(Tęsinys)
Apie Girnikų kalną, dar vadinamą milžinkapiu, pasakojama daug legendų ir padavimų. Jie daugiausia susiję su Kurtuvėnų krašte gyvenusiais milžinais, kurie supylė Girnikų kalną.
Kitą kartą, kol dar gyveno milžinai, vienas jų gyvenęs Luponių apylinkėse, o kitas apie Girnikus (Kurtuvėnų valsčius). Iš pradžių milžinai gyvenę didelėje santaikoje, bet paskui pradėję pyktis. Ir vieną kartą taip susipykę, kad ėmė muštis su akmenimis. Girnikų milžinas buvęs stipresnis ir mesdavęs didesnius akmenis, o Luponiškis silpnesnis – mažesnius akmenis. Girnikų milžinas taip įpykęs, kad nustvėręs patį didžiausią akmenį ir sviedęs, norėdamas visai sunaikinti kalną ir milžiną sykiu. Bet nepavykę. Akmuo nukritęs už kalno palei Šiaulių-Gruzdžių vieškelį.
Akmens aukštis 1 m 59 cm, ilgis 21 / 2 m, plotis 2 m. Dabar to akmens mažai bėra, vieną jo dalį nuvežė prie statomos Kužių bažnyčios, o kitą išvežiojo kaimo ūkininkai. Vieną akmenį tekę skaldyti. Jis buvęs su nežinomais ženklais: tartum jis būtų suspaustas penkiais pirštais, kurie visi labai žymiai matomi (Šiaulių metraštis. Informacijos, statistikos ir kraštotyros knyga 1932 metams. Redaktorius P. Bugailiškis. Šiauliai: Šiaulių kraštotyros draugijos leidinys, 1931).
J. Tumas-Vaižgantas užrašė tokią legendą: „Kuršėnuose gyveno milžinas Kuršis, o jo motina Kurtuovė – Kurtuvėnuose. Dar prieš motinos mirtį Kuršis kartą nutarė ją aplankyti, kad gautų palaiminimą. Beeinant pas ją, Kuršio klumpės grimzdo į smėlį, jis kaskart turėjo jas kratyti – taip atsirado kalneliai tarp Kuršėnų ir Kurtuvėnų, Kuršis kelyje užgaišo, ir motina mirė tardama: „Turbūt jis Kuršėnų vieškelyje nuklimpo.“ Tuo metu Kuršis atsisėdęs ant paskutiniojo Girnikų kalnelio, pravirko ir pakalnėje priverkė visą ežerą ašarų. Apsiraminusiam Kuršiui iš tolo ėmė mirkčioti milžinė Šatrija, Kuršis davė jai pašniaukšti tabako, ana ėmė čiaudyti ir pričiaudėjo slėnį tarp Šatrijos ir Girnikų kalno. Drėgnas slėnis kaipmat užaugo giriomis, ir tada jau Šatrija atsviedė Kuršiui kirvį, tas kirtęs, bet vienoje vietoje įklimpo ir prasmego“ (Tumas-Vaižgantas J. Pragiedruliai. – Vilnius, 1978, p. 273-274).
Kraštotyrininkas ir fotografas Balys Buračas apie Girnikų kalną rašė: „Tarp Ventos-Dubysos perkaso ir Bulėnų ežero virš pušų viršūnių kyšo garsusis Girnikų kalnas, žmonių vadinamas Milžinų kapu. Piliakalniu ar pilele jo čia niekas nevadina, nors visus kitus šių apylinkių piliakalnius vadina pilėmis. Šioje apylinkėje daugybė piliakalnių, ir vis ne toliau vienas nuo kito kaip kas keturi septyni kilometrai. Tačiau visų garsiausias yra Girnikų kalnas. Jis ir visų labiausiai gerbiamas yra. Čia, kaip ir ant Šatrijos kalno, buvusi kažkada Perkūno šventovė. Nuo Girnikų kalno į vakarus ir matyti bemėlynuojanti Šatrija. Raganos senovėje turėjusios nuolatinį susisiekimą iš Girnikų kalno su Šatrijos kalnu, o senovės kunigai vaidilos mokėdavę ženklais susikalbėti: naktį padedami ugnies, o dieną – dūmų. Senovėje buvusių šventyklų nė pamatų nežymu. Nors tai buvę labai seniai, kalnas ir šiandien šventu tebėra laikomas“ (Buračas Balys. Pasakojimai ir padavimai. Vilnius: „Mintis“, 1996, p. 196-197).
Manoma, kad senovėje lietuviai Girnikų kalną naudodavę ir kaip savotišką švyturį, vietą karinei signalizacijai, pranešdami apie priešų pasirodymą ar kokias nors nelaimes.
Per Pirmąjį pasaulinį karą, 1915 m., ant kalno vokiečių kariuomenė buvo įsirengusi žvalgybos punktą stebėti visus apylinkės karo veiksmus (Valstybės archeologijos komisijos archyvas Kultūros paveldo moksliniame centre (VAK) 47/ 77, 1935 m., p. 85-87).
Girnikų kalnas – nuo seno mėgstama žmonių susibūrimo vieta. 1905 m. gegužės 7 d. čia statant kryžių, susirinko didžiulė žmonių minia. 1905 m. laikraštis „Vilniaus žinios“ rašė: „Per atvelykį po pamaldų susirinko ant Girnikų kalno nemažas žmonių būrys, gal apie tūkstantį; tokio skaičiaus tas kalnas nuo amžių nebuvo matęs. Graži diena padidino iškilmę, visų veiduose matėsi neapsakomas džiaugsmas. Kunigas vienas, pašventinęs kryžių pasakė labai gražų pamokslą. Tos valandos atminimas pasiliks amžinai“ (Pasirašo Kurtuvėniškis. Spaudos atgavimo metinės sukaktuvės Kurtuvėnų parapijoje (Šiaulių pav.). „Vilniaus žinios“, 1905, gegužės 19, p. 3).
(Bus tęsinys)

Vartai į Girnikų kalną.

Girnikų kalno aikštelė.

Ekskursantai iš Šiaulių Girnikų kalne 1930 liepos 17 d. Fotografja K. Vitkausko. Reprodukcija A. Musneckio. Nuotrauka skelbiama pirmą kartą.



