„Įsivaizduokite, juk kalbame apie valstybinę struktūrą, kuri steigia diversines politiniams nužudymams skirtas grupes“, – pabrėžia Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Rolandas Stankevičius. Jis, artėjant 30 metų nuo tragiškų įvykių Medininkuose, kur buvo sunkiai sužeistas Tomas Šernas ir nušauti septyni atsikūrusios Lietuvos valstybės muitininkai, sukakčiai sutiko pasidalinti, kaip pavyko pasiekti apkaltinamųjų nuosprendžių mūsų valstybės pareigūnų žudikams. „Žudikų milicininkų būriai – tokia buvo idėja kuriant Delta 1 ir Delta 2 grupes, įėjusias į Sovietų Sąjungos Vidaus reikalų ministerijos Rygos OMONo milicijos sudėtį“. Pasak prokuroro R. Stankevičiaus, būtent šių grupių milicininkai atvyko į Vilniaus OMONo bazę ginklų Medininkų žudynių išvakarėse. Klausimas, kam taip gerai paruoštiems milicininkams tokiu gausiu būriu iš Rygos reikėjo atkakti į Vilnių? Tik dėl eilinio ginklų pervežimo? Kodėl automobiliai su kariškiais, šių grupių vadovais, išvyko atgal be krovinio tą patį vakarą? O likę OMONininkai nors ir vėliau – kitą dieną, tačiau be automatų? Ir kodėl apie 23.00 val. prieš žudynes Medininkų muitinės poste Vilniaus OMONininkai buvo apginkluoti – vadinasi, sovietų 42-osios divizijos sandėliuose automatų buvo. Šie klausimai buvo viena iš tų teisingų ikiteisminio tyrimo krypčių, leidusių baudžiamąją bylą perduoti teismui.

Ginklų detektyvas
Beveik nuo pačios pradžios – nuo 1993 m. prie Medininkų žudynių bylos darbavęsis prokuroras teigia, kad sunkiausia šiame ikiteisminiame tyrime buvo atskleisti nusikalstamą veiką. Įrodyti nustatytų įtariamųjų kaltę, net kai nėra akivaizdžių įkalčių ir nėra jokio bendradarbiavimo bei negaunama jokios teisinės pagalbos iš įtariamuosius priglaudusių šalių, vis dėlto lengviau – tik ilgai užtrunka.

Nuo ko viskas prasideda? Miške paryčiais nušauti 7 žmonės. Sunkiai sužeistas aštuntasis liudytojas keletą lemtingų minučių matė uniformuotus, tačiau be skiriamųjų ženklų žudikus. Kas nužudė? Jeigu yra randami ginklai, yra nuo ko pradėti. Šiuo atveju ginklų nėra. Žudikai, kaip sužinoma vėliau, atvyko iš kaimyninės Latvijos ir po paros, praleistos Lietuvoje, išvyko. Kai žmonių nėra, slapto sekimo nepritaikysi, tikėtis surinkti įrodymų šiuo keliu neverta. Atrodytų beviltiška, bet kiekvienoje byloje yra fortūnos elementas. Nustatoma, kad į Lietuvą nužudymo išvakarėse atvyko 11 asmenų. Kaip tyrėjai suranda, kad žudikai buvo atvykėliai?

Rolandas Stankevičius pasakoja, kad pirminėje tyrimo stadijoje net ir atvykimo į Lietuvą fakto įtariamieji nenorėjo pripažinti. Vis dėlto, degalinėje buvo rasti du benzino talonai. Vietinis policijos darbuotojas, kai jau buvo įvykis pagarsintas ir visiems tapo žinoma apie nužudymą, užsukęs į degalinę sužinojo, kad joje lankėsi Sovietų Sąjungos Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenės ypatingosios paskirties milicija (toliau – OMONas). Atvykėliai pylėsi kuro ir paliko antspauduotus talonus: tuo metu kuras buvo pardavinėjamas ribotai, su talonais, ir iš kitos pusės buvo Rygos OMONo antspaudas. Taigi nuo fakto, kad piltas kuras, ir prasidėjo nusikaltimo narpliojimas.

Rygos OMONas: ką jis veikia Vilniuje? Medininkų tragedijos išvakarėse lankosi priešiškų jėgos struktūrų atstovai. Kas konkrečiai lankėsi? Baudžiamojo persekiojimo veiksmų Rygoje neatliksi. Tokius dalykus galėjo nustatyti tik teisinė pagalba, tad prašant apklausti, kas Lietuvoje degalinėje iš Rygos OMONo pareigūnų pylėsi kurą, buvo pateikti atitinkami procesiniai prašymai ir buvo gauta informacija – pirmieji faktai, kad į Lietuvą buvo atvykę 11 Rygos OMONo pareigūnų, kad jie buvo atvažiavę 2 automobiliais, vienas iš jų – „Latvija“, kitas – „Volga“.

Prokuroras pasakoja, kad iš pradžių buvo atsakyta, kas atvažiavo, bei įvardyta, ir kokį tikslą turėdami OMONininkai atvyko – pasiimti ginklų iš sovietų 42-osios divizijos sandėlių. Tikslinant šią informaciją ir pradėjo ryškėti nelogiškumai. Kruopščiai ir nuosekliai dirbant pavyko paneigti apsimestinai nekaltą pateiktą versiją. Ginklai, dėl kurių tvirtinta, kad Rygos OMONininkai atvyko, nebuvo svarbūs. Šis tikslas nebuvo tikras. „Nebuvo jokios logikos.

OMONininkai tvirtino, kad atvažiavo ginklų, bet negavo. O kai persitarė dėl kito ryto, tai susitarė, kad atvažiuos kitos mašinos. Jei ginklų nebuvo, ko nesakė, kad nevažiuotų transportas? Įspūdį, kad kažkas ne taip, sustiprino apklausti sovietų karinio dalinio ginklų sandėlio darbuotojai, kurie tuo metu dirbo. Pasak jų, tą patį vakarą, kai Rygos OMONininkai ginklų negavo, apie 23 val. Vilniaus OMONui ginklai buvo išduoti. Tą patvirtino ir dokumentai. O Rygos OMONas specialiai tikslingai atvykęs ginklų negavo, mašinas išsiuntė, patys pasiliko, išsikvietė kitus automobilius kitam rytui, o po to išvyko traukiniu ir be ginklų. Jokios logikos. Kaip specialaus parengimo būriui, labai netipiniai uždaviniai ir veiksmai.“

Kaip rutuliojasi tyrimas? Kas palaipsniui sužinoma toliau? Kad dėl ginklų išdavimo Rygoje niekas nieko negirdėjo. Ilgainiui pavyko apklausti Rygos OMONo ginkluotės vadą. Ir jam nebuvo žinoma, kad kažkas iš Rygos milicininkų važiuoja ginklų. O jis juk atsakingas už tai. Jis pats turėtų važiuoti į sandėlius ginklų, o čia jam net nežinoma, kad kažkas turėjo važiuoti į Vilnių.

„Taip eigoje atsiskleidė ir tas tikrasis tikslas, kai galiausiai buvo gauti parodymai, kad konkrečiai Vilniaus OMONo milicininkas vežė Rygos OMONo milicininkus į Medininkų muitinės postą. Tačiau daugiausiai darbo įdėta, kol buvo nustatyta, kad buvo atvažiavęs Rygos OMONas. Buvo nustatyta, kad atvažiavo 11 Rygos OMONo milicininkų, iš kurių 7 pasiliko Vilniuje, o kiti 4 grįžo į Latviją. Vėliau tyrimo metu gavome duomenis, kad likusieji 7 priklausė Delta 1 ir Delta 2 grupėms, kurtoms diversijoms ir politiniams nužudymams” – sakė prokuroras.

Taigi tos 2 grupės, iš viso 7 asmenys (nes vienas buvo atostogose), kartu su vadovybe atvyksta į Vilniaus OMONo bazę. Patys sovietų karininkai tarp savęs stebisi, kam tiek daug gerai paruoštų milicininkų reikėjo ginklų konvojavimui į Rygą. Ir atvažiuoja jie su 2 automobiliais, kuriuos tą patį vakarą, vietoj to, kad sulauktų ir pasiimtų automatus, siunčia juos atgal. Atskirais automobiliais į Rygą išvažiuoja du karininkai. Tai Rygos OMONo vadas Česlavas Mlynikas (Česlav Mlynik), kitas – Aleksandras Kuzminas (Aleksandr Kuzmin) ir du (markės: „Latvija“ ir „Volga“) vairuotojai. O likę OMONininkai po nužudymo sėda į traukinį – palydėti Vilniaus OMONo milicininkų – ir ne į traukinį, kuris važiuoja tiesiai į Rygą, bet, mėtydami pėdsakus, į Rygą grįžta per Daugpilį. Grįžta kitą dieną, nieko negavę, visus savo ginklus palikę, t. y. pasiėmę tik pistoletus, o automatus palikę Vilniaus OMONo bazėje.

Svarbu pažymėti, kad Vilniaus OMONas taip pat nebendradarbiavo ir jo milicininkai taip pat nenorėjo duoti parodymų šioje byloje, todėl pirminė tyrimo grupė, veikusi nuo 1991 m. iki 1993 m. ir vadovaujama prokuroro Algimanto Astaškos, nelabai turėjo galimybių sužinoti informaciją, ją patikrinti, nustatyti faktus spėriau.

Apaugo mitais
Ikiteisminiai tyrimai nevyksta viešai, tyrėjai ir prokurorai nepasakoja savo kasdienio darbo detalių, tad informaciniame vakuume visuomet pasklinda gandai. Susipynę su pelnyta ir nepelnyta kritika, jie kiekvieną rezonansinį tyrimą apaugina mitais. Ne išimtis ir Medininkų žudynių byla.

Vienas dažniausių priekaištų prokurorams – pasipiktinimas, kad tyrimas vykdomas dėl nužudymo, o ne dėl nusikaltimo žmoniškumui. Jau nekalbant apie populiariausią, kad metų metais nieko nevyksta iš viso. Juk pirmąją bylą pirmos instancijos teismui perduoti pavyksta tik 2009 m. – po 18 metų, nuo jos pradėjimo, o pakeisti kaltinimus iš nužudymo (BK 129 str.) į tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis (BK 100 str.) – dar po dvejų metų. Antroji byla, kai likę 3 kaltinamieji teisiami už akių, į teismą iškeliauja tik 2013 m.

Kodėl tik apeliacinėje instancijoje buvo prašoma perkvalifikuoti įtariamųjų veiksmus? Ar čia suklydo prokurorai, ar Vilniaus apygardos teismo teisėjai? „Ne – tai ne teismo klaida“, – sako prokuroras Rolandas Stankevičius. „Kokie buvo mano kaltinimai, tokius teismas ir patvirtino, išnagrinėjęs faktinių aplinkybių visumą“. Pasirodo, galimybė perkvalifikuoti nusikalstamą veiką Medininkų žudynių baudžiamojoje byloje atsirado po to, kai 2011 m. kovo 31 d. įsigaliojo nauja Baudžiamojo kodekso redakcija. Tik tuomet mūsų šalyje kriminalizuota veika, įtraukiant civilių gyventojų sistemingą žudymą prie nusikaltimų žmoniškumui.

„Daug kas sako, kodėl Jūs anksčiau nekvalifikavote, bet mažai kas žino, kad pagal tarptautinę teisę turi būti pripažintas ne tik įvykdytas nusikaltimas, t. y. apibrėžtas kaip veika, už kurią taikoma baudžiamoji atsakomybė, bet jis taip pat turi būti kriminalizuotas ir nacionalinėje teisėje. Taigi, kol tas, kas pripažinta Niurnbergo statute, nebuvo kriminalizuota pagal lietuviškąjį baudžiamąjį kodeksą, tol nebuvo galima teikti kaltinimų nusikaltimu žmoniškumui,“ – aiškina prokuroras.

Bylos dvi
Dar vienas viešumoje mažiau minimas faktas, kad dėl Medininkų žudynių Lietuvos teismuose išnagrinėtos dvi baudžiamosios bylos ir abiejuose priimti apkaltinamieji nuosprendžiai. Pirmoje byloje, teismui perduotoje 2009 m., kaltinamas Konstantinas Michailovas (Konstantins Michailovs) (ankstesnė pavardė – Nikulinas (Nikulins)). Jis nuteistas griežčiausia bausme – įkalinimu iki gyvos galvos. Antra byla teismui perduota 2013 m., kaltinant buvusį Rygos OMON vadą Česlavą Mlylniką, davusį įsakymą žudyti, taip pat OMONininkus – Andrejų Laktionovą (Andrej Laktionov) ir Aleksandrą Ryžovą (Ryževą) (Aleksandr Ryžov (Ryžev)). Dėl jų buvo kreiptasi į Rusiją, tačiau šiai atsisakius įtariamuosius išduoti, pastarieji nuteisti už akių skiriant jiems laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes. Abiejose bylose patenkinti prokurorų pateikti civiliniai ieškiniai žalai atlyginti. „Galima vertinti, kad teisingumas atstatytas tik 2017 m., kai išnagrinėta antroji byla nebuvo apskųsta apeliacine tvarka – prokuratūrą nuosprendis tenkino, o nuteistieji procese nedalyvavo. Kita vertus, teko girdėti, jog Lietuvai išduotas ir čia nuteistas Konstantinas Michailovas kreipėsi į Žmogaus Teisių Teismą”, – teigia kaltinamuosius aktus abiejuose istoriniuose procesuose surašęs Rolandas Stankevičius. Nuo vertinimų prokuroras susilaiko – kol Strasbūro Teismas sprendimo dar nepriėmęs, plačiajai visuomenei skirti jo pasisakymai pakenktų teisenoje. Tik primintina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas neperžiūri kaltės klausimo – nagrinėja bylas žmogaus teisių aspektu, t. y. ar buvo užtikrinta gynyba, kokios buvo kalinimo sąlygos, ar politikai galėjo turėti įtakos teismo nepriklausomumui ir pan.

Jei TSRS prokuratūra Maskvoje būtų atlikusi aktyvius veiksmus...
... nusikaltimas būtų buvęs atskleistas per dvejus metus. Taip spėja Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras, 1991 m. pradėtą įvykdytų Medininkų žudynių bylą gavęs po dvejų metų. „Byla tuo metu jau buvo sustabdyta Sovietų Sąjungos prokuratūroje, kur irgi buvo pradėtas analogiškas tyrimas kaip Lietuvoje. Byla buvo sustabdyta dėl pasikeitusios politinės situacijos. Lietuvos Respublikos prokuratūrai paprašius Maskvos prokurorai savo bylos dalį perdavė Lietuvai ir ta medžiaga yra mūsiškėje byloje. Galiu pasakyti, kad iš jos matyti, jog tuo metu Lietuvos Respublikos prokurorai kėlė klausimus ir teikė prašymus, kad būtų apklausti Rygos ir Vilniaus OMONo milicininkai, kad būtų padarytos jų nuotraukos, paimti jų pirštų antspaudai, ir, svarbiausia, atšaudyti (išbandyti) jų tarnybiniai ginklai. Jeigu visa tai būtų buvę padaryta, manau, kad tuo metu ir būtų paaiškėjusios nusikaltimo aplinkybės. Tačiau Sovietų Sąjungos prokuratūra šiuos veiksmus atsisakė atlikti. Jie tik dalį apklausų atliko, bet visi reikalingi veiksmai nebuvo atlikti.“

Teisinis bendradarbiavimas, kai nusikaltimą įvykdo atvykėliai iš kitos šalies, nusikaltimo tyrimui labai svarbus. Jeigu pirminės nusikaltimo tyrimo grupės prašymus sovietų prokuratūra būtų įvykdžiusi, t. y. atšaudžiusi ginklus, iš karto būtų paaiškėję, iš kurio ginklo buvo šaudyta Medininkų muitinėje. Tada būtų paaiškėję, kieno žinioje tas ginklas buvo, ir tas asmuo būtų turėjęs atsakyti į klausimą, kaip atsitiko, kad iš jo tarnybinio ginklo nušauti Lietuvos Respublikos Medininkų muitinės pareigūnai. Tada būtų sužinota, kas išdavė garso slopintuvus? Kas išdavė šaudmenis, kurie, kaip paaiškėjo gerokai pavėluotai, buvo konkrečiai Rygos OMONo žinioje?

„Štai, ką būtų reiškusi teisinė pagalba, jeigu tas bendradarbiavimas būtų įvykęs. Visgi, tikėtis to iš tuometinės Sovietų Sąjungos, vėliau – Rusijos Federacijos bei Baltarusijos būtų buvę naivu,“ – akcentuoja Rolandas Stankevičius. Pasak prokuroro, vienas pateiktas teisinės pagalbos prašymas išbraukia kone metus (10 mėnesių). Ir ne tik Rusija užtrunka. Medininkų žudynių bylose prašymai buvo teikti į Latviją, Gruziją, Armėniją, Ukrainą, Baltarusiją. Daliai šių šalių buvo siųsti tyrimo metu aptikti galimai žudynėse naudoti automatų numeriai, tikintis, kad jie buvo užfiksuoti šių šalių valstybės institucijų, jeigu buvo išvežti iš Lietuvos.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą – postūmis byloje
Reikšminga aplinkybė bylos sėkmei – Europos arešto orderis, kuris Lietuvoje tapo įmanomas po šalies įstojimo į Europos Sąjungą. Pasinaudojus ES teise, kaimyninėje Baltijos valstybėje buvo sulaikytas ir Lietuvai perduotas vienas įtariamųjų. Latvijos teisėsauga, remdamasi Lietuvos išduotu Europos arešto orderiu, Konstantiną Michailovą sulaikė 2007 m. ir perdavus jis buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje.

„Prokurorai apie Konstantino Michailovo buvimą Latvijoje žinojo seniau, bet iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą jo išdavimo tikimybė buvo menka. Kai buvo išduotas Konstantinas Michailovas, aš tik tada kreipiausi į Rusijos Federaciją su konkrečiomis pavardėmis, kad jie Lietuvai ekstradicijos būdu išduotų likusius kaltinamuosius“, – pasakoja prokuroras. „Teisti už akių tuo metu nebuvo procesinės galimybės, nes nebuvo pakeisti įstatymai. Neteikti informacijos Maskvai, kad nebūtų procesinių pažeidimų, taip pat neįmanoma. Mano sprendimo nesikreipti dėl Tiumenėje besislapstančios trijulės išdavimo anksčiau pagrindinis motyvas buvo tas, kad negalėjau prašyti Rusijos Federacijos išduoti Česlavą Mlyniką, Andrejų Laktionovą ir Aleksandrą Ryžovą, nes būtų reikėję nurodyti visą (įskaitant Konstantiną Michailovą – A. J.) organizuotos OMONo grupės sudėtį, o mes žinojome, kad Konstantinas Michailovas Latvijoje. Buvo tikimybė, kad perspėtas jis būtų bėgęs slėptis iš Latvijos į Rusiją.“

Kad Konstantinas Michailovas (buvęs Nikulinas) gyvena Latvijoje, išsiaiškino Lietuvos teisėsaugos tarnybos, pirmiausia Lietuvos policijos pareigūnas, o vėliau darbą tęsė saugumas (Valstybės saugumo departamentas – A. J.). Į Lietuvą įtariamąjį sėkmingai atlydėjo „Aro“ pareigūnai.

Kai buvo pakeistas įstatymas ir atsirado galimybė teisti už akių, nes, aišku, Rusija nesutiko Lietuvos prokurorų prašymo tenkinti ir išduoti kaltinamųjų, tada, sulaukus trečiojo neigiamo atsakymo, antroji byla perduota teismui. Pirmoji, kurioje kaltinimai pateikti tik Konstantinui Michailovui, baigus visus ikiteisminio tyrimo veiksmus jo atžvilgiu, buvo atskirta ir teismui perduota anksčiau, kad nebūtų pažeistas 18 mėnesių (su pratęsimais) maksimalus suėmimo terminas.

„Lietuvos teismui buvo pateiktas prašymas pripažinti OMONininkus įtariamaisiais, tada Rusijai, kaip numato žmogaus teises užtikrinantis baudžiamojo persekiojimo procesas, buvo dar išsiųsti prašymai, kad įteiktų įtarimus, pareikštus pagal LR baudžiamąjį kodeksą. Kaltinamieji aktai surašyti tik gavus praktiškai niekinius, bet proceso teisėtumo prasme reikšmingus atsakymus. Tuomet pagal privalomą procedūrą kaltinamieji aktai išsiųsti į Rusiją su teisinės pagalbos prašymais informuoti kaltinamuosius apie jų galimybę dalyvauti teisme. Tačiau, aišku, jie neatvyko ir buvo nuteisti už akių. O kaltinamuosius aktus Rusija grąžino“, – apie proceso klampumus pasakoja Rolandas Stankevičius, tuo pačiu paaiškindamas, kokia prasmė siuntinėti teisinės pagalbos prašymus Maskvai, kai žinai, jog ji jų nevykdys.

 
Straipsnių peržiūros
94577413
Į viršų