Laikmena gali būti suprantama kaip pati priemonė ir kaip jos aplinka. Fotografija visada laikosi savo įtvirtose ir savaip, vizualiai nustatytose laikmenose, tačiau kaip tik – neišvengiamai tik laikinose laikmenose. Laikinume slypi ta paini dvejybinė talpa, mechaninė ir organinė talpa. Laikinos fotografinės laikmenos yra palaikomos skirtingų laikiškųjų režimų. Juose ne viskas absoliučiai paklūsta priežiūros mechanizmams.

Laikino režimo, laikino regimumo laikmenose esti ir tam tikrų stichiškumo apraiškų. Jose slypi, jose plyti išstatytos ir nustatytos steigtys, tačiau į jas įsiveržia ir stichiškosios steigtys.

Fotografija savo kilmės užmačiose, savo istorinėse reakcinėse kaitose tam tikrais periodais neretai patenka į įvairiausias virsmo ir perkėlos aporijas. Viena iš tokių aporijų yra jos imperatyvi sauga. Mechaninė sauga, mechaniškoji atmintis – tai vis tos pačios industrinio laiko pretenzijos, rezervuotos pretenzijos, tai pirminės fotografijos pretenzijos. Jos fotografijos technologinėje istorijoje virsta reaktyviomis pretenzijomis. Tokios reaktyvios pretenzijos, kurios siekia įveikti ir pakeisti fizinę, gamtinę laikinybę iki šiol gundo konceptualiosios fotografijos autorius.

Reaktyvios pretenzijos nuolat polemizuoja su mechaniškumo ir savaimingumo konkurencijomis. Kurios ketina ištekliumi paversti didinimo, dauginimo, ilginimo procedūras, paverčiant tai mechaniškuoju pažadu. Mechaniškasis pažadas – tai ir produkavimo pažadas, siekiantis automatizuoti patį vaizdijimą. Tačiau visa tai virsta amechanika. Laikmenos aporijos – tai įsisenijęs pačios laikmenos konfliktas tarp jos mechanikos ir organikos.

Tarp reproduktyvios laikmenos ir produktyvios, kintamos, savo kaitą ir savo organinius tvinksnius rodančios laikmenos. Laikmena virsta laiko varža ir vidinėmis, procesualiomis, vizualiomis varžytuvėmis. Laikmena kai kada virsta pačiu save varžančiu, save ribojančiu nyksmo žemėlapiu. Atvaizdo perkėla, atvaizdo įsitvirtinimas tampa nyksmo vyksmu. Perkėloje tampa regimas ir pastebimas pats laikinumo tapsmas.

Fotografinė laikmena, pati jos forma, pavidalas, jos apimtis – visa tai sudėtingas ir painus ribos klausimas. Moderni fotografija bando savaip spręsti ir šitą klausimą. Žilvinas Kropas projekte „Įkūnytas-Išnykimas“ ieško savojo meninio, kartu polemiško fotografinio sprendimo. Toks polemiškas sprendimas tampa visiškai įmanomas laikmeną paverčiant organišką kaitos procesą valdančiąja.

Tokia terpe tampa klevo lapo, jo išskirtinio pavidalo ribose, jo skirties kaitos organikoje atsirandanti laikmena. Kaip tik ten yra savaip įkeliamas, įvedamas naujas organiškai organizuotas laikiškumas. Įvedamas naujas laikiškumas kaip organinė laiko skirtybė. Laikinai susivienijusi skirtybė, tampanti rūšies, giminės, bendrybės skirtumų visuma, sumuojama ir kalkuliuojama visuma čia virsta fotografiniu paviršiumi.

Organinė medžio lapo skirtybė – tai regima kaip pigmentinė kaita, kaip nyksmo spalvografija. Ir visa tai – tarsi priminimas apie pačios fotografijos redukuotą-reprodukuotą galią. Kartu tame regimas priminimas apie laikinumo, trumpalaikiškumo, neišvengiamumo galią, apie naujo laikiškumo paieškas. Naujas laikiškumas – tai cikliškojo nyksmo laikiškumas, kai redukuota ir reprodukuota atmintis lėtai virsta savita vizualine mintimi. Nyksmo kaita, organinė kaita, augalinė permaina įsiterpia į numanomo priminimo procedūras.

Žilvinas  Kropas savo projekte tarsi imasi atvirkštinės procedūros paieškos. Lapo organinio nyksmo paviršiuje, laikiname paviršiuje yra ieškomas ir surandamas įtaigus vizualinis perviršis, nyksmo perviršis. Stebimas cikliškas koloristinis nyksmas yra paverčiamas ne tik organiniu savyje tikslingu vyksmu, bet tai yra paverčiama istorinio nyksmo procedūra.

Klevo lapo – minimali delninė teritorija, ji yra paverčiama istorinio vyksmo aporija. Trapi ir išraiškinga atskiros šalies, tam tikros teritorijos, istorinė žemėlapio sąranga. Ji  virsta organinio vyksmo, sutrupančio ir išsiskaidančio proceso eigos aporija. Tokiame stebimume, tokioje regoje, tokiame procedūriniame pokytyje įsitvirtina vizualinė trapumo galia. Gamtinis laikas, klevo lapo ribose įsikūręs laikas – tai atskiros šalies teritorinė galia, visa tai kaip vizualinė kaitos galia tampa trumpalaikiškumo ir ilgalaikiškumo polemika.

Laikmenos trapumas, laikmenos trupiniai, laikmenos vizualinė trupmena – tai trikdanti stabdanti procedūra. Nes pati trumpalaikė atmintis savo išraiškingame ir organiškame nyksme nėra nei atkarpa, nei iškarpa. Klevo lapo nyksmo faktūra, organinio paviršiaus faktūra – tai sulėtinta kaita. Sustojusi laukime ir žiūroje atsidengusi paviršiaus kaita.

Klevo lapo apimtis – tai tarsi užuomina į popierinės fotografijos apimtis. O pati klevo lapo konfigūracija – tai tarsi popierinės fotografijos iškarpa. Delninės, apkarpytų kraštų fotografijos, jų ribinė raiška, jų pakraščio regima ir juntama kirptinė ornamentika – tai laiko iškarpos. Jei popierinę fotografiją apkarpo popieriaus giljotina, tai istorinį laiką apkarpo faktinės iškarpos. Mes susiduriame su sudėtingu vyksmo žemėlapiu.

Pats vyksmo žemėlapis turi savo vizualinę kartografiją. Nyksmo organika kuria savo apibrėžtis, pateikia savo teritorinius braižinius, savo pigmentinius, sava semantika grįstus vizualinius teiginius. Nyksmo lapai – tai medžio lapo analogija, savais kaitos analais, savu kaitos takumu plintanti analogija, savo ištakas ir įtakas nugramzdinanti analogija. Klevo lapo irimas, trupėjimas, skilinėjimas – tai teritorinis nyksmas, lapo ir pačios fotografijos nyksmas.

Teritorinis nyksmas, istorinis vyksmas – tai laikinybės pastangos, kartu ir atminties pastangos, peržengiančios amžinybės garantijas, užmaršties pasyvumą ir dabarties kaitą. Nyksmo dabartyje, vyksmo dabartyje, kaitos ir pastovumo ginče, gamtos ir istorijos vaide – visur plyti vizualinės pastangos.       

Fizinis ir cheminis, pirminis fotografijos produkuotas paviršius palaipsniui, technologinėje kaitoje, istorinėje permainoje vėl virsta metafizika ir alchemija. Vizualinio paviršiaus perviršis rodo skirtingas ekstatikos apraiškas. Laiko stazis žiūroje virsta ek-staziu. Laikmena, fotografinė laikmena. Ji siekia sulaikyti, palaikyti, išlaikyti vizualinę atmintį. Tačiau kaip tik tada ir prasideda atvirkštinis procesas. Stabdoma ir fiksuojama atmintis visoje savo empirinėje galioje išjudina vyksmo ir nyksmo sąveiką.

Žilvinas Kropas savo  fotografiniu projektu „Įkūnytas-Išnykimas“ mus įtraukia į tą nesibaigiančią, naujai aktualizuotą fotografinės perkėlos žaismę. Suprantant ir surandant perkėloje gausybę skirtingų persikėlimo būdų bei priemonių, išmonių ir išmanymų. Šiuo atveju čia mus veikia vizualinės karnos, fotografinio inkarnuoto laiko klausimai. Dendrologinis laikas įsiveržia į istorizuotą laiką, geomorfinis laikas įsismelkia į gamybinį laiką. Eksperimentiniai ir technologiniai žaidimai nuveda į vidinių procesų žaismę. Estetinėje-technologinėje žaismėje gimsta mimetinės-mimikriškosios vizualinės metaforos, savo perkėlos galią turinčios metaforos.

Vizualumas pačioje fotografijoje yra nesibaigianti fizinė ir mentalinė perkėla. Fotografinė perkėla – tai kažkur persikėlę ir perkėloje pakitę, laikinai sustoję, savo kitybę radę mainų ir permainų procesai. Organinės laikmenos visada ankstesnės už mechanines, instrumentines laikmenas. Jų genezėje, jų ištakose ir įtakose dera ieškoti naujų, atsinaujinančių vizualumo tėkmių.

Lapo laikino galiojimo laikas, laikiškasis lapo matmuo, pigmentiniai dėmenys – tai istorijos lapų, kultūros ir natūros apykaitos lapų laikas. Modernybė bando scientistiškai istorizuoti gamtinį laiką. Fotografija bando savomis išraiškos priemonėmis vizualizuoti, kartu ir konceptualizuoti laiką. Konceptualioji Žilvino Kropo fotografijos steigtis yra nukreipta į technologines sąveikas. Į esamas, aktualizuotas ir į dar tik savo estetizuotą potencianalumą rodančias sąveikas. Atvaizdo techne palaipsniui atsiremia į tam tikrą estezį.

Fotografija gali būti suprantama kaip daugybės skirtingų paviršių sąveikos. Tokios skirtingų paviršių sąveikos, kaitos laikiškosios, inkarnuotos plotmės sąveikos įsiveržia, įsiterpia į plačią istorinę veiką. Pirminio istorinio, geografinio laiko, kartografinio laiko estezis nuklysta į atvaizdo mutacijos, kaitos fluktacijos estezį. Marši atmintis, analogiška užmarštis – visa tai vaizdijančio pasaulio prieštara, ieškanti paliktų, pateiktų ieškinių atlikčių. Modeliuojamas ir moduliuojamas laikas, ritmus pavertęs algoritmais laikas, išbarstęs savo vizualines poras laikas.

Vizualinė aporija yra ribos, graikiškas peras klausimas, kai kada tai yra estetinis, o kai kada suprantamas estetiškai technologiškas, instrumentiškas, segmentiškas ir eksperimentiškas klausimas. Tik ir čia techne ieško poezis. Skaitmena ieško savo vizijos, laikmena regi savo vizijas.

2021 08 06 23

2021 08 06 4

Žilvino Kropo „Įkūnytas-Išnykimas“.

 
Straipsnių peržiūros
94566158
Į viršų