Fotografiją galima suprasti ir kaip mediatyvias pratybas. Pratybas su foninio intarpų darbu, su naujos jungties ir pasipildymo darbu. Jos paprastai būna dvejopo pobūdžio pratybos. Būna uždaros, hermetiškos ir būna atviros pratybos.

Čia šiuo atveju yra regimos kaip tik tos praviros mediatyvumo pratybos. Praviros todėl, kad yra atnaujinama, vizualiai problemizuojama pati atvertis. Yra tarsi visai atvira jungties plotmė, kur ir yra atsekami visi fiksacijos ryšiai. Čia galioja vadinamasis ilgas žvilgsnis. O ilgas žvilgsnis rodo ilgą, nusidriekiantį požiūrį, ilgesnes žiūros pastangas.

Ilgiau įsižiūrėjus, pasitelkus ilgą žvilgsnį, tada yra pastebimas visai kitas aspektas. Tas visai kitas aspektas – tai platus ir intriguotas bendrystės klausimas. Personifikuotas buvimas neišvengiamai nuveda į tokias bendrystės aporijas, kurios yra atminties aporijos. Klausimai čia susiję su galimybėmis ir atminties galiomis. Su vizualinėmis galimybėmis suprasti ryšius ir sąsajas, ištakas ir įtakas.

Mediatyvios pratybos dipticho principu grindžiamoje sanglaudoje atveria bendrystės pilnaties, išsamumo, kartu atidėtų, paliktų prasmių klausimus. Yra kompoziciškai pateikta jungtis, juntama jungtis, baigtinė jungtis. Pati kompozicinė pateiktis yra komplikuotas dalykas.

Reginos Šulskytės ciklo „Mano drabužiai“ diptichai yra kupini lėto ir intensyvaus, neskubaus ir impulsyvaus laiko dėliojimo, įvykių skirstymo, sąveikų pasiskirstymo aplinkybių. Jos vizualiniai principai visada grindžiami jautra fotografinei medžiagai ir turiniui, vizualiniam juntamumui ir suvokiamumui. Jos kaip fotografės materija šiame fotografiniame cikle yra jutiminė materija, paties juntamumo, juntamo menamumo, minimo juntamumo materija. Tokia juntamumo materija, kuri yra ir atributiškoji medžiaga, ir skirtingų laikų sklaida.

Fotografija nuolat susiduria su nepaliaujama ir įvairialype atminties plėtra. Atminties plėtroje dalyvaujama įvairiausi vizualiniai dariniai. Daiktai ir įvykiai, reiškiniai ir atributai, jie visi yra sudėtingi kreipiniai ir netolygūs jungiai. Atminties plėtroje, destruktūruotuose atvaizdų ir vaizdų santykiuose, kaip tik čia kai kada vizualinė žinia ateina iš nežinios. Kai tik čia atpažinimas prasideda iš atidėtos, paliktos, nusišalinusios atminties. Drabužiai kaip atminties plėtra yra paties laiko drabužiai, įvykio laikinumo ir vizualinio laikiškumo drabužiai. Atmintis, fotografinė atmintis ateina iš kelių skirtingų archyvų ir susitinka painioje atvaizdo laikmenos plotmėje. Atvaizdas pabudina atvaizdą, apdangalas pabudina apdangalą, o iš viso to susikuria vizualinis įvykis.

Fotografinėse, archyvinėse laikmenose susiduriame su laikiškumo išvaizda, su nebaigtų, o tik atliktų, neišpildytų, o tik pasipildančių įvykių išvaizda. Laikiškumas peržengia laikinumą ir amžinumą. Vizualinis laikiškumas peržengia įprastas talpyklas ir kuria savo santalkas.

Įvykiai aprengti vienokiais ar kitokiais drabužiais. Laikiškumo drabužiais yra aprengti, jais yra apdengti patys įvykiai. Per juos mes susiduriame su įvykių išvaizda. Kada įprastos skirtys – būti ir atrodyti – nerodo savo tikrųjų skirtumų. Pati įvykio išvaizda tampa sąlyčio perdanga. O sąlyčio perdanga nuveda, nuteka į patį įvykio perteklių.

Diptichu grindžiama fotografija įtraukta į perteklingą žaismę. Viena šio dipticho dalis rodo stoką, nesatį, trūkumą. Kita šio dipticho dalis skleidžia savo persvarą, rodo savo perteklių. Stoka, nesatis, trūkumas – tai kažkur ir kažkada pradangintas perteklius. Vienos dipticho fotografijos pradangintas perteklius pasipildo reikiama galia iš kitos fotografijos. Stoka, imanti rodyti savo šviesą, nesatis, imanti skleisti savo spalvą, trūkumas, imantis rodyti raštą,  – visi šie rodmenys teikia galimą perteklių. Jo reikia ieškoti gretumoje, kito atvaizdo artumoje.

Pertekėjimas, vizualinis perėjimas iš vieno atvaizdo į kitą atvaizdą, išvaizdos pertekėjimas į buvimo aplinkybes – visa tai yra medijuotų mainų tėkmė. Tokia tėkmė, kuri neša, veda, kreipia nuo vaizdo stokos į atvaizdo perteklių ir atvirkščiai. Dipticho jungtys yra pačios atminties jungtys, apdangalų, aprangų sąranga pagrįstos, jų mediacija parengtos jungtys. Todėl dipticho skirtingos dalys yra sulėtintoje parengtyje. Tokia parengtis sako, kad veikia vienu metu abu kompoziciniai atvaizdai. Abu atvaizdai, nurodydami vienas į kitą ir nesutapdami vienas su kitu, kuria naują galimybę. Nesikliaujant vien jungties pleištu, spraga, čia yra šioje tuščioje terpėje tam tikras besisteigiantis įvykis. Čia yra ir būtina šviesos įtampa. Akimirkos atvaizdas, temporalinės įtampos inicijuotas, joje nusidriekęs vienas atvaizdas atveda šviesą į šį atvaizdą iš visai kito atvaizdo. Tokios šviesos reikia, kad atminties įvykis išsivaduotų iš žinomumo užkardos.

Šios fotografijos yra grįstos atminties materija, atidėta, kažkur palikta materija. Todėl šiuose naratyvuose, šiose sąšaukose kalbama apie atminties materiją, atminties juntamumo materiją. Yra visada tam tikrame atvaizde susidariusios nepakankamos vieno atvaizdo jungtys ir kaip tik tada prireikia kito, papildomo atvaizdo įvykio. Tada prireikia vizualinės perėjos. Fotografinis diptichas kaip ir sukuria tą reikiamą perėją, terpę, niekieno neužimtą, grynojo laiko teritoriją. Čia pradeda kurtis atminties materija. Atminties materija yra fotografinio jutimo materija, pradanginta, nugramzdinta, išdalyta materija.

Reginos Šulskytės fotografijų ciklas „Mano drabužiai“ kuria panašumo, analogijos vizualinę įtampą.  Kartu yra kuriama ir jutiminių ryšių įtampa. Vizualinė įtampa čia sukuria ir savitą mediaciją. Pati vizualinė mediacija čia tampa galimomis, įmanomomis atminties pratybomis. O dar plačiau į šiuos procesus žiūrint čia yra išvaizdumo pratybos. Iš vizualinės atminties išnyrančio išvaizdumo pratybos. Kur drabužiai peržengia, netenka įprasto statuso ir pereina į kitą lygmenį. Kaip tik rūbų sulėtintas išvaizdumas rodo esant gausą šalutinių maršrutų, ne visada pasibaigusių maršrutų. Artumos ir giminystės jungtys kupinos nebaigtumo, delsimo.

Visa tokia artimumo ir giminiškumo semantika su savitai išrikiuotomis semomis – tai atpažinimo semantika. Ji sulaikyta, ji uždelsta semantika, pro laiko atvaizdo kvadratą įžiūrima semantika. Bet tai semantika su atsinaujinimo liekana. Atminties medžiaga yra plačiąja prasme ir pačių drabužių medžiaga. Taip atminties materija virsta drabužių medžiaga. Nuo vienos plotmės į kitą plotmę, lanksčią, susiraukšlėjančią, susiglamžančią plotmę nusidriekiančia medžiaga. Ši medžiaga, sąlyčių pėdsakus sukurianti medžiaga, – jutiminis liudijimas, lytintis ir lydintis liudijimas, vizualinė liekana atvaizdo turinyje. Nuolat regime įmantrią skirtumo kompoziciją. Dipticho kompozicija tokioje autorinėje šviesoje yra matomos ir numanomos jungties kompozicija. O tai yra atminties jungties skirtumų kompozicija. Tokia diptichu grįsta kompozicija labai greitai nuveda į patį skirsmo komponavimą. Į atminties vizualinių plotmių destruktūruotą persiskirstymą.

Šioje autorinėje šviesoje yra vizualinių įvykių plėtiniai, su skirtingomis nuorodomis pateikti vizualiniai lydiniai, vizualiniai lydraščiai, vaizdaraščių lydraščiai. Drabužių nuoroda čia yra ir įvykių, ir veiksmų, skirtingų biografinių, teminių teiginių nuoroda. Tai per jutiminius ryšius susikurianti, lydinti nuoroda. Kai susikuria dviguba sąveika, kai įsisteigia sudvejintas dipticho maršrutas, tuomet gimsta perėjimas iš empirinio steiginio į metaforiškąją steigtį nukrypstantis judesys. Iš drabužių kreipties į naujas perkėlas nusidriekiantis judesys. Niekad nesikartojantis, vis naują ritmą rodantis, nauja užuomina prabylantis judesys. Plazdesio ar čiužesio, virpesio ar šlamesio vizualiniuose aiduose nutolęs judesys.

Drabužiai savaime yra vizualinių pėdsakų tęsinys ir plėtinys, kuris nuveda savų prisilietimų pėdsakais į labai skirtingus patirties, būties regionus. Drabužiai turi savyje religinio, socialinio, istorinio, estetinio ar tiesiog fizinio dalyvavimo pėdsakus. Jų spalva, jų poveikis, jų vizualinis balsas – tai tolimų vizualinių regionų aidai.

Tarp drabužių ir fotografijos esti subtili analoginė giminystė. Čia yra pats atvaizdo išėjimas, jo tąsumas, jo atspalviai – tai salyčių su juo pėdsakai. Diptiche visada yra keleriopa skirtingų laikų samplaika. Čia yra vienas kitą lydintys ir vienas kitą papildantys laikai. Kontekstą nuolat praplečia vis kita nuoroda. Vizualinis laikas, kuris čia yra eksponuojamas, įsilieja į ankstesnius tiek asociatyvius, tiek asmeninius laikus. Dualumas, kurio perskyra čia tarsi visai ištrinama, – tai fizinio ir vaizduotės laiko dualumas.

2021 07 30 45

Regina Šulskytė. „Šauksmas“. 2002. Ciklas „Mano drabužiai“.

2021 07 30 44

Regina Šulskytė. „Mano prisiminimų vakaras“. 2003. Ciklas „Mano drabužiai“.

2021 07 30 43

Regina Šulskytė. „Dabar ir tada“. 2004. 1977. Ciklas „Mano drabužiai“.

 
Straipsnių peržiūros
94565501
Į viršų