Kelias nuo negatyvo į pozityvą yra ilgas ir klampus kelias, istoriškai tik pradėtas tirti kelias. Šiam autoriui randant vizualinius išsišakojimus ir medijuotus aplinkkelius, tai yra be galo produktyvus kelias.
Vienos eigos ir vienos krypties techninės istorijos kelias tokiuose Klemo Jankūno bandymuose staiga keičia tą tiesioginę paskirtį, iš anksto numanomą, automatiškai užsakytą ir garantuotą kryptį nuo negatyvo į pozityvą. O tada čia naujai išnyra veiksmo kaip procedūrinio žingsnio, mato, vizualinio veiksmo klausimai. Ne visi vadinamieji procedūriniai žingsniai yra garantuoti žingsniai. Ir ne visi programiniai žingsniai čia yra savaime suprantami ir deramai automatizuoti žingsniai. Automatinis fotografijos savaimingumas, jos produktyvus savaimingumas – tai netikėtai gali pakeisti savo kryptį. identifikavimo procesas yra susijęs su mechanine pauze. Mechaninė pauzė staiga virsta abejone, dvejone. Nes pajudama visai kita, nauja kryptimi. Kita kryptimi pajudėjęs ryškumo, ryškinimo procesas staiga atveria visai kitokias identiškumo galimybes. Kai kada gali kilti tam tikra prielaida, kad tokios abejonės, tokios dvejonės tėra naujas programinis triukas iš vadinamojo estetinio broko išvestas triukas. Bet kelias iš pozityvo į negatyvą, iš rezultato į apytikrį procesą, neklusnų procesą, čia neesti ne mažesnė vizualinė intriga.
Neaiškumas ir daugialypis, daugiaveidis neapibrėžtumas – tai fotografinio atvaizdo paviršiaus klausimas. Nesuvaldoma ir neklusni, pabėganti, sujudanti stabdo ir fiksuojamo paviršiaus raiška – tai fiksacijos fikcijos. Jos yra garantuotų, numatytų procesų fikcijos. Pridėkime prie viso to dar, kad tai yra produktyvios fikcijos. Jų veiksmas – tarp pozityvo ir negatyvo, abipusėje pusiaukelėje tarp atvaizdo ir vaizdo. Ne ryškumas – čia neklusnios šviesos, savo sudėtingą turinį paskleidžiančios šviesos klausimas. Autorius pasitiki, kliaujasi neapibrėžtumo, ilginimo, užtrukimo procedūra. Procedūra, kuri savo neklusnumu atveria naujus kelius.
Vietoj garantuoto atsako, vietoj laukto rezultato kažkas kita. Kita, kitokia, savaveiksmė tikrovė, mobili tikrovė. Atvaizdo vaizde, vaizdo atvaizde – čia yra ta labai subtili ekvilibristika, ieškant trikdžio galios, jo galimybės ekvilibristika. Atvaizdas rodo tą tarsi visai nereikalingą, nenaudingą, neužsakomą ir neįsakomą tikrovę, tik vizualiniu pokyčiu išsakomą tikrovę. O tai ne tik visiškai izoliuotas, techninės autonomijos įgalintas procesas. Tokia negatyvo-pozityvo naujai regima prieštara yra ir vizualinės percepcijos klausimai.
Autorius naujai aktualizuoja patį technopoezį. Technopoetinė fotografinės materijos stichija, procedūrinis faktūros, pigmentacijos, sedimentacijos chaosmas – tai begaliniai suvokimo pokyčių klausimai, visada savyje tik praviri klausimai. Fotografija nuo savo pradžios redukuoja ir dubliuoja tikrovę, atvaizdas kartoja vaizdo galias. Bet pats atvaizdas visada turi tam tikrus rezervus, galima pridurti, kad atvaizdas teikia savyje esamus resursus. Vadinasi, pats atvaizdas nėra tik kažkoks garantuotas priedas, tik tas būtinas ir neišvengiamas, būtinas priedėlis kam nors. Atvaizdo savaiminis indėlis nėra iki galo numatytas ir tiksliai apskaičiuotas. Programinė-autorinė, autoriaus ir aparato sąveikų bei jų visų apykaitų intriga – tai yra fotografijos duotis vizualinėse užduotyse. Duotis kaip procedūrinė duotis su neaktualizuotu ar laikinai atsisakytu turiniu, su šiuo metu neaktualizuota turinio materija.
Jis, kaip autorius, randa, savaip randa tą neklusnią fotografinę estetiką, kartu randa ir neklusnią tikrovės užklausų terpę. Fotografinis vaizdas čia ne tik estetinės deformacijos vyksmas. Tie dalykai čia, be abejo, yra. Daug svarbesnis ir didesnę intrigą keliantis klausimas – tai vyksmo klausimas. Tame gal yra dalis procedūrinio mįslingumo. Bet viso to tik į procedūras suvesti neįmanoma. Neklusni estetika yra ir atvaizdo paskirties, jo atlikties ir jo atitikimo klausimas.
Kas ir kaip čia yra estetizuojama? Kuo yra grindžiama procesų estetizacija? Pokyčiai socialinėje-komunikacinėje plotmėje turi savo analogijas technologinėje terpėje. Estetinis pokytis – tai jėgų ir galių pokytis visuomenėje. Procesų estetizacija – tai naujų konvencijų įveiksminimas. Nauja ir naujai estetizuota prieštara, naujų trikdžių mobilizacija – tai tendencijų posūkis. Estetinis pokytis ir estetinis nuotykis – tai įvairovės protrūkis. Įvairovės protrūkis, maišaties proveržis – tai naujos mobilizacijos, naujos stilizacijos paieška.
Autorius savaip kelia atvaizdo autonomijos klausimus, kartu ir platesnius, ne iš karto atsakomus pačios fotografijos atsiradimo klausimus. Laike išgulėję, atitrūkę nuo tų tiesioginių, empirinių sąveikų, tie darbai ne tik nepaseno, bet jie savaip naujai išjudino gausybę klausimų. Čia yra atvaizdo buvimo, turėjimo savyje daug svarbių aspektų. O tai ir savyje kuriamų prasmių klausimas. Toje terpėje yra užtrukusi ir savo trukdžius rodanti perkėla. Yra ne tik sulėtinamas pats perkėlos procesas. Kai kada atrodo, kad čia įvyksta tam tikras sprogimas, vidinis sprogimas, kuris pirminį, tarsi automatiškai valdomą procesą suskaldo į neaiškias dalis. Kokią žinią toks vyksmas, tokia procedūra mums siunčia? Kuo yra pagrįstas toks sprogimas?
Dar kitas dalykas šio autoriaus strategijoje – tai visai kitokio pobūdžio mediacija. Mediacija čia yra pateikiama atvaizdo transformacijos procese. Galima tiesiogiai žiūrint matyti būsimą „skaitmenos“ skilimą, procedūrinį kitimą. Tarsi ta susiskaidanti, savyje suskylanti atvaizdo vienovė yra atgalinė žinia vaizdo vienovei. Deformuota transformacija – čia ta įvairiakryptė pokyčių ir poveikių gausa, tai vis nauji, vis kitaip pateikiami sudėtingi ir tiesioginio atsakymo neturintys perkėlos klausimai. Tarsi pati fotografija savyje plėtotų, vykdytų, siūlytų vis naujas tarpininkavimo formas, būdus atvaizdo lygmenyje. Perkėla jau yra formos, pavidalo pokytis, pažeidžiantis, atsakantis, pakeičiantis žingsnis.
Sulėtinus ir į kitas sekas įvedus tarsi visiškai garantuotas procedūras, mes ir pamatome tą procedūrinį pasipriešinimą. Ir tai ne tik koks nors estetinis akibrokštas. Tai greičiau technologinės esaties procedūrų žaismė. O tai jau techopoezis užuomina, technologinės egzistencijos nuojauta.
Produktyvios deformacijos klausimas – tai ir vizualinės reformacijos klausimas, kartu nuolatinės tai yra ir vizualinės rezistencijos klausimas.
Reproduktyvi sąveika – tai neidentifikuotų, neišslaptintų technologinių procesų paskirties problematika. Vienas iš tokių procesų yra šviesos srautas. Tam tikrose, atskirose fotografijose yra tas tarsi visai savarankiškas šviesos srautas, kuris fiksacijoje bando pasukti savo linkme. Visa tai kalba apie šviesos ribotumą ir apie neskubėjimą eiti garantuotu keliu, iš negatyvo į pozityvą. Tai kalba apie atsirandantį visiškai savarankišką šviesos naratyvą. Visa tai tarsi viduje pačios fotografijos susidarantis veiksmas. Autorius suteikia leidimą pasižiūrėti į atvaizdo turinyje esamą perteklingą šviesos veiksmą. Šviesa čia tampa tokia impulsyvi ir tokia autonomiška, kad pasuks savomis kryptimis.
Kita svari užuomina – tai fiksuojančio žvilgsnio problematika. Šalia to tiesioginio, tiesiogiai atgręžto žvilgsnio atsiranda tam tikra papildoma šviesa, gulinčio žmogaus žvilgsnis, jis tarsi savaime atvaizde ima steigti savo tikrovę. Žiūrima yra tik viena akimi, o kita akis nueina į visišką tamsą. Ryškus šviesos ruožas – tarsi visiškai aiškus šviesos ruožas, bet tai yra ir nesuprantamas, save įsteigiantis šviesos srautas.
Fotografijos turinys yra vidinė materija. Impulsyvi būsena, kai nėra norimos galutinės tapatybės. Pati vizualinė tapatybė čia tampa daugiasluoksne, iš savęs išeinančia, atitrūkusia tapatybe. Nors yra vaizduojama tarsi absoliuti statika. Atvaizdas, kuris savyje turi, privalo sustoti, kuris turi savyje nurimti, vis dėlto nesustoja ir nenurimsta. Į paviršių ima kilti vizualinis susisluoksniavimas. Vidinė atvaizdo materija, susisluoksniavusi materija staiga ima judėti, migruoti. Migruoti pradėjusi tapatybė ima virpėti. Kas čia juda ir kas čia virpa? Juda ir virpa ta neklusni fotografinė šviesa. Jos galia – tai perėjimo, permainos galia.
Fiksuojamų formų paviršiai, jų kampuota, tolygi, proporcinga atvaizdo galia – visa tai virsta neklusniu paviršiumi. Neklusnus paviršius ima rodyti savo perviršį. Estetiškai žiūrint tas neklusnus perviršis nori grįžti, nori ir negali grįžti į gryną ir tikslų paviršių. Susisluoksniavusiame paviršiuje yra ir pati veiksmo įtampa, technologinė įtampa, materiali įtampa. Pats paviršius čia virsta nuolatine ir nesibaigiančia įkrova. Neklusnus paviršius ima savo plotmėje vibruoti. Atsiveria visoje visumoje tie prasmengantys ir prisikeliantys paviršiai.
Nebesuprantamas, perteklingas turinys, kuris nepastebimai pats traukiasi. Atvaizdas yra ir atvaizdas rodo faktūrinį perteklių. Agregatinėje ir mechaninėje kompozicijoje atvaizdo faktūrinis perryškumas atvaizde, perteklius atvaizde ieško savo priebėgos. Atvaizdas netenka savo pusiausvyros. Ir ta prarasta pusiausvyra virsta naujos tikrovės atskaitos tašku. Visa tai yra atidėjimo procedūra, atidėtas, perteklingos tikrovės klausimas. Nebėra jokios vienakryptės tikrovės, o jau yra įsisteigusi daugiakryptė tikrovė. Pats atvaizdas yra suspausta tikrovė. Tai yra ta savyje liekanti tikrovė.
Ryškumo tikslingumas, išryškinimo tikslingumas – tai yra pusiaukelės klausimas. Procedūriškai pats išryškinimas neturi to vienintelio ir galutinio tikslo. Kai yra išdrįstama sustoti pusiaukelėje, kai neįvykdoma užprogramuota procedūra. Tada pratrūksta ta atvaizdo žymių, ženklų, tuo pačių spalvų, linijų raiškos galia. Aparatinė ir technologinė dermė – tai technologijos ieškomo savarankiškumo klausimas. Polemizuojant su aparatiniu dėsningumu, eksperimentuojant su neryškumu ir netikrumu. Tai yra randama ta palikta, ta atidėta tikrovė. Neįvykdomos užduotys padiktuoja kitą, netiesioginį maršrutą. Kai yra kliaujamasi nebūtina ir nenaudinga galia.
Nerišlumas ir neryškumas tame yra tam tikros atidėtos galios. Ne viskas išryškėja, o likusios dalys, jos kuria tą savarankišką žaismę.
Nesujungiama, nepasiekiama fotografinių sluoksnių raiška. Sluoksnių raiška yra atvira fiksacijos problematika. Tikrovė fotografinėje fiksacijoje kuria visai savarankiškus ryšius. Veikia nepastovios, nepritampančios asociacijos, kurios nėra numatytos pirminėje programoje. Programa griūva, kai regime neklusnų paviršių, kitokios talpos ir kitokios laikmenos paviršių. Kai yra sulankstoma pati laikmenos plokštuma, tada prabyla naujos asociacijos. Sulankstytas ir visai neklusnus paviršius – tai nesutariančios ir nepritariančios asociacijos. Čia jau nebėra tų sparčių, paskubintų asociacijų, o yra susitinkama su sluoksniuotomis asociacijomis.
Pėdsako klausimas, šviesos žymės savarankiškumo klausimas – tai sluoksniuotų šviesos galių klausimas. Pačių galių klausimas yra galios su kita galia, atvirkštine galia susitikimo klausimas. Galių sankirta, šviesos galių sankirta kuria naujus ryšius. Kai kur yra ta itin galinga šviesa ir ji pati ir sukuria tą atvirkštinę savo temdymo procedūrą. Labai balta šviesa, labai karšta šviesa naikina savo pradžią. Per didelis noras viską išryškinti įkaitina ir sudegina patį aiškumą. Nepavaldi ir neklusni šviesa – yra suteikiami išskirtiniai įgaliojimai.
Atvaizdo talpumo klausimas, kai pats atvaizdas nebesutalpina, kai atvaizdo raiškos kryptys yra nebesurandamos. Tada tam tikros dalys, atskiros atvaizdo dalys ima dirbti savo darbą. Ir jos jau nebepaklūsta, nesutelpa norimoje vienovėje. Atvaizdo ankšta vienovė, procedūriškai ir mechaniškai paankstinta vienovė, už viso to slypi turinio ir tūrio daugis, nesibaigiančios išplėstinės galimybės. Nepagaunamas ir vis prasprūstantis atvaizdo daugis, tai stokojamos, tiesiogiai neaktualizuojamos tikrovės paieška.
Fotografinis negatyvas turi rezervinę galią, ne visai ir ne visada nušviestą ar tiesiogiai į šviesą išvedamą galią. Tame yra tam tikra vizualinė ir mentalinė pastanga. Negatyvo pastanga išeiti iš savo tamsos į šviesą. O visas negatyvas negali išeiti į šviesą. Jame yra ir prasiveržianti ir visai atitrūkstanti pastanga. Pats rezervas rodo stabdymo galią. Iš negatyvo talpyklos į atvaizdo šviesą išeina, išryškėja tik dalis turinio. O kita dalis taip ir lieka nepanaudota.
Atvaizdo tikrumo ir įtikinamumo klausimas – tai begalinis atspindžio klausimas. Atspindžio klausimas mus ir mūsų suvokimą nuveda link atspindžio mechanikos. Tikras ar netikras atspindys – tai tikras ar netikras veidrodis. Veidrodžio kaip atspindžio, tikro ir netikro veidrodžio ir jo atspindžio klausimas – tai permaina ir apykaita. Mes paklūstame atvaizdo tėkmei, kol įsižiūrime, kol randame tą apykaitą. Atvaizdas – takus darinys, liejamas ir išsiliejęs darinys. Nes atvaizde yra vidinė tėkmė, jame yra vidinis išsiliejimas. Tada ir pamatome tikrąją galią.
Atvaizdas turi savo vidinę komunikacinę sistemą. Vidinis naratyvas – tai tarsi kalba apie esamą autonominį naratyvą. Su nuolatiniu ir neklusniu patikslinimu, su painia, dviprasmių nuorodų sistema. Fiksuotas vyksmas nebėra pavaldus vaizdui. Atvaizdas savo vyksme, jis jau yra atitolęs nuo vaizdo. Ir jis jau nebegali tiesiogiai grįžti į vaizdą
Atspindžio atspindyje klausimas, nes yra pateikiami tie keleriopi, savyje sugriuvę, savo paskirtį išlydę atspindžiai. Atvaizde jau yra tie vidiniai atvaizdai. Tokia plėtotė įgauna uždarą nuorodų sistemą. Tai yra įsuktos, ratu besisukančios sistemos. O tai jau nebesustabdomos galios klausimas.
Gera ir išraiškinga konceptualioji fotografija visada savo turimus konceptus rodo savo esamo turinio, savo pateiktos faktūros galiomis.
Klemo Jankūno konceptualumas yra demonstruojamas išplėstinėmis, trikdančiomis, polemiškomis turinio galiomis, nekontroliuojamų procedūrų perkeitimo, srautų naujos krypties sklaidos galiomis. Tame slypi ir naujai aktualizuotas parankumo klausimas. Kaip tik ta neparanki, nepatogi procedūra, iškrentanti iš įprastos produkavimo apyvartos, rodo kitokią negatyvo-pozityvo santarvę.
