Viena koplytstulpio netoli Kurtuvėnų mokyklos istorija
Visi žinome, kad Lietuvos aneksavimo procesas, prasidėjęs 1940-ųjų birželio 15-ąją, baigėsi 1940 m. rugpjūčio 3 d., kai TSRS Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos „savanoriško“ įstojimo į TSRS. Šis akivaizdus melas žeidė daugumos lietuvių širdis. Visaip bandyta parodyti nepasitenkinimą tuo melu.
Šalia Kurtuvėnų mokyklos prie judraus kelio buvo pastatytas nuostabus koplytstulpis, kurį Lietuvos kariai, žygiuodami pro šalį, pagerbdavo... Netruko ateiti laikmetis, kada tuo keliu pradėjo plūsti Rusijos kariuomenė... Dieną naktį prie koplytstulpio stovėjo ginkluotas sargybinis ir kartkartėmis grūmojo kumščiu Kristui, nešančiam kryžių. Prieidavau prie koplytstulpį juosiančios tvorelės ir, tėvo išmokytas, rusiškai pasisveikindavau. Karys atsakydavo ir tuoj pat nusisukęs kumščiu pagrasindavo Kristui. Su kuo tas rusas bekalbėdavo, visuomet kumštį nukreipdavo į koplytstulpį.
Mokyklos antrajame aukšte gyveno pradinukų mokytoja Julija Petniūnaitė, neįgali, nedidukė, su kuprele nugaroje ir krūtinėje. Jos mama Antanina Petniūnienė buvo vyriausia 1918 metų vasario 16-osios akto signataro Stepono Kairio, baigusio Šiaulių berniukų gimnaziją, sesuo. Julijos giminės gijos nusidriekia ir iki 1991 metų sausio 13-osios aukos – Dariaus Gerbutavičiaus.
Principingo charakterio mokytoja Julija negalėjo pakęsti tų kasdienių patyčių ir 1941-ųjų vasario 16-osios naktį aukšto beržo viršūnėje, rizikuodama laisve, o gal net ir gyvybe, šalia sargybinio organizavo Lietuvos trispalvės iškėlimą.
Puikiai prisimenu tą Vasario 16-osios rytą, kai išgirdau tėvo šūksnį: „Vėliava iškelta!“
Stovėjau prie lango ir žiūrėjau, kas bus. Berže plevėsuojančią vėliavą pirmiausia pamatė sargybinis. Stabtelėjo vienas, po to kitas žmonių būrelis. Ir tėvas buvo iškviestas. Supratau, kad sprendžiama, kaip vėliavą nukabinti. Kaip sakė tėvas, vieni dievagojosi nežiną, ką reikėtų daryti, kiti davę patarimų. Tik niekas nenorėjo teptis drabužių: medis buvo išteptas derva, kad būtų nepatogu lipti jo kamienu. Mūsų trispalvę iš beržo viršūnės nuėmė tik po pietų. Žinia jau buvo apskriejusi visus Kurtuvėnus. Dar tą pačią dieną nugirdau tėvą sakant, kad vėliavos kėlimą organizavo Julija. Skundikų nebuvo. Neišdavė mokytojos.
Kuriant kolūkius, jų iniciatoriai nugriovė koplytstulpį. Šią įstoriją teko papasakoti Kurtuvėnų klebonui Andriui Valčiukui (Kurtuvėnų Šv. Jokūbo parapijoje klebonavo 2012–2019 m.). Jis paprašė manęs iš atminties nupiešti koplytstulpį. Užduotį atlikau. Piešinio centre – mokyklos pastatas. Šalia – tvora, pro ją einantis vieškelis Girinikų kalno link. Juo iš pratybų žirgais prajodavo generolo Stasio Raštikio kareiviai, vasaromis stovyklaudavę prie Pašvitinio ežero. Tėvas S. Raštikį pažinojo iš senų laikų – susibičiuliavo besimokydami. Jiedu daugiausia kalbėdavosi apie 1919 metų kovas su bermontininkais.
2014 m. vasarį minint Lietuvos valstybės atkūrimo šventę, prie Kurtuvėnų mokyklos-daugiafunkcio centro buvo atidengtas atminimo stendas, skirtas Lietuvos trispalvės iškėlimui 1941 metų vasario 16-ąją. Stende ir mokytojos Julijos portretas. Piešiau pasižiūrėdamas į nuotraukas. Svarbiausia – norėjau akcentuoti jos dideles, išmintimi ir gerumu žmogui dvelkiančias akis. Ir šypseną! Einančią iš širdies ir gera linkinčią! O gal? Gal bylojančią apie galvoje sumaniai slepiamą Julijos sprendimą piktu atsilyginti priešui?
Koplytstulpį klebono A. Valčiuko rūpesčiu pagamino tautodailininkas Aurimas Šimkus. Dalyvaujant gausiam gyventojų ir svečių būriui, 2015-ųjų birželį jį pašventino Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.
Koplytėlė netoli Šaukėnų
Okupantai sužvėrėjo. Trėmė nekaltus žmones į Sibirą, ilgiems kančių metams net be teismo vežė į Rusijos įkalinimo įstaigas ir t. t. Todėl žmonės, gyvenantys krūmuose netoli Šaukėnų, per naktį pastatė koplytėlę melsdami Kristaus, kad okupantai neištremtų jų į Sibirą. Šį koplytėlė stovėjo ir atkurtos Nepriklausomybės metais, bet pamažu sunyko savaime. Šaukėnų muziejus ir gyventojai nusprendė atstatyti koplytėlę. Senoji, kaip tų skaudžių laikų priminimas, perkelta į Šaukėnų muziejų. O naujai atkurti pritrūko piešinių. Teko vėl pasistengti.
Bibliografinės retenybės faktai
Rankose laikau vieną kruopščiausiai saugomą savo bibliotekos knygą „IŠTREMTIEJI. Bolševikų valdžios 1941 m. birželio 14–16 d. Lietuvos žmonių trėmimo vaizdai“. Joje įrašyta ir mano tėvo Liudo Baltučio – iki tremties buvusio Kurtuvėnų mokyklos direktoriaus, 1919 metų kovų su bermontininkais dalyvio, Kurtuvėnų šaulių būrio vado, chorvedžio, saviveiklininko, feljetonų rašytojo – pavardė. Antroji intriga – knyga Lietuvos Raudonojo Kryžiaus rūpesčiu išleista 1941 m. Kaune.
Raudonasis Kryžius, ruošdamas leidinį, turėjo apie 7000 ištremtųjų asmenų sutvarkytą kartoteką. Tai tik nedidelė ištremtųjų dalis, nes vien per Naujosios Vilnios stotį buvo pravežta daugiau kaip 30 000 tremtinių. Iš tų 7 000 kartotekoje pažymėtų tremtinių daugiausia nukentėjo Lietuvos mokytojų – daugiau kaip 600 (beveik 10 proc.), o imant bendrai ištremtus inteligentus, mokytojų procentas sudarė iki 30 proc. (p. 16).
Pateikiu keletą tos knygos faktų:
* Iš sensacingų NKVD įsakymų aiškėja, kad į Sovietų Rusiją turėjo būti išvežta 3 / 4 Lietuvos gyventojų.
* Bolševikai buvo numatę ištremti * visus buvusius prieštarybinių politinių partijų, organizacijų ir grupių narius; * visus buvusius tautininkus, jaunalietuvius, voldemarininkus, „Geležinis vilkas“ ir katalikų „Baltojo žirgo“ organizacijų narius, studentų korporacijos ir Šaulių sąjungos* narius; * buvusius žandarus, policininkus, kalėjimų prižiūrėtojus; * buvusius caro, baltosios, Petliūros ir buvusius Lietuvos bei Lenkijos armijų karininkus ir karo teismo narius; * nusikaltusius ir išbrauktus iš komunistų partijos ir komsomolų asmenis; * visus svetimų valstybių piliečius, svetimų valstybių firmų atstovus, svetimų valstybių įstaigų bendradarbius, buvusius užsienio atstovybių, firmų, koncesijų ir akcinių bendrovių tarnautojus; * gyventojus, asmeniškai susirašinėjusius su užsieniu, pasiuntinybėmis ir konsulatais, esperantininkus ir filatelistus; * visus buvusius valstybių departamentų tarnautojus (nuo referento ir aukščiau); * buvusius Raudonojo Kryžiaus darbininkus ir Lenkijos tremtinius; įvairių konfesijų dvasininkus (popus, kunigus), sektantus ir religinį aktyvą; * buvusius bajorus, dvarininkus, pirklius, bankininkus, prekybininkus (kurie naudojosi samdomu darbu), įmonių valdytojus, viešbučių ir restoranų laikytojus (p. 9–10).
* Geležinkelių valdybos duomenimis, daugiausia lietuvių buvo gabenama į Bijsko stotį (Tomsko gel.) – 204 vagonai, toliau eina Starobelsko st. (Maskvos–Donbaso gel.) – 97 vag., Novosibirsko st. (Tomsko gel.) – 84 vag., Kulundos st. (Omsko gel.) – 59 vag., Barnaulo st. (Tomsko gel.) – 58 vag., Medvežja Gora (Karelija) – 54 vag., Makato st. (Orenburgo gel.) – 24 vag. ir Babuino st. (Maskvos – Kijevo gel.) – 7 vag. Į Bijsko stotį daugiausia išvežta iš Alytaus, Marijampolės, Šiaulių ir Vilkaviškio gel. stočių. Į Starobelsko st. – iš Švenčionėlių ir Alytaus, į Novosibirsko st. – iš Šiaulių st., į Kulundos st. – iš Kauno, į Barnaulo – iš Panevėžio ir Švenčionėlių, į Medvežja Gora – iš Vilniaus ir Kauno. Į Babuino stotį visi 7 vag. pasiųsti iš Varėnos (p. 17). * Išvežtų į Sovietus priskaityta 35828 asmenys, iš jų 15081 birželio 14 d. ištremti; 6182 iš kalėjimų išvežti; 13077 dingusieji pirmosiomis karo dienomis ir 1488 nužudytieji Latvijos teritorijoje.
* Registracijos lapeliuose1) dažnos tokios pastabos: „saldainių fabriko darbininkė, ))Drobės, Tilmanso, Tilkos fabriko darbininkas. Išvežta nemaža paprastų sargų, kurjerių ir buhalteris iš senelių prieglaudos. Greta paprastųjų darbininkų išvežta dešimtimis geležinkeliečių, vežėjų, mechanikų, stalių, kirpėjų, batsiuvių, šoferių ir vargšių skalbėjų, kurias taip pat pastebėjo viską matanti „Čekos“ akis. „Lozanos“ baro muzikantas ir artelės „Kubilas“ vedėjas atsisėdo į tą patį traukinį”... (p. 11).
* Kartotekoje įregistruota 1000 ūkininkų, 800 valdininkų ir tarnautojų, tiek pat moksleivių, apie 500 mažų vaikų, daugiau kaip 3000 darbininkų, daugiau kaip 100 karių ir daugelis įvairių kitų profesijų žmonių. Nuolat sutinkama profesija – „šeimininkė“, kurios be jokios kaltės buvo verčiamos pakelti savo vyrų likimą (p. 17).
* Ne mažesnę dramą išgyveno ligoniai ir jų artimieji, senukai. Mūsų tautos veteranas Donatas Malinauskas, pasirašęs Lietuvos nepriklausomybės aktą, ne vienerius metus nebeišeinantis iš kambario, savo bute gyveno su 90 metų amžiaus seserimi, apakusia ir nepajėgiančia pakilti iš lovos. Čekistai patys įvertė juodu į sunkvežimį. nieko prie jų neprileisdami (p. 16–17).
Knygoje „IŠTREMTIEJI. Bolševikų valdžios 1941 m. birželio 14–16 d. Lietuvos žmonių trėmimo vaizdai“ retoriškai klausiama: „Ar tik inteligentus vežė?“ Ir čia pat atsakoma: „Ne! Vežė ir darbininkus, ūkininkus, mokslo žmones ir visai neraštingus. Tiesa, išvežė kai kuriuos politikos ir visuomenės darbuotojus. Tik, žinoma, jie tarybiniais laikais nieko prieš sovietus nedarė. Bet greta jų išgabeno tylius žmones, kurie niekados niekur nebuvo pasireiškę, jokiuose politiniuose sambūviuose nedalyvavo. Gal buvo galima spėti, kad išvežami buržujai arba buožės? Ir tai neturi jokio pagrindo, nes greta Kauno namų savininkų ir pirklių trėmė ir tikrus proletarus, beturčius, kurie gyveno iš to, ką savo, kaip sakoma, penkiais pirštais uždirbdavo. Jei pamanytum, kad buvo ištremiami tarybinės santvarkos priešai, taip pat apsiriktum. Išvežė jaunus, išvežė vos paeinančius senelius...“
„Ir lieka padaryti vieną, čia galimą išvadą: iš gimtojo krašto buvo tremiami visi lietuviai, kurie tik parodė tautinį atsparumą. Kodėl išvežė vienus ir dar paliko kitus? Čia galima duoti šį paprastą atsakymą: išvežė šiuos tik todėl, kad daugiau nespėjo, o būtų
išvežę visus, būtų išdrabstę mūsų tautą po neaprėpiamus plotus taip, kad mes jau nebesudarytume vieneto, su kuriuo lig šiol rusams teko skaitytis. Tada mes svetimųjų tarpe išdraikyti nebūtume pavojingi raudonajam imperializmui ir sparčiai svetimoje jūroje išnyktume... Taip bent manė tie, kurie buvo mūsų kraštą pasiglemžę“ (p. 8–9).
Nors man tą 1941-ųjų birželio 14-ąją tebuvo septyneri, bet gerai ją prisimenu ir po aštuoniasdešimties metų. Tėvelis išvykęs gydytis į Birštoną. Mes, trys vaikai, su mama vieni namuose. Dar tamsu, dar saldžiai miegame. Netikėtas trankus bildesys. Į mokyklos patalpas įsiveržia septyni rusų kariškiai raudonomis kepurėmis. Komanda: „Ruoškitės!!! Dabar gyvensite kitur! Ten jums bus geriau!“ Mama labai sielojasi, klaupiasi, klupdo mus ir garsiai meldžiasi. Kareiviai skubina pakuoti daiktus. Primena, kad kuo mažiau daiktų ir maisto vežtųsi – ten (tik neaišku – kur „ten“) visko būsią per akis. Mama blaškosi, renka daiktus, deda juos krūvon, paskui iš tos krūvos kai ką atrinkusi neša atgal...
„Sibiro Alma Mater“, Tremtinių kryžiaus šventinimas Kryžių kalne ir japonų TV
Pasak tremtinio Rimvydo Racėno (1934–2021), paminklų ir publikuotų atsiminimų apie tremtį skaitlingumu lietuviai išsiskiria iš kitų buvusios sovietinės imperijos tautų.
Jo rūpesčiu 2010 m. iš Krasnojarsko krašto sunykusio Korbiko kaimo kapinių į Lietuvą parvežta Švč. Mergelės Marijos skulptūra – Korbiko madona ir 2018 m. sausio 13 d. pašventinta Vilniaus arkikatedros bazilikos Tremtinių koplyčioje.
Tačiau šito per maža.
Kiekvienais metais istorijos įvykiai tolsta ir darosi nebesuprantami ne vienam, gimusiam apie 1990 m. ir vėliau. Antra, dėl skubos gyventi, globalizacijos, vartotojų kultūros ir dorovinių vertybių krizės nedaug kas šiandien atsiverčia knygą apie atskiro žmogaus / šeimos išgyventą kančią ar sukrečiantį Lietuvos tragizmą.
Štai čia ir slypėjo priežastis ir tikslas profesionaliai išstudijuoti ir apibendrinti po Nepriklausomybės atkūrimo sukauptą tremties ir pasipriešinimo kovų paveldą. Vienas iš būdų tikslui įgyvendinti ir negatyvioms laiko aplinkybėms švelninti – mokslinės-praktinės konferencijos bei pranešimų publikavimas. Juk mūsų pareiga, kad Baltijos kelio jaunieji dalyviai ir tie, kuriems Baltijos kelias − tik dokumentinė medžiaga, žinotų ir suprastų lietuvių tautos (ir ne tik jos) tragedijos gelmę. Žinoma, idėja rengti mokslines konferencijas tremties tema neatsirado staiga.
Konferencijų pavadinimai glaudžiai siejasi su leidinių − „Sibiro Alma Mater“ (2005), „Sibiro Alma Mater.
Dimicandum“ (2007), „Sibiro Alma Mater. Post scriptum“ (2009), „Sibiro Alma Mater. Ave, vita!“ (2011), „Sibiro Alma Mater. Post tenebras lux“ (2011), 2) „Sibiro Alma Mater. Homo non sibi, sed patriae“ (Žmogus gyvena ne sau, o tėvynei) − antraštėmis. Leidiniuose neapsiribojama Sibiro teritorija. Žodis „Sibiras“ tarsi simbolis vartojamas visų genocido aukų – tremtinių, kalinių, rezistentų, dipukų (pabėgėlių į Vakarus) ir Lietuvoje likusiųjų, ir kitų tautybių (ukrainiečių, lenkų, vokiečių, žydų...) žmonių per kančias „išeitiems universitetams“ aprašyti. Todėl į „universitetus“ žvelgiama tarsi iš paukščių skrydžio. „Sibiro Alma Mater“ straipsniai pagal keliamas problemas susidėliojo į 81 potemę, kurios jungiamos į 13 stambių temų.
Šie leidiniai – tai istorinių liudijimų knygos, svarbios patiems tremtiniams kaip laiku ištartas žodis apie Sibiro vaikystę ir jaunystę, svarbios kaip garbus nusilenkimas tėvams, mokytojams ir kitiems šviesuoliams, svarbios dabarties žmonėms, kurie, pagarbiai ir supratingai vertindami istoriją, mokosi suvokti dabartį ir save.
„Sibiro Alma Mater“ serija pradėta leisti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir Šiaulių universitetui sutarus. Iš pradžių manyta apsiriboti trimis tomais. Tarsi simboliškas tritomio akcentas − 2009 m. rugpjūčio 29 d. Kryžių kalne už leidinio bendraautorių ir bendraminčių lėšas pastatytas tautodailininko Alekso Steponavičiaus sukurtas Kryžius. Šventino jį Šiaulių vyskupas E. Bartulis.
Ateinančių kartų žiniai Kryžiaus pamate nerūdijančio plieno kapsulėje buvo užmūrytas aktas su jo atsiradimo istorija. Tai kartu ir padėkos žodžiai nuo trilogijos (tada manyta, kad daugiau tomų nebebus) bendraautorių – nuo visų karo išblaškytųjų „absolventų“, atsidūrusių Sibire, Ulan Udėje, Amerikoje, Vokietijoje, Australijoje... O ant kryžiaus pritvirtinome lentukę su užrašu: „Kryžius Lietuvos Šviesuoliams, Mokytojams, Seneliams, Tėvams, Broliams ir Sesėms, kentusiems SIBIRO KANČIAS – LIETUVOS VARDO TŪKSTANTMEČIUI“.
Kryžiaus idėja, it koks sutapimas, vienu metu kilo ir man, kaip „Sibiro Alma Mater“ trilogijos sudarytojui, ir Šiaulių universiteto leidyklos direktoriui Aloyzui Tubučiui.
Šio krikščionių tikėjimo simbolio šventinimo iškilmėse šv. Mišias už grįžusius ir negrįžusius tremtinius vienuolyno prie Kryžių kalno koplyčioje aukojo tėvas Mykolas OFM. Mažesniųjų brolių ordino (OFM – pranciškonų) vienuolių giesmės ir ypač gilaus turinio t. Mykolo OFM pamokslas be galo sujautrino visų iškilmių dalyvių širdis. Jaudulį dar labiau sustiprino vaizdas, kai jie, t. Mykolo lydimi, atėjo prie Tremtinių kryžiaus ir pamatė prie jo drauge su savo kunigu klūpinčių lenkų turistų grupę.
Tos dienos įvykius įamžino japonų TV, sukūrusi 45 min. filmą apie kryžiaus tradiciją Lietuvoje, pradedant Aušros vartais ir baigiant žmonių kančios, vilties, nenugalėto tikėjimo simboliu − žmonių vadinamu Šventkalniu, Maldų, Kryžių kalnu. Filmo pristatymas Lietuvoje įvyko 2009 m. spalio 2 d. per „Sibiro Alma Mater. Tremtinių kūrybos paveldas“ mokslinę-praktinę konferenciją.
Dvi dabarties žinutės
Pirmoji naujiena plečia žinojimą apie tremtinių rūpesčius ir jų įgyvendinimo rezultatus. Visiškai nesenai, t. y. 2021 m., Kryžių kalne prie Tremtinių kryžiaus pritvirtinome JE vysk. E. Bartulio mūsų miesto Katedroje iškilmingai pašventintą dar vieną lentelę, ant kurios užrašyta:
„DĖKINGI LIETUVOS PARTIZANAMS, KARŽYGIAMS, SAVANORIAMS UŽ PAAUKOTAS GYVYBES DĖL LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS.
OKUPANTŲ GENOCIDĄ PATYRUSIŲ AUKŲ PALIKUONYS“
Visi žinome, kad Lietuvos partizaninis judėjimas, turėjęs tikslą išvaryti sovietinius okupantus iš Lietuvos ir atkurti valstybės nepriklausomybę, buvo aukščiausia mūsų tautos pasipriešinimo sovietų okupacijai forma. O ir visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas 1949-ųjų vasario 2–22 d. vyko Šiaulių kaimynystėje. Netoli Radviliškio!
Kryžiaus perdažymo ir lentelės pritvirtinimo darbus atliko verslininkų Nijolės ir Vaidoto Vilčikauskų šeima, kuriai kuo nuoširdžiausią dėkonę taria tremtiniai, linkėdami šiai nuostabiai šeimai Dievo palaimos ir Švč. Mergelės Marijos globos.
Antroji – irgi susijusi su mūsų veikla. Ką tik minėtą antrąją Kryžiaus lentelę pagal planą turėjo pritvirtinti XI „Sibiro Alma Mater“ konferencijos dalyviai. Tikėjomės sulaukti nemažai svečių, bet netikėtai užklupusi pandemija ir kitos priežastys sujaukė mūsų planus.
Štai į konferenciją iš Krasnojarsko žadėjo atvykti Lietuvių tremtinių bendruomenės pirmininkas Saulius Sidaras. Gavau jaudinantį jo laišką: „Ačiū, Romualdai, už visą informaciją, kurią man siuntėte apie Lietuvą ir lietuvius. Dėl to mes tarsi arčiau Tėvynės pasijuntame esą. Įdomios Jūsų mintys. Ačiū už kvietimą dalyvauti konferencijoje. Tik kol kas neįmanoma išvažiuoti į Lietuvą. Dabar vėl sustiprėjo politinė įtampa. Truputį teks palaukti. Žinau, kad pavasaris Lietuvoje šaltas, bet vis tiek – PAVASARIS ateis. Pagarbiai Saulius Sidaras“
Mielieji, mūsų tauta iš okupantų patyrė daug kančių ir žiaurumo. Mes privalome visuomet atsiminti senelių, tėvų ir savo pačių patirtas kančias ir visų tautiečių gerus darbus Tėvynės labui.
Straipsnį papildančios nuotraukos teprimena praeities išgyvenimus, išgyvenimus ir gerus žmonių darbus.

Julijos Petniūnaitės portretas.
Autoriaus archyvo nuotr.

Koplytėlė netoli Šaukėnų.
Autoriaus archyvo nuotr.

Nijolė ir Vaidas Vilčikauskai prie Kryžiaus tvirtina lentelę.
Autoriaus archyvo nuotr.

Dvi lentelės ant Tremtinių kryžiaus.
Autoriaus archyvo nuotr.

Vyskupas Eugenijus Bartulis šventina kryžių.
Autoriaus archyvo nuotr.



