Mindaugo Juodžio tapybinis ciklas „Sapnai“ skirtas sapnui, jis yra kupinas įmantrios ir slėpiningos pustonių plėtotės. Šio autoriaus vizualinėje kūryboje tapybinių pustonių klausimas yra be galo svarbus, nuolat naujai skirtingoje tematikoje plėtojamas klausimas.

Sapno tematika, atsiremianti į kitas, artimas tematikas, – tai sapnas pakibęs daugybėje skirtingų temų bei potemių. Bet konkrečiai šio ciklo darbuose tai įgyja savitą pobūdį. Sapnas čia tampa uždanga-atodanga tuo pačiu metu. Tarsi būtų įvedama į absoliučiai tarpinę, svyravimo, ekvilibristikos kupiną situaciją. Tada visai kitaip išryškėja ir autorinių, tapomų pustonių protrūkis, jų teminis proveržis. Tarsi tie pustoniai, tie pratrūkusių ir prasiveržusių spalvų pustoniai būtų tik menami, dar tik bandomi įminti, tarsi jie spalvotame sapne būtų vis iš naujo atidengiami, išvedami iš skirtingų atspalvių priedangos.

Čia daug tų atidengiamų ir uždengiamų pusiau regimų, įžiūrimų tonų, kurie ir kuria tą sulėtintą somnambulišką intonavimą. Tokį intonavimą, kuris vizualiai ir mentaliai  ieško palaikymo, ieško pritarimo, bet kartu ir pats teikia nebylius patarimus. Intonavimas čia – abipusė ieška, nes pati atskiro sapno intonacija ieško savojo komponavimo, o pats komponavimas ieško akomponavimo. Veržli ir įtempta tonacija čia ieško krypties ir išeities iš šio pakibimo ar šio vizualinio suklusimo. Sapno ieška kupina susipynusių, susiraizgiusių, įstrigusių laikų. Kiekvienas sapnas vis ieško gestų ir judesių raizginyje praeities ateityje, ateities dabartyje, aukščio žemumoje, aukštumos apačioje.

Kiekvienas autorinis paveikslas – tai tarsi sudėtinga, figūratyvi spalvų sklaidos pusiaukelė. Pusiaukelė, sustojusių ir sutrikusių gestų, judesių kreiptimi, juntamo mąstymo steigtimi atveriama, surandama, sutinkama pusiaukelė.  Į veikimo, sprendimo spalvas, nutekančias, nubėgančias spalvas yra atremiami visi šie gestai. Nuo įtampo atonalioje virsmo būsenoje sustoję gestai. Laukiamos, įtemptos raiškos, laukime padidėję, raiškoje pakrypę gestai.

Judesio raiškoje baimingas, savęs ieškantis, savęs neapčiuopiantis, tik paliečiantis sutrikimas. Sutrikusio sąlyčio sąjūtis, sąlyčio pokytis, apsunkstanti lyta, pasklindanti, į spalvas įsimaišanti jautra. Ir pati jautra sako, kad ne tik tos įmantrios figūros yra pagrindiniai veiksniai.

Spalvos čia yra ne ką mažiau svarbūs veiksniai. Čia ir susitinka, čia ir susipina vizualūs veiksmai ir vizualiniai veiksniai. Veiksniai yra tapybinėje veiksmų lemtyje. Tapybiniai veiksmai atvesti į šį sapną spalvinių veiksnių. Yra čia tas veikimas tiesiogine prasme, yra spalviniai gestai ir judesiai, o visa tai yra tarsi pačių figūrų pavaldume sapno tėkmei. Varvesio ir gaudesio, judesio ir skambesio, girdimume regimai, regėsenoje žvangančiai tėkmei. Judesio sakyme liekančiai tėkmei. Nenutylančių spalvų ir jų veiksmų sakmei.

Mus čia nuolat ištinka, mus čia vis naujai pasitinka ta įnirtinga, įnoringa sapno gravitacija. Sapno gravitacija, ji čia atpažįstama kaip pustonio gravitacija. Pustonis, kiekvienas pustonis turi tą pusiaukelės ir kartu pusiausvyros gravitaciją. Jį patį tai traukia į visai skirtingas puses. Bet jis išsilaiko pusiausvyros būsenoje.

Mes čia nematome jokios pirminės dingsties. Pirminė dingstis, pirminė priežastis taip ir nėra aiški. Yra regima tik pati trauka, patys postūmiai. Traukia ir tempia nelabai aiškūs impulsai. Veikia čia nelabai aiškios jėgos. Galbūt tai yra tik  jėgos savyje. O tai jau sapno impulsai, potraukiai ir protrūkiai. Tuo labiau kad pustoniai yra spalvų impulsai.
Spalvos veiksnys, o ne tas tiesioginis veikimas čia svarbus faktorius. Pati spalva čia leidžia veikti, o kartu ji ir stabdo veikimą. Yra ta keista pakibimo, sutrikusios, sutrikdytos traukos, prarastos krypties situacija. Prairusi ar prakiurusi, pratrūkusi spalva, nudilusi, atsidengusi spalva, joje veikia pustonis. Sapno veiksmas nežinia kada ir kur atsiranda. Nutildyta, nualinta spalvos galia dėl trinties, dėl savo apnašų sukuria sluoksniuotą veikimą. O tai vertikalė, vizualinė vertikalė, pačių spalvų vertikalė.

Veiksmo išplėtimas čia yra vykdomas ir pačia vertikale. Kilimas aukštyn, kopimas aukštyn ir leidimasis žemyn. Prasmegimo, nugrimzdimo-iškilimo, atsivėrimo prieštara, jų nesantaika – tai čia ta kulminacinė raiška.

Tokioje autorinėje tapyboje labai svarbūs, išplėstiniai spalvų išsieikvojimo klausimai. Visa tai, kas šiuose paveiksluose regima, visa tai plačiąja prasme yra sapno erozija, spalvinė sapningų veiksmų ir veiksnių erozija. Vis naują galią, naują atspalvį, naują asociaciją ar naują analogiją įgaunanti erozija.

Kokią naują galią įgauna eikvojime, nyksme pati spalva? Nykimo, susidėvėjimo galia – tai visada spalvos sluoksnių klausimas. Spalva čia tada virsta  ir spalvos sapno archeologija, kuri koreguoja įprastą, žinomą, vartojamą spalvos ideologiją. Nusidėvėjusios, išsieikvojusios spalvos čia atveria savo rezervą, jos taip atveria savo veikimo pustonius. Norint sapnui veikti, tam reikia spalvos pagalbos, spalvos  veiksmingumo. O pats spalvos veiksmingumas tampa galimas, įmanomas, kai pasikeičia išankstinė spalvos galia.

Sapno pustoniai – tai pirmiausia temų pustoniai, galintys veikti skirtingomis kryptimis. Spalvos yra sapnų spalvos, jos čia yra išardomos, jos pasklinda išdalomos, atsiveriančios spalvos. Foninis sapno sluoksnis – tai tarsi paties veikimo atspindys. Bet veikimas tampa galimas dėl jau esamos spalvos deformacijos.

Spalvos trintuvė – čia sapno trintuvė, sapno pastangų ir gestų trinties išdava. Spalvų trintis – kai kada tiesiogiai ir gravitacinė, o kai kada levitacinė trintis. Levitavimas – kaip pakibimas, kaip neradimas atramos, atspirties taško, visa tai yra pirminės orientacijos praradimas. Tokiame spalvingame sapno pasaulyje, sapno susidarymo pasaulyje yra suardyta pirminė spalvos konsistencija. Ima veikti tarsi savaiminės spalvinės sąveikos tarp atskirų komponentų.

Įmantrių veiksmų mazgų įtampoje, dviprasmiško veikimo intrigoje – visur – matomi dėl spalvos lėtėjimo procesai. Sprendimo taškas, veikimo pusiaukelė, tonuojanti vidurio situacija – visa tai delsimo kaip eikvojimo, nualinimo, išsekimo momentai.

Spalvų tonacija čia yra nesibaigiančios įtampos tonacija. Akimirkoje pakibusi, akimirkoje pasklidusi tonacija, mėlyna, pilka, rusva tonacija.  Spalvinė akimirka – taip irgi galima tokio pobūdžio tonaciją apibūdinti. Yra naudojama tarsi jau visai panaudota esamos spalvos energija. Bet atsidūrusi kitoje sąveikoje, veiksmo pusiaukelėje, čia pati spalva kitą galią rodo. Belieka laukti, kol kiekvienas pustonis suskambės. Kol atskiras sapno motyvas nuves į tolesnę intrigą, dar didesnės įtampos situaciją. Tai lūkuriavimo, delsimo, bet kartu medijavimo eiga.

Pustonio tarpininkavimas – tai norimos pusiausvyros, kartu tai yra ir spalvinės ekvilibristikos ieškojimas. O už viso to, už visų šitų procedūrų yra ir išsamesnis, pačios spalvinės ekonomikos, pustonio ekonomikos klausimas. Minimalia raiška, minimalia, lakoniška pačių spalvų plėtote visa tai yra įvykdoma.

Kartais labai sunku yra į ieškomą ir regimą sapno aukštį atsiremti, dar sunkiau atsirkemti į apvirtusį sapno suvokimą. Kai spalvų varvesys nekrenta, o jutimai lipa aukštyn, kai nėra įprasto kritimo traukos, nebėra buvusio kritusio potraukio. Lieka tik laikiškas ir spalviškas varvesys. Spalvų varvesys, išnykstančių atramų ir paramų gausmas suvokimo tirštumoje.

Sapnas spalvina ir sapnas savo laikuose turi savo palaikymą, horizontalų ir vertikalų, sapnuojamų laikų palaikymą, sąlyčius ir oponuojančiuose, diskutuojančiuose laikuose tūnančius tvinstančius sakymus. Sakymus be įsakmumo, be privalomos sakmės, tik laviruojant ir tik levituojant spalvų įmestyje, erdvumo tirštumoje, tvermę tveriančioje spalvų tuštumoje, sapnuojančioje tuštumoje.

Gilus sapnas atveria atvirkštinę raišką ir pats atsiveria buvusio ar tik būsimo būdravimo parametrus. Sapno spalvos perkeičia aukščio ir gylio parametrus.

Spalvinėje sapno jungtyje, menamoje ir juntamoje jungtyje norima į patį save įsitverti, į savo paties apčiuopiamus pavidalus įsikibti. Nes tiek daug visko vienu metu, begalinėje sapno asinchronijoje, judesių ir virpesių polifonijoje. Panirimo ir iškilimo, grimzdimo ir plevenimo, spalviniu jauduliu permirkusios situacijos. Nusišalinantys motyvų paaiškinimai, naujų ryšių ieškantys judesiai. Taip galima tik sapne plūduriuoti, tik sapno spalvose taip įmanoma tyvuliuoti. Vis kreipiant žvilgsnį į sapno aukštį, net jei ten žemuma, spalvota praraja, tik sutemstantis ar sutemsiantis mėlis.

Nyksmo fonas yra uždangos-atodangos sąveika, spalvinių tonų išnykimo-atsiradimo sąveika. Bebalsis žvilgsnis yra pačios spalvų apsupties, rimties, netekties, įsigilinimo trinties paraiškos. Spalva trindama kitą spalvą, blėsindama jos galią kuria emocinį kontrastą.

O kita vertus, išveda spalvinių plėtinių laikus į atvirą horizontalę, skambančią ir tįstančią, nuotaika plintančią horizontalę. Pozos kontūrai įsigeria, įsirėžia į šią emocinę apsuptį, spalvų apgultį.   Mindaugo Juodžio tapyba yra spalvinės pasąmonės kelionė. Ne pasamdyta, ne skolinta, o savaip drobės rėmuose, savojo paveikslo amplitudėse išdėliota kelionė. Kelionė su skirtinga eiga, kelionė į sapną, kelionė pačiame sapne ir nubudimo kelionė. Su visiška užmarštimi, su skirtingų sapnų sąveikomis, su sapningų motyvų fluktacija. Į sapną yra atkeliaujama afekto įtampoje. Sapne nuolat judama sutrikusios gravitacijos, pasiklydusios orientacijos maršrutais.  Iš sapno grįžtama su tam tikru svoriu, spalviniu svoriu, įsuptu, įvaizdintu svoriu. Grįžti įsupta vaizdo, vizijos istorija keblu. Sapno spalvinė gravitacija traukia atgal. Atgal, link jau susapnuotų ir ten liekančių motyvų, jausenų. Jei spėjama tą sapną nutapyti, tai jis ir persikelia, jis tampa vizualine perkėla, atgaline perkėla.

Mūsų kamerinė-kambarinė esatis, priverstinė esatis kartu, kuri persmelkia ir realybę, ir sapnus; tokia esatis ir tokia apsuptis užteršta, nudažyta mūsų santalkomis, mūsų perteklingomis emocinėmis sankaupomis.

O tokia štai geometrija, aštrių vidinių erdvių geometrija – tai dar labiau didina įtampą, teikia dar didesnį dirglumą. Spalvinė esatis, nudažiusi ir įvėlusi tuos savo vizijose ar košmaruose klaidžiojančius judesius, ieškančius palaikymo ir negalinčius paleisti, palikti gestus, tokia klampi ir paišina, suodimis ir dulkėmis, painiomis apnašomis virtusi esatis. Nuo geometrinės emocinės priverstinės spūsties iki nuogos būties, visur nesibaigiančios uždangos, visur papildomos raiškos priedangos ieškojimas. Ir visur tos nenustygstančios, judančios, klimpstančios spalvos, viena iš kitos norinčios ir negalinčios išsiveržti spalvos.

Ta dvilypė vertikali ir horizontali prieglobsčio plotmė – tai ieškoma ir esama dabarties, sapnuojama ir sapne atrandama plotmė. Mes joje intonuojame, ji aplink mus įnirtingai tonuoja, vedžioja po nemigos, nerimo pustonius, ardo patikimumo spalvas, steigia ateities atspalvius. Nerimo pustoniai – tai nutolę, spalvose nutilę, skambesio vizija, sapno vizija virtę garsai, vizijų garsai.

„Kita pusė“. 60 x 50. 2021.

x„Sapnas-3“. 90 x 70. 2021.

„Sapnas-2“. 70 x 90. 2021.