Vilniečio Lietuvos rašytojų sąjungos nario – kritiko, prozininko, dramaturgo Algimanto Lyvos recenzija naujai, ketvirtai Mindaugo Peleckio poezijos knygai „Kalbančių žuvų paradas“.
Mindaugas gimė Šiauliuose, baigė Juliaus Janonio gimnaziją ir Vilniaus universitetą. Filosofijos doktorantas. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 23 knygų (mitologijos studijos, monografijos, romanai ir kt.) autorius. Daugkartinis „Šiaulių naujienų“ rengto konkurso „Rudens posmai“, skirto jauniesiems literatams, laureatas. Pirmą knygą išleido 14-kos metų. Iki šiol Lietuvos rekordų knygoje tituluojamas kaip jauniausias Lietuvoje knygos autorius.
Recenzentas atidžiai stebėjo Autoriaus kūrybą, ir fb rašė komentarus. Pribrendo laikas susisteminti ir pateikti kritinius samprotavimus ir išvadas. Recenzentas atsiprašo dėl galimų netikslumų, naivios ironijos, fantastiškų pastebėjimų ir netraktuoja savo požiūrio kaip vienintelio teisingo. Galimi ir kiti, žymiai gilesni, estetiškai pasverti komentarai. Tuo pačiu recenzentas primena, kad šioje apžvalgoje bus kalbama TIK apie lyrinio herojaus išgyvenimus, ir nieko kito.
Verčia suklusti lyrinio herojaus sustiprinto autentiškumo jausmas. Nejaugi kyla abejonė pavirsti kažkuo kitu, bet ne savimi? Gal todėl paskutiniu traukiniu jis skuba į Lhasą sužinoti galutinę diagnozę, aišku, ne klinikine, bet egzistencine prasme. Kalnai neklysta. Ne, lyrinis herojus nesijaučia suklastotas. Aukštikalnių sniegynuose sirpsta itin realios snieguolės, todėl galima jas valgyti, nebijant haliucinogeninio poveikio, nei šaltos ledynų hipnozės.
Yra tik vandenynas, kuris nedega, neskęsta ir neabejoja.
ARGI šie eilėraščiai – tik abejonės? Kuo abejoja lyrinis herojus? „--- kur dingsta virtualybė? --- / --- kur atsiduria realybė? --- “. Atsakymas nerastas, bet RASTA abejonė. Džiūgauja atskridusios šarkos. Lūžta sausos šakos, krenta nesprogstantys kankorėžiai. Ramu.
Lyrinis herojus degančioje gyvenimo galerijoje grožisi paveikslais ir visai nesijaudina dėl gaisro, nebijo ugnies. Paprastas tapybos gerbėjas spruktų, gelbėdamas savo kailį, bet lyrinis herojus ne toks – jis arti, labai arti nušvitimo, kurio net nelaukia, nes laiko nėra – tik amžinas, begalinis DABAR, kurį laikrodžiai negailestingai sukapoja į valandas, minutes, sekundes.
Recenzentas pritaria visoms lyrinio herojaus mintims ir drįsta nesutikti tik su šiuo pastebėjimu: „--- tamsioji materija --- / --- visi ja tapsim --- / --- šviesoje ---“. Mes niekuo netapsime, nes Tikroji mūsų prigimtis nekintanti ir absoliuti.
Lyrinis herojus surado brastą į vėsų krantą, kuris yra tas pats, bet tuo pačiu ir kitas. Atvykęs į sapnų pasaulį, lyrinis herojus parkuoja žvilgsnį į save ir trokšta ne nušvisti, bet pabusti. Šviesos pakanka ir sapne.
Lyriniam herojui teks ilgai bėgti kliūčių (klausimų – atsakymų) ruožu iki pat finišo juostelės. Žiūrovų gali ir nebūti, nes jie nėra privalomi. Tai – dvasinio starto poezija ir pabaigos nebus, kol Autorius rašys eiles.
Toli nuo pasaulio tuštybių lyrinis herojus kerta ego šaknis ir tiria tylą, bet jam trukdo Nasredino juokas ir asiliuko bliovimas. Todėl lyrinis herojus, trumpam nutraukęs dvasinę praktiką, nuveda asiliuką prie gaivaus šaltinio. Asiliukas geria vandenį, o Nasredinas nesijuokia, nes lyrinis herojus jau arti, labai arti vienumos.
Ilgas ir sunkus realizacijos kelias, jis be pradžios, bet turi pabaigą, kuri ateis, kai bus suskaičiuotos visos smėlio laikrodžio smiltelės, išmatuoti visi atstumai tarp visų galaktikos planetų ir, jeigu colinė liniuotė sustings ties juodąja skyle, bus įsiurbti visi konfliktai – vidaus ir išorės (nėra jokio skirtumo), ir Tikrasis Aš bus lygus vienetui, nei daugiau, nei mažiau. Egzistuoja tik Vienas, be antro, o visa kitas – melas, apgavystė ir iliuzijos paradas.
Lyrinis herojus pasiekia aukščiausią supratimą, kad raktai nereikalingi, kad tvirčiausiai užrakintos durys yra atviros, kad tik jis gali deramai įvertinti ir suprasti save, ir niekas kitas. Taip tampama Poetu, nes kiti keliai – smėlis, užlietas betonu, asfaltas ant skaldos.
Nepaisant žiniasklaidos triukų, nėra blogų naujienų. Viskas pasaulyje vyksta gerai ir teisingai. Lyrinis herojus sugrįžta į mišką ieškoti linksmų medžių, nes grybai rėkia, šaukia: „Nereikia mūsų gelbėti“. Grybautojai skuba su krepšiais, pilnais gerų naujienų. Nuostabu. Bet kodėl laimė neturi vardo? Lyrinis herojus žino, kad įvardinta laimė taps bloga ir neteisinga.
Senoji Europa – jauna, o lyrinis herojus dar vaikas. Gal artimoje ateityje jis užpildys balto lapo tuštumą akvarelės vakuumu ir suteiks galimybę grožėtis pastoraliniu peizažu? Gal vėliau skvarbiu žvilgsniu išmatuos epinius tolius?
Daugiaprasmiais posmais lyrinis herojus aktualizuoja savo egzistenciją ir tampa žymiai artimesniu, labiau suprantamu ir aiškiu. Sudėtinga poetinė erdvė pavirsta akvareliniu peizažu ir lyrinėje galerijoje galime atsipalaiduoti nuo gyvenimo problemų, užsimiršti ir grožėtis ryškiais minčių vitražais.
Lyrinis herojus vis dar nepaskiepytas nuo sapno, kuriame kasdien (kasnakt?) konstruojami stebuklai ir stabai. Poezija – tai svajonė apie sunkius, nepakeliamus akmenis, atsargines įkvėpimo dalis, atradimų skeveldras, naujų posmų meteoritus.
Pažanga akivaizdi. Lyrinis herojus jaučia šventumą visur, net ir išdavystėje. Tarsi viskas įmanoma, išsipildo visi troškimai, bet pilnatvė dar nepasiekta – neįmanoma siauroje gatvelėje sutikti lyrinio herojaus ir kartu išgerti alaus, pašnekėti apie poeziją ar gyvenimo prasmę. Tai liūdina, bet nereikia nusiminti, šią netektį kompensuoja puikios Autoriaus eilės.
Lyrinis herojus siekia įveikti giliai į europietišką mąstymą įsirėžusią dichotomiją, būties dualizmo sampratą. Ir kodėl? Juk visi taip mąsto ir suvokia pasaulį. O kaip kitaip? Yra ir kitas mintijimo būdas, bet neužbėkime poetiniams įvykiams už akių ir laukime, ką atsakys, kaip elgsis lyrinis herojus.
Manding, lyrinis herojus teigia, kad negali ir nenori per daug rimtai žiūrėti į pasaulį ir save, todėl visi užsidarymai ir atidarymai nepaaiškina nieko. Pasaulis – netikras, suklastotas ir abejingas lyrinio herojaus džiaugsmui ir kančiai.
Kai pabunda tikėjimas, reikia jį išsaugoti malda, meditacija, šventraščių studijomis, kilniais poelgiais, dorais darbais, nes tik taip galima išlaikyti dvasios pakylėjimą, nurimusį protą ir nenusiristi į hedonizmo liūną. Ir kaip širdyje pabunda tikėjimas? Tai didžiulė paslaptis. Kartais išgirdus varnos riksmą, kartais tolimoje kelionėje, bet dažniausiai spontaniškai ir nelauktai širdies gelmėje iškyla šventykla su maldos vėliavėlėmis, freskomis ir spindinčiais vitražais.
Autentiški artefaktai apdairiai slepiami muziejų saugyklose, o ekspozicijų vitrinose puikuojasi mikliai sufabrikuotos klastotės. Liko tik penki sniego ežerai ir šviesulys – Vairočana. Tik vidiniame muziejuje lyrinis herojus atranda save ir po ilgų ieškojimų suvokia – tai jis (ir niekas kitas) yra Galutinė Tiesa.
Po vandeniu ir virš atmosferos Autorius įveikia akvarelines platybes, įslaptina ir išslaptina spalvas, tapo žaibais. Todėl nevartykite senų prozos knygų (jos ilgos, nuobodžios), išplėškite lapą, sulankstykite lėktuvėlį, išskridę pro atvirą langą ant sniego išbarstykite raides, ir liks tik švari balta poezija. Autoriaus kūryba dvelkia paslaptimi, atskleidžia gilias ir sudėtingas patirtis, ir skaitant šias eiles kaukolės viduje užsidegs elektros lemputė ir bus šviesu ir aišku, į šalį pasitrauks problemos, negandos.
Autorius kuria naują poetinę erdvę, posmai tiesūs it troleibusų laidai, ryškiai dega metaforų lemputės. Nereikia ieškoti aukštų tvorų (jas nugriovė elektros stulpai), nereikia bėgti nei pirmyn, nei atgal, nes minčių žuvys nuplaukė kiek toliau, kur nepasiekia žvejų tinklai...
Priėjęs prie žinojimo šventyklos, lyrinis herojus užkalė duris, ne kitiems, bet sau, kad niekada nepatektų į vidų ir nesužinotų paslapties, nes tiesa gali būti nepriimtina ir baisi. Verčiau ieškoti jos ten, kur nėra jokių atsakymų, nes lyrinis herojus nori būti ne atradėju, bet amžinu ieškotoju.
Tritaškiai – tai Saulės dėmės, poezija – radiacijos laukas, kuriame noksta svaigios metaforos ir nebūtis tampa būtimi, o Žemė – Mėnuliu, ir sausose jūrose vis dar klaidžioja metafizinis kreiseris, iškėlęs aukšto įkvėpimo bures. Ir nebus kūrybinės mirties, tik nauji atradimai, ir gėlių girlianda papuoš lyrinio herojaus milinę. Ir...
Lyrinis herojus tarsi nebuvo niekur išvykęs, todėl buvo visur. Tarsi gyveno ne laike ir ne erdvėje, ir jo AŠ buvo nesurinktas nei iš atomų, nei iš kvantų, nebuvo ir energetiškai įprasmintas. Paskelbtas NIEKUO? O gal todėl JIS buvo VISKUO! Palikime šį klausimą metafizikams ir melomanams. Teskamba muzika... Ir poezija visada geranoriškai talkina, kai siekiama suvaldyti ciferblatų apskritimus ir elipses, ištiesinti saulės laikrodžių šešėlių tieses. Ir ką gi veikti toliau? Ką daryti? Be problemų! Reikia sugalvoti skaičių, prie kurio neįmanoma nei pridėti, nei atimti, šnekėti apvaliais, į nulį nepanašiais žodžiais, stebėti pilnatį, kuri visada pilna, ir skubiai išversti eiles į prancūzų kalbą, kad Svetimšalių legiono karys galėtų pasisemti drąsos prieš šiurpią ataką, ir, jei legionierius liks gyvas, ateis nekviesti atsakymai į visus galimus ir negalimus klausimus...
„Kai paslaptis ateis, tu nepažinsi jos...“ Ar tai viskas? Ne, tai paslaptis...
Lyrinis herojus, pasprukęs iš kreida nubrėžto rato, baltoje spintelėje atras degtukų dėžutę – tai pradinis atskaitos taškas. Iš čia patenkame į pirmąjį slėnį, čia auga gėlės, jos pergalingai svaigina, nejučia galima tapti narkomanu, išprotėjusiu gėlininku, priklausomu nuo įspūdingų alpinariumų grožybių (šie įrengimai sklidini keisčiausių vaizdų, garsų, skonių, aromatų). Antrame slėnyje beveik saugu, bet neprarandamas žmogiškumas, nors virstama sniego leopardu. Slėniuose daug paslapčių ir mįslių, bet tik penkioliktame slėnyje atrandamas stebuklingas degtukas ir laimingai sugrįžtama į baltą degtukų dėžutę. Taigi, stebuklingi slėniai bus atrandami tol, kol Autorius rašys eiles.
Ši kukli recenzija skirta ne tik „Kalbančių žuvų paradui“, bet ir visai naujausiai Mindaugo Peleckio poezijai.
