(Tęsinys)
Važiuodami lietuvio keliautojo ir fotografo Pauliaus Normanto keliais Vengrijoje, ekspedicijos dalyviai atvyko į Tokajų – istorinį miestą Borsodo-Abauj-Zemplen apskrityje, Tokaj-Hegyalja vyno rajono, kuriame gaminamas Tokajaus vynas, centrą.
Vynuogių auginimo vietovė Tokajaus vardu paminėta dar 1067 metais. Pats miestas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minimas 1353 m. XIV a. miestas turėjo mūrinę pilį. Po 1450 m. Tokajus buvo Hunyadų šeimos nuosavybė. M. Hunyadi išrinkus karaliumi, miestas tapo karališkuoju dvaru. Austrijos-Vengrijos laikais miestas klestėjo, tačiau prasidėjus Pirmajam, o vėliau ir Antrajam pasauliniams karams, jis labai nukentėjo, prarado savo svarbą ir miesto statusą. 1986 m. Tokajui vėl buvo suteiktas miesto statusas, jis tapo turistų traukos centru. Jie čia dažniausiai atvykta dėl visame pasaulyje garsaus Tokajaus vyno.
Tokajaus slėnis yra Vengrijos šiaurės rytuose. Šiame slėnyje suteka dvi upės – Bodrogas ir Tisa. Slėnyje – savitas mikroklimatas, kuris auginamoms vynuogėms suteikia ypatingą skonį. Maždaug XIII a. vengrų karalius Bela IV pakvietė kitų šalių vyndarius išmokyti vyndarystės paslapčių vietos žmones. Nuo to laiko buvo pradėti gaminti tikrieji Tokajaus vynai iš keturių rūšių vynuogių: „Furmint“, „Harslevelu“, „Šargamuškotai“ ir „Zeta“.
Transilvanijos valdytojas Djerdis Rakocis 1703 m. Tokajaus vyno dovanų pasiuntė karaliui Liudvikui XIV. Sužavėtas šio gardaus vyno skonio Liudvikas XIV pareiškė: „Tai karalių vynas ir vynų karalius.“ Šis posakis ir tapo Tokajaus vyno šūkiu. Volteras teigė, kad „šis vynas žmogaus sielos gelmėse uždega stebuklingą fejerverką, trykštantį džiaugsmu ir proto aštrumu“. Kompozitorius A. Šubertas šio nektaro garbei sukurtai dainai „Šlovė Tokajui“ parašė muziką. Pačiu brangiausiu ir skaniausiu vynu yra pripažinta „Tokajaus esencija“. Sakoma, kad būtent šis vynas apdainuojamas vengrų himne.
Tokajuje, istoriniame „Rakoci“ rūsyje galima degustuoti įvairių rūšių vynų – nuo sausų iki saldžių. Čia vaišinama ir tradicine vengrų vakariene: mėsos sriuba, vištienos paprika su kiaušinių kukuliais, desertu. Aišku, neapsieinama ir be garsaus Tokajaus vyno.
Ekspedicijos dalyviai Tokajuje nuvyko į senamiestyje esantį skverelį, kurį puošia Lietuvos ir Vengrijos vėliavos ir iš medžio išdrožtos skulptūros. Jas įvairiu laiku sukūrė garsūs lietuvių tautodailininkai Ipolitas Užkurnys, Antanas Česnulis, Rimantas Zinkevičius ir kt.
Lietuviškų skulptūrų parkelis atsirado dr. Vytauto Griniaus (1940–2013) ir fotomenininko Pauliaus Normanto dėka. P. Normantas kartu su mokslininku dr. V. Griniumi 1986 m. organizavo pirmąjį Vengrijos lietuvių suvažiavimą. Jame buvo nutarta įkurti Vengrijos lietuvių Sąjūdį. Jo pirmininku tapo P. Normantas, sekretoriumi – V. Grinius. Vėliau iš šio Sąjūdžio susiformavo lietuvių bendruomenė. Jos pastangomis Vengrija 1991 m. rugsėjo 2 d. pripažino nepriklausomą Lietuvos Respubliką. Netrukus po suvažiavimo dr. V. Grinius į Vengriją pakvietė lietuvių tautodailininkų. Ipolitas Užkurnys sukūrė ir Tokajuje pastatė tris stogastulpius, vaizduojančius sovietų pavergtas Baltijos valstybes – Lietuvą, Latviją ir Estiją, o kalvių kalvis Vytautas Jarulis iš metalo iškalė Tokajaus miesto herbą su vynuogių kekėmis, papuošusį vieno namo sieną. Nuo 1990 m. lietuvių tautodailininkai kviečiami į kasmet Tokajuje ir kituose Vengrijos miestuose vykstančias liaudies menininkų kūrybines stovyklas.
2021 m. birželio 26 d. Tokajaus mieste, šalia Romos katalikų bažnyčios, buvo iškilmingai atidengtos Lietuvos medžio drožėjų Adolfo ir Augustino Teresių ir Kęstučio Krasausko sukurtos skulptūros, skirtos atminti karaliui Jogailai ir karalienei Jadvygai. Jos buvo sukurtos pagal tęstinę programą „Lietuvos kryždirbystės pristatymas Vengrijoje“, vykdomą kartu su Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrija.
(Bus tęsinys)
Kompozicija iš metalo „Vyno butelis“ Tokajuje. J. Nekrašiaus nuotr.
Dailės galerija ir „Katė“ Tokajuje. J. Nekrašiaus nuotr.
Tokajaus slėnio vynuogės. J. Nekrašius nuotr.
Vyndarystės įrengimai Tokajuje. J. Nekrašiaus nuotr
