantis mus – gyvuosius ir juos – mirusiuosius. Mūsų dovana – malda – jiems pati brangiausia! Ne tik gėlių reikia ant kapo padėti. Svarbiausia – maldų!!! Tikintieji už mirusiuosius bažnyčiose šv. Mišių metu meldžiasi pirmąsias aštuonias lapkričio dienas – vadinamąją oktavą. Laimingi mirusieji, kuriuos maldose prisimena gyvieji!

Tarp mūsų ir mirusiųjų pasaulio nėra jokio pašto ar internetinio ryšio. Tik malda ir geri darbai sujungia mus su išėjusiaisiais į amžinybę. Malda – tai ryšys, kurio mirtis negali nutraukti. Todėl Vėlinių dieną šalia mūsų yra visi artimieji, giminės, buvę draugai, kaimynai. Šalia ir buvę knygnešiai, savanoriai, partizanai, marus ir karus, badą kentusiųjų minios, praeina pro mus koncentracijos stovyklų, tremčių, kalėjimų kankiniai – palaidoti be Kryžiaus ženklo ir maldos žodžių. Viltingai šalia mūsų stabteli mirusieji, kurių intencija niekas net „Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie“ neištaria. Nepamirškime bažnyčioje išgirsto kunigo kvietimo: „Pasimelskime už tuos, už kuriuos niekas nesimeldžia“.

Visus prisiminkime. Mūsų maldos pakils į dangaus skliautą ir kenčiančioms sieloms atidarys dangaus vartus. Tebūna amžina pagarba mirusiesiems! Tesuteikia Viešpats jiems amžiną šviesą ir ramybę

Gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems nuo senų laikų tikėta visoje Europoje. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės lanko žmones vėlyvą rudenį. Todėl lapkričio pradžios kalendoriuje pažymėtos net dvi vėlių minėjimo šventės. Lapkričio 1-oji – Visų šventųjų diena, o lapkričio 2-oji – Vėlinės, skirtos mirusiesiems pagerbti. Štai kodėl abi šventės visuomenėje neretai minimos kaip viena.

Kada atsirado Vėlinės? Vėlinės, kaip iškilminga krikščioniška diena, pradėtos švęsti XI a. viename Prancūzijos vienuolyne. Benediktinų ordino vienuoliai numatė ir konkrečią datą –  kitądien po Visų Šventųjų dienos. Nusprendė kasmet minėti VISŲ mirusių krikščionių – ne tik šventųjų – atminimą. Už juos buvo meldžiamasi, aukojamos šv. Mišios, tikint, kad tai palengvins mirusiųjų kančias skaistykloje. Šio vienuolyno tradicija vėliau pasklido po visą Romos katalikų bažnyčią. Tik šventė bendro pavadinimo neturėjo: vienur ji buvo vadinama „Visų sielų diena“, kitur – Mirusiųjų diena.

Kada Vėlinės pradėtos švęsti Lietuvoje? Tuomet, kai Vakarų Europoje klostėsi Mirusiųjų dienos tradicija, Lietuva nei tada, nei ilgai po to nebuvo krikščioniška. Betgi mirusiųjų pagerbimo šventę lietuviai turėjo dar iki krikščionybės. Tiesa, ji ne vien tik mirusiesiems pagerbti buvo skirta. Tai buvo lauko darbų sezono pabaigos šventė, kurios metu dėkota už surinktą derlių, tikintis geresnio ateityje. Reikia pasakyti, kad mirusiųjų pagerbimas buvo vienas iš centrinių tos šventės momentų. Juos minėdavo šventose alkose, kur kiekviena šeima turėjo savo ugniavietę. Kai jau būdavo surinktas derlius, žmonės mirusiesiems aukodavo maisto, tikėdami, kad taip užsitikrina dievų malonę.

Kada Lietuvoje susiliejo pagoniška ir krikščioniška šventės? Jau minėtiems benediktinams Vytautas 1400 m. padovanojo savo tėviškę – senuosius Trakus. Be abejo, jie ir atsinešė krikščioniškas Vėlines į Lietuvą. Taip susiliejo dvi tradicijos – krikščioniškoji ir pagoniškoji. Krikščioniškos Vėlinės pateko į labai dėkingą aplinką, kadangi Lietuvoje dėmesys mirusiems buvo kiekvienos šventės vienas iš esminių momentų. Pirmąkart krikščioniškos mirusiųjų pagerbimo šventės apeigos oficialiai buvo įteisintos XVI amžiuje.

Vienos parapijos kapinėse ant kapo paminklo teko skaityti užrašą:
„Parymok, praeivi, tu prie mano kapo.
Sukalbėjęs maldą, grįši į namus.
Tau paguodos žodį tarsiu iš anapus –
Jei mylėsi DIEVĄ, lauk mirties ramus.“

Tokie paprasti, bet gilūs ir daug pasakantys apie nemirtingumo viltį žodžiai įveda mus į Vėlines. Vadinasi, ne šiaip sau popiežius Pranciškus mirusiųjų dieną vadina vilties diena.

 
Straipsnių peržiūros
94533364
Į viršų