(Tęsinys)
Sekantis kelionės maršrutas atvedė ekspedicijos dalyvius į Egerį. Buvo jau vėlus vakaras. Apsinakvojome viešbutyje. Ryte, apie 8.30 val., prasidėjo ekskursija po Egerį. Egeris – miestas į rytus nuo Matros kalnų, įkurtas XII a. Čia XVI a. buvo pastatyta viduramžių pilis, aprašyta Gezos Gardonio (Geza Gardonyi) istoriniame romane „Egerio žvaigždės“.
Egeris – garsus Vengrijos vynininkystės ir vynuogių auginimo centras. Miestas pasižymi turtingu architektūriniu paveldu: XII-XVI a. pilies liekanos, 1831–1837 m. klasicistinė katedra, XVII a. turkų minaretas, požeminiai vyno rūsiai, XVIII a. barokinė pranciškonų bažnyčia, turkų pirtis, įvairių krikščionių atšakų bažnyčios. Yra terminių versmių.
Atvykus prie pilies keliautojų laukė staigmena. Keliautojus pasitiko gidė, apsirengusi nacionaliniais rūbais. Čia dar laukė du vengrų husarai: vienas karys su šarvais ir kardu, kitas su senoviniu ilgu muškietu, užtaisomu paraku, kuris pademonstravo senovinio šautuvo užtaisymą paraku ir šaudymo juo techniką. Ekskursijos metu dar susipažinome su pilimi, jos požemiais. Ypač įspūdingas Kazamatak – rūsių sistema po pilimi. Pilyje veikia keli muziejai: tvirtovės istorijos, vaško, senovinių vazų, tapybos, ginklų ekspozicijos.
Būdami šioje pilyje prisiminėme įvykius, aprašytus vengrų rašytojo G. Gezo (1863–1922) istoriniame nuotykių romane „Egerio žvaigždės“, kuris lietuvių kalba Lietuvoje pirmą kartą buvo išleistas 1958 m., vėliau – 2001 m. Romane aprašomi įvykiai, kai 1522 m. rudenį vos 2000 vengrų karių apgynė Egerio tvirtovę nuo 50 tūkstančių gerai ginkluotos osmanų kariuomenės. Vengrų pilies turkams nepavyko paimti, nes jie patyrė didžiulių nuostolių. Ši sėkmingai atlaikyta apgultis yra viena iš vengrų tautos patriotizmo pavyzdžių. 2005 m. Vengrijos skaitytojai išrinko G. Gezos knygą „Egerio žvaigždės“ populiariausiu Vengrijos romanu.
G. Geza nuo 1897 m. iki pat mirties gyveno Egeryje. Čia jis parašė savo geriausius kūrinius. Namas Egeryje, kuriame jis gyveno ir daugiausia rašė, dabar yra muziejus. Egeryje jis ir palaidotas. Ant jo kapo yra užrašas vengrų kalba: „Tik jo kūnas.“
Paulius Normantas 2012 m. interviu pasakojo: „Prieš 25 metus, kai Lietuvoje ir Vengrijoje buvo socializmas, pakviečiau į svečius Gintarą Patacką. Sykį nuvažiavom į senąją Egerio tvirtovę, kurią rašytojas Geza Gardonis aprašė savo knygoje „Egerio žvaigždės“ ir kurią 60-70-aisiais skaitė beveik kiekvienas lietuvis. G. Patackas atsiklaupė, apkabino jo kapą ir apsiverkė. Iš laimės, kad gali prisiliesti prie didžio kovotojo už vengrų laisvę kapo. Sovietmečiu per televiziją rodytas serialas „Kapitonas Tenkešas“ Pauliui buvo pernelyg paprastas, bet „Egerio žvaigždės“, kuriame vengrai kovojo su turkais, buvo pavyzdys. Iš vengrų sovietų okupacijos metais mokėmės, kaip reikia kovoti prieš komunizmą“ (S. Dovidavičienė. Keliautojo Pauliaus Normanto mintys lekia pas Vengrijoje likusius vaikus. 2021 spalio 24).
Po ekskursijos pilyje Egeryje aplankėme garsiąją Toth Ferenc Pinceszet vyninę. Įvyko vynų degustacija jos rūsiuose, po to fotosesija su šios garsios vyninės savininko dukra ir vadybininke. Po to nuvykome į Egerio apylinkėse esančius visame pasaulyje garsius vynuogynus, kuriuose auga įvairių rūšių vynuogės, iš kurių gaminami Toth Ferenc vynai.
Iš Egerio išvykome į Vengrijos kalnus. Serpantinais vingiuotas kelias atvedė prie Kekešo. Tai aukščiausias Vengrijos kalnas (1014 m), esantis Matros kalnyne, Hevešo medėje. Kekešo kalnas yra trečiojoje vietoje pagal populiarumą turistų lankoma Vengrijos vieta, po Balatono ežero ir Dunojaus upės. Čia yra daug viešbučių ir slidinėjimo trasų. Kalno viršūnėje iškelta aukščiausia šalyje Kekes VT antena. Pačioje kalno viršūnėje mus pasitiko Vengrijos vėliavos spalvomis nudažyta stela, bylojanti, kad tai aukščiausias kalnas. Mums būnant viršūnėje, užslinko rūkas, kuris greitai nusileido ant televizijos bokšto ir jį paslėpė po miglos širma.
(Bus tęsinys)
Egerio senamiestis. Vaizdas nuo pilies. J. Nekrašiaus nuotr.
Egerio pilies karys. J. Nekrašiaus nuotr.
