Menininkas ir mokytojas Gerardas Bagdonavičius

(Pabaiga)
G. Bagdonavičius ir fotografija
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Bagdonavičių šeima, traukdamasi nuo besiartinančio fronto, iš Šiaulių išvyko į Rusijos gilumą. G. Bagdonavičius Jaroslavlyje dirbo kino studijoje laborantu. Vėliau G. Bagdonavičius prisiminė: „Atsidūręs Rusijoje, be dailės studijų, verčiausi begale darbų <...> Čia užsikrėčiau dar ir menine fotografija, kuriai paskyriau daug metų.“ Jaroslavlyje G. Bagdonavičius susipažino su vaidybos, fotografijos meno pagrindais.

Grįžęs iš Rusijos į Lietuvą G. Bagdonavičius toliau domėjosi fotografija. Pirmiausia iš kartono pasigamino savadarbį fotoaparatą, lęšiams panaudojo akinių stiklus. Vėliau pasigamino medinį fotoaparatą, su kuriuo daug fotografavo, antrosios okupacijos metais įsigijo „Smena“ fotoaparatą. Kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis rašė: „Iš visų G. Bagdonavičiaus keistenybių, stebinusių pokario miestiečius ir gimnazistus, buvo ir fotografija. Jis kai ką iš savo darbų rodydavo ir eksponuodavo mokykloje dar tada, kai apie Šiaulių fotoklubą, juo labiau Lietuvos fotomenininkų draugiją, niekas ir nekalbėjo. O juk jis buvo ir fotomenininkas, palikęs per šimtą peizažų, prieškario vaizdų!“ (Skirmantas Valiulis. Konferencija Šiauliuose, „Šiaulių naujienos“, 1996 spalio 25 d.)

Maždaug nuo 1932 m. G. Bagdonavičius fiksavo tarpukario ir pokario metais Šiaulių dramos teatre pastatytus spektaklius, miesto vaizdus, gatves, žmones, gamtą.

Menotyrininkė S. Žalneravičiūtė, aptardama G. Bagdonavičiaus fotografijų palikimą, rašo: „Dauguma fotografijų yra plenerinės. Pagal motyvų pasirinkimą bei sugebėjimą atspindėti regimą įspūdį jos artimos impresionistinei tapybai <...> Bagdonavičius fotografijose sukūrė tikroviškumo įspūdį ne todėl, kad tiksliai atkūrė formas, bet kad autoriaus nuotaika susitapatina su regimybe.

Laukovaizdis jo fotodarbuose yra užfiksuotas įvairiausiomis oro sąlygomis bei nepalankiausiai apšviestas.

Bagdonavičiui tai nebuvo kliūtis, tuo labiau kad jis nevengė eksperimentų. Jis nesitenkino tiesmuku vaizdo atkartojimu, bet siekė atkurti nuotaiką, kuri tvyrojo fotografuojant.“

1928–1940 m. fotografija buvo viena iš G. Bagdonavičiaus kūrybos sričių. Jo fotografija buvo eksperimentinė, izoliuota nuo išorinių impulsų, siekė modernizmo, apšvietimu išgaudavo kontrastingus vaizdus, labai daug dėmesio skyrė kompozicijai. Bandydamas sukurti naują vaizdą, jis fotonegatyvus eksponavo per marlę. Nevengė naudoti juodumo efekto, išgaudamas subtilų tamsos pojūtį. Taigi jo fotografijos buvo panašesnės į linoraižinius arba vadinamąjį fotografijos piktorealizmą.

G. Bagdonavičiaus fotografijos artimos impresionistinei tapybai bei anglų romantizmui. Pasak menotyrininko V. Rimkaus, G. Bagdonavičiaus fotografijose slypi labai daug dar neatrastų dalykų. Jo kūryba – gyvenimiška, atspindinti paties menininko gyventą laiką. Į miestą, į žmones jis žiūri tarsi iš už tvoros, tarsi iš už kampo ir pateikia ne fasadinį, o atvirą, gyvą, nepagražintą žmonių gyvenimą (V. Rimkus. Žvilgsnis į G. Bagdonavičiaus laiką. „Šiaulių kraštas“, 2001 spalio 24).

Dailininkas daugiausia fotografavo namų darbo aparatais. Jis buvo sukonstravęs specialią kamerą fotografuoti spektakliams veiksmo metu aptemdytoje scenoje. Savo sukonstruota fotokamera padarė daug meninių nuotraukų, su kuriomis dalyvavo parodose.

Susipažinus su Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus archyve, Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejuje, privačiose kolekcijose esančiomis jo fotografijomis galima tvirtinti, kad G. Bagdonavičius buvo savitas ir originalus fotografas, išaugęs iš mėgėjų. Jo fotografijose daugiausia peizažai, miesto vaizdai, gamta. Jo nuotraukos – tai nuotaikų kaleidoskopas, o miesto vaizdai primena metraštį. G. Bagdonavičius fiksavo tarpukario Šiaulių miesto gatves, turgų, Rinkos aikštę, architektūrą, parkus, savo namų aplinką. Eksterjeriniai ir interjeriniai namų darbai perteikia dailininko vidinio pasaulio privatumą.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad G. Bagdonavičiaus fotografijose užfiksuoti patys paprasčiausi dalykai, bet yra ne visai taip. Jis niekada nesižavėjo gražiais ir efektingais vaizdeliais, niekada nedarė komercinės fotografijos, todėl buvo laisvas nuo įvairių suvaržymų ir taisyklių.

G. Bagdonavičiaus nuotraukų kompozicijos išsiskiria įvairiai modeliuojama motyvų ir simbolių ikonografija. Tai Šiaulių miesto ir jo apylinkių, kitų Lietuvos vietovių fragmentai, žmonių figūros, gamtos reiškinių arba formų atvaizdai. G. Bagdonavičiaus darbai sieja dailę su fotografija. Jis buvo fotografuojantis dailininkas, savitai, kaip menininkas, mokėjo žvelgti į fotografuojamą objektą, perteikti jo kompoziciją ir turinį. G. Bagdonavičius subtiliai perteikia gamtos grožį, Palangos paplūdimius, Baltijos jūros didingumą. Šie vaizdai – tai laiką apibūdinantys simboliai.

Dirbdamas piešimo mokytoju G. Bagdonavičius moksleivius ir studentus mokė ne tik dailės, bet ir fotografijos pagrindų. Savo pedagoginiame darbe nemažai laiko skyrė fotografijos menui. G. Bagdonavičius su moksleiviais rengdavo parodas, fotografijų aptarimus. Moksleivius mokė ne tik fotografuoti, bet ir kaip iš įvairių medžiagų ir atliekų pasidaryti fotoaparatus, didintuvus.

1934 m. Šiauliuose, prie „Aušros“ muziejaus buvo įkurtas fotomėgėjų skyrius, kuris organizavo parodas, seminarus, išvykas. Šio muziejaus organizuojamose ekspedicijose dalyvaudavo ir G. Bagdonavičius, kuris visuomet turėdavo ir fotoaparatą. Jis savo fotografijas pateikdavo Šiauliuose organizuojamoms parodoms, dalyvavo Lietuvos fotomėgėjų draugijos veikloje.

1934 m. rugsėjo 11 d. prie Šiaulių kraštotyros draugijos buvo įsteigta fotomėgėjų sekcija, kurios pirmininku buvo išrinktas Česlovas Liutikas. Aktyviausi jos nariai buvo M. Eidrigevičius, G. Bagdonavičius, P. Bugailiškis, K. Skerstonas, V. Žukauskas ir kt. Fotomėgėjų sekcija surengė fotografavimo pagrindų kursus, etnografinio pobūdžio išvykas, organizavo fotografijų parodas.

1935 m. Šiaulių kraštotyros draugijos fotomėgėjų sekcija surengė „Aušros“ muziejuje parodą, kurioje su savo nuotraukomis dalyvavo ir G. Bagdonavičius.

1938 m. Lietuvos fotomėgėjų draugija Kaune surengė sukaktuvinę ir tarptautinę penktąją parodą. G. Bagdonavičius šiai fotomėgėjų parodai pateikė keturias fotografijas: „Prie upelio“, „Sniegas saulėje“, „Per šv. Roką“ ir „Užsnūdo“. Buvo išleistas šios parodos katalogas (Parodos katalogas: Sukaktuvinė ir tarptautinė foto mėgėjų paroda. 1938. Kaunas. „Spindulio“ spaustuvė).

G. Bagdonavičius nuotraukas žymėjo kelių tipų spaudais. Vienos eilutės stačiakampio formos pailgu, rėminančia linija apibrėžtu spaudu, kuriame užrašyta: „Foto G. BGDN“. Kitame dviejų eilučių stačiakampio formos pailgo, rėminančia linija apibrėžto spaudo pirmojoje eilutėje užrašyta: „Fotografavo Bagdonavičius G.“, antrojoje eilutėje – „Šiauliai, Aušros AL. 84 Nr.“ Dar vieno penkių eilučių neapibrėžto spaudo pirmojoje eilutėje didžiosiomis raidėmis užrašyta „GERARDAS“, antrojoje eilutėje nurodyta fotografo pavardė „BAGDONAVIČIUS“, trečiojoje – „ŠIAULIAI“, ketvirtojoje smulkiu šriftu užrašyta – „Aušros alėja 84 Nr.“ ir penktojoje – „Lietuva – LITHUANIE“.

Po dailininko G. Bagdonavičiaus mirties Šiaulių „Aušros“ muziejaus fonduose atsidūrė nemažai nuotraukų, kurių didesnioji dalis darytos paties G. Bagdonavičiaus. Tai rinkinys, leidžiantis susidaryti išsamų vaizdą apie jo fotografavimo stilių ir temas. G. Bagdonavičius fotografavo daug, eksperimentavo. Fotografija jam buvo daugiau nei laikina pramoga. Dailininkas siekė dailę susieti su fotografija, o įgūdžiai fotografuoti leido profesionaliai fiksuoti norimus objektus. Fotografijoje, kaip ir dailėje, jis norėjo sukurti kažką naujo ir originalaus.

Dailininkas į fotografiją žiūrėjo kaip į meną. Jis bene vienas iš pirmųjų fotografavo aktus. Pats ir su kitais fotografais reprodukavo savo kūrinius. Kai kurie jo darbai žinomi tik iš tų nuotraukų. Ypač išsiskiria moksleivių darbų ekspozicijų nuotraukos, liudijančios pedagoginio darbo užmojus ir formas. Daugiausia tai ketvirtojo dešimtmečio Šiaulių amatų mokyklos moksleivių parodų vaizdai.

G. Bagdonavičius fotografavo ir savo aplinką, namus, studiją, tad iš tų nuotraukų matyti kaip dailininkas gyveno, kūrė, ilsėjosi. Kai jis dirbo Mokytojų seminarijoje, nuolatos visais metų laikais fotografavo senąjį miesto parką, medžius, turgų, bažnyčią, miesto gatves ir aikštes, paminklus, Šiaulių apylinkes. Jo fotografijose, darytose įvairiu metų laiku, miestas perteiktas savitai, originaliai. Dailininkas jautė Šiaulių pulsą, mokėjo perteikti jo nuotaiką, praeitį, laiko dvasią.

G. Bagdonavičius maždaug nuo 1930 iki 1940 metų dalyvavo Šiaulių „Aušros“ muziejaus organizuojamose ekspedicijose. Kelionėse jis ne tik rinkdavo eksponatus „Aušros“ muziejui, piešdavo, bet dažnai ir fotografuodavo vertingus eksponatus, pastatus, kraštovaizdį, žmones. Yra nemažai padarytų jam artimų žmonių portretų, Palangos, Trakų ir kitų Lietuvos vietovių vaizdų.

Pokariu G. Bagdonavičius fotografavo įsigytu fotoaparatu „Smena“, su juo darydavo ir slaptas nuotraukas. Džiaugėsi, kad tai geriausias fotoaparatas, kokį jis yra kada nors turėjęs. Atrodo, dar turėjo ir dumplinį fotoaparatą.

1966 m. Šiauliuose įsikūrus fotoklubui, o vėliau ir fotomeno draugijos Šiaulių skyriui, G. Bagdonavičius noriai dalijosi savo patirtimi, lankydavosi fotografų susirinkimuose, seminaruose, parodose. Jis vertindavo kitų kolegų kūrybą, dalydavosi prisiminimais ir fotografijos pasiekimais.

G. Bagdonavičius pokario metais nemažai keliaudavo su šiauliečiais po Lietuvą. Tose kelionėse nesiskirdavo su fotoaparatu. Mokytojas Jonas Krivickas prisiminė, kad G. Bagdonavičius, vykdamas į ekskursijas, pasiimdavo fotoaparatą ir daug fotografuodavo ne tik aplankytas vietas, bet ir kelionės dalyvius. Tai jis darė labai rimtai, su užsidegimu. G. Bagdonavičius ilgai rikiuodavo nekantraujančius ekskursantus, gerai apgalvodavo kompoziciją, apšvietimą ir tik tada fotografuodavo žmonių grupę. Jis buvo reiklus sau ir kitiems, į fotografavimą visada žiūrėjo atsakingai, apgalvodamas, ne tik parinkdamas fotografavimui geriausią vietą, bet ir tinkamai išrikiuodamas žmones prieš objektyvą. Fotografija jam buvo kūrybinis procesas.

G. Bagdonavičiaus fotografijose daug kraštovaizdžio ir buities siužetų. Tai ryšku jo nuotraukose: „Šiauliai. Apsemti parko medžiai“, „Šiauliai. Trobelė po sniegu Užkirkio rajone“, „Gamtos kampelis“, „Medžiai“, „Beržyno palaukė vasarą“, „Po lietaus“, „Apšerkšniję ir apsnigę krūmai“, „Žiema parke“, „Sniegas saulėje“, „Sodybos laukai po sniegu“, „Pokariniai Šiaulių paminklai“, „Iš praeities – ateitin“, „Šiauliai. Parkas“ (1932, 1934), „Vežimas Šiaulių turgavietėje“ (1933), „Šiauliai. Akcinės bendrovės „Maistas“ kaminas (1933), „Šiauliai. Senojoje turgavietėje“ (iki 1937), „Šiauliai. Chaimo Frenkelio vila iš kiemo pusės“ (XX a. I pusė), „Šiauliai. Chaimo Frenkelio odų fabriko kieme“ (1938), „Šiauliai. Naujoji turgavietė“ (po 1938), „Šiauliai. Apskrities ligoninė“ (po 1939-1940), „Šiauliai“; „Šiauliai. Parko užkampis“, „Šiauliai žiemą“, „Šiauliai. Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia“, „Šiauliai. Prie šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios“, „Šiauliai. Nykstančios Užkirkio rajono trobelės“, „Šiauliai. „Gubernijos“ alaus darykla“, „Šiauliai. Mergaičių gimnazija“, „Šiauliai. Judėjimas Tilžės gatvėje“, „Piliečių klubas“, „Viadukas“, „Prie Salduvės kalno“, „Šiauliai. Priemiesčio kelias“, „Šiauliai. Pergalės aikštė“ (XX a. II pusė); „Šiauliai. Prie Rėkyvos ežero krantų“, „Šiauliai. Laisvamanių kapinės“; fotografijų ciklai: „Šiaulių bažnyčios“, „Šiaulių apylinkės“, „Šiaulių turgūs“, „Mano kiemas I-IV“, „Užkirkė“ ir kt.

Šiose fotografijose Bagdonavičius perteikė tarpukario ir pokario Šiaulių fragmentus, Tilžės ir Vilniaus gatvių, senosios turgaus aikštės, pokarinių paminklų dvasią, senąją architektūrą. Pro jo žvilgsnį nepraslydo ir įvairūs miesto įvykiai ir net atvykusio cirko gastrolės „Šiauliai. Vilniaus gatvėj cirko žvėrinčius“ (1930) ir kt.

G. Bagdonavičius ne tik pats fotografavo, bet ir mėgo būti fotografuojamas, noriai ir kantriai pozuodavo prieš kamerą. Jis visuomet pasitempdavo prieš objektyvą, norėjo gerai atrodyti nuotraukoje. Nevengdavo savo portretų paretušuoti. Mėgo pats daryti autoportretus, būti visur fotografuojamas, noriai dovanodavo kitiems savo nuotraukas, jų nugarėlėse užrašydavo dedikacijas, palinkėjimus. Daug jį fotografavęs šiaulietis fotografas Algirdas Musneckis pasakojo, kad dailininkas jam mielai pozuodavo, tačiau visados patardavo, kaip padaryti gerą kadrą, parinkti tinkamą pozą, mėgdavo kartoti, kad jį reikia būtinai nufotografuoti „In Fas!“

G. Bagdonavičius mėgo pozuoti įvairiose vietose. Ypač išliko daug nuotraukų, kuriuose jis užfiksuotas parodų atidarymo metu tarp dailininkų, įvairių eksponatų. Vienoje iš nuotraukų G. Bagdonavičius pozuoja parodoje prie merginos skulptūros. Įdomu tai, kad pagal šią nuotrauką dailininkas Eduardas Juchnevičius sukūrė tapybos darbą, kurį galima pamatyti Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos istorijos Jono Krivicko muziejuje.

1996 m. liepos mėnesį Šiaulių fotografijos muziejuje buvo surengta didelė G. Bagdonavičiaus nuotraukų paroda. Tai buvo dar vienas šios originalios asmenybės universalaus talento pripažinimas. 2001 m. spalio mėnesį Šiaulių fotografijos muziejuje veikė fotografijų paroda, skirta Gerardo Bagdonavičiaus 100-osioms gimimo metinėms. Čia buvo eksponuojama per 60 rečiau rodytų jo fotografijų.

Pasak menotyrininko prof. Vytenio Rimkaus, G. Bagdonavičiaus fotografijose slypi labai daug neatrastų dalykų. „G. Bagdonavičiaus kūryba – gyvenimiška, atspindi paties menininko gyventą laiką. Į miestą, į žmones G. Bagdonavičius žiūri tarsi iš už tvoros, tarsi iš už kampo ir pateikia ne fasadinį, o atvirą, gyvą, nepagražintą žmonių gyvenimą“, – tvirtino profesorius V. Rimkus.

Dailininko namai-studija
Aušros alėjoje stovi namas, pažymėtas 84-uoju numeriu, kuriame daugiau kaip 60 metų gyveno dailininkas G. Bagdonavičius. Ši gatvės dalis buvo nutiesta prie Šiaulių miesto prijungus Gubernijos dvaro žemes. Tuo metu naujai suformuota Aušros alėjos tąsa buvo nusidriekusi toli užmiestyje, todėl čia daugiausia buvo statomi individualūs mediniai gyvenamieji namai. Manoma, kad G. Bagdonavičiaus namą padėjo projektuoti tarpukario architektas Karolis Reisonas.

G. Bagdonavičiaus namai, jam gyvam esant, priminė muziejų. Štai kaip apie jo namus 1931 m. rašė čia apsilankęs „Taško“ žurnalo bendradarbis: „Gerardas Bagdonavičius yra vienas tos neskaitlingos dailininkų šeimos narių, kuris savo kūrybai pasirinko naujus kelius ir labai originalius būdus. Nenuostabu, kad dail. B.(agdonavičių) daug meno žinovų skaito vieną gabiausių dailės darbininkų esant. Tuo galima įsitikinti pabuvojus p. B. bute – savo rūšies meno galerijoje. Įsitikinau ir aš. Nuoširdžiai prisipažinsiu: nemačiau pas nieką tiek daug įdomių ir originalių dalykų, kaip čia pas p. B. Jo buto sienos ir kampai, ir grindys, ir lubos, ir visa kita primena mažą muziejėlį ar gražią meno rinkinių šventovę. Net namų statyba rodo dail. B. skonį, jo meno pamėgimą. Be to, p. B. didelis tautodailės mėgėjas, jis surinko daug įvairiausių tautodailės darbų, Jų pasižiūrėti buvo taip pat labai įdomu“ (Jurša. Pas dail. G. Bagdonavičių apsilankius. „Taškas“, 1931, Nr. 2, p. 108-109).

Dailininko namai iš tolo atrodė įspūdingi, įdomūs savo architektūra, kurioje buvo ir žiemgališkų elementų. G. Bagdonavičius domėjosi žiemgaliais. Pasak prof. V. Rimkaus, savotiška tokių ryšių išraiška laikytina kai kurie žiemgališki motyvai dailininko namų aplinkoje, interjero dekoratyvinis apiforminimas. Pavyzdžiui, rombiniu žiemgališku ornamentu jis dekoravo savo sodybos vartelius.

Panašiai apie G. Bagdonavičiaus namus viename savo interviu pasakojo buvęs jo mokinys dailininkas Petras Repšys: „Ateidavome pas jį į namus, jis visada mielai priimdavo. Jo namas tada buvo miestelio pakrašty, Aušros alėjoje, paties projektuotas, su didžiausiu sodu. Interjerai – kaip teatro dekoracijos, kadangi pats buvo dekoratorius. Nepapratai jauku buvo, paveikslai kabėjo visur, pilni kambariai, net miegamasis – matydavome pro praviras duris. Tarp jų vienas labai gražus Mstislavo Dobužinskio Kauno piešinys tušu. Knygos visur, visokiausi apdovanojimai, prieškariniai ir pokariniai, kalnai medalių.“

G. Bagdonavičiaus namai-dirbtuvė per daugelį metų tapo savotišku muziejumi. Jis turėjo surinkęs senų liaudies skulptūrų. Rinkinys sudarytas maždaug 1925–1935 metais. Jame yra šv. Jonas iš Skuodo (1826 m.), rūpintojėlis, datuojamas maždaug 1700 metais (jei tai pasitvirtintų, tai būtų bene pati seniausia meninė liaudies skulptūra Lietuvoje), iš Naisių vienkiemio, kurį 1926 m. padovanojo Vacys Gedminas. Senųjų liaudies audinių kolekcijoje buvo kilimėliai, takeliai, pirkti Šiaulių, Zarasų ir kituose turguose. Buvusi didelė keramikos kolekcija šiuo metu sumažėjusi: apie 50-ies molinių švilpukų rinkinys buvo perleistas „Aušros“ muziejui. Retas dalykas yra maždaug 1865 m. padaryta ornamentuota kultuvė su lietuvišku įrašu rusiškomis raidėmis. O kur dar dailės kūriniai, ekslibrisai, knygos, albumai, įvairūs liaudies meno dirbiniai.

G. Bagdonavičiaus namai suremontuoti, čia įsikūrė Kultūros paveldo departamentas. Šiemet liepos mėnesį minėjome G. Bagdonavičiaus gimimo sukakties 120-ąjį jubiliejų. Venclauskių namuose yra nedidelė ekspozicija, skirta šiam dailininkui. Būtinai reikėtų, kad G. Bagdonavičiaus namo-studijos II aukšte būtų parengta ekspozicija apie dailininko gyvenimą ir jo kūrybą. Galėtų atsirasti nuolatinė jo darbų ekspozicija naujai renovuotame Šiaulių „Aušros“ muziejaus pastate Aušros alėjoje. To labai laukia visi dailininko G. Bagdonavičiaus kūrybos gerbėjai ir puoselėtojai.

2021 09 24 3