Lietuvių rašytojas Povilas Višinskis, aprašydamas Žemaitijos vidurio kalvagūbrį, rašo: „Rytuose šio kalvagūbrio atšaka ateina ligi Luokės, kur yra padavimais garsus 106,5 sieksnių aukščio Šatrijos kalnas (antrasis pagal aukštį). Žmonės jį laiko aukščiausiu kalnu galbūt todėl, kad su juo susiję daug legendų; ypač daug pasakojama apie laumes, kurios sulekiančios čia birželio 24 dienos naktį“ (Višinskis, P. Antropologinė žemaičių charakteristika. Sudarytojas Gintautas Česnys. Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 2004, p. 24).

Birželio 24 d. krikščionys švenčia šv. Jono Krikštytojo gimimo dieną – Jonines. Ši diena turi dar keletą vardų: Vasaros saulėgrįžos šventė, Trumpiausios metų nakties šventė, Joninės, Rasos, Kupolė. Senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose minima, kad paprastai šventinės apeigos atliekamos pasėlių laukuose, prie vandens telkinių, ant kalvų, piliakalnių. Nuo neatmenamų laikų Joninės buvo švenčiamos ant Šatrijos kalno ir daug kur kitur. Pagrindinis šios šventės atributas – Joninių laužai – išlikę iki mūsų dienų. Šios šventės metu, dar netekėjus saulei, kam skaudėdavo kojos ir šiaip, tą rytą vaikščiodavo po rasą basi, nes ši rasa buvo laikoma gydančia. Vaikščiodami po rasotą pievą dainuodavo: „Jonų rasa, aukso rasa, lyguo, lyguo“...  Merginos eidavo braukti rasos nuo rugių ir ja plaudavo veidus, tikėdamos, jog jie taps skaistesni. Matyt, nuo šios tradicijos ir kilęs senovinis Rasos šventės pavadinimas (Bartininkas, M. Senovės lietuviai. V, 1993, p. 194-195).

Joninės siejamos su kupoliavimu, paparčio žiedo ieškojimu, laumėmis, raganomis. Apie Šatrijos senovę, ypač apie raganas, kurios Joninių naktį lėkdavusios čia į velnių puotas, visoje Žemaitijoje užrašyta įdomių pasakojimų ir padavimų. Vietiniai pasakojo, kad per Jonines raganos nuo seniausių laikų čionai suskrendančios iš tolimiausių Lietuvos vietovių praleisti trumpiausios vasaros nakties. Jos kūrena ugnį, renka uogas ir neša jas seniui su alksnine nosimi, sėdinčiam prie Joninių laužo. Etnografas ir kraštotyrininkas Balys Buračas rašo: „Didžiausias raganų susilėkimas į Šatrijos kalną būdavęs Joninių naktį. Tada ten, sako, velniai su raganomis veselijas keldavę“ (Buračas, B. Pasakojimai ir padavimai. Vilnius: „Mintis“, 1996, p. 167).

Varnių regioninio parko direkcija rengia Rasų šventę ant Šatrijos piliakalnio. Vasaros saulėgrįža – tai ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties metas. Užlipę į Šatriją gali linksmintis, dainuoti ir šokti kartu su raganomis tik iki pirmųjų gaidžių. Sako, kartą užgiedojus gaidžiams ir patekėjus saulei, raganos galvotrūkčiais stvėrė savo šatras-šluotas ir nuskrido. Tik viena raganiukė neturėjo kuo skristi – lakstė, ieškodama dingusios šluotos ir vis šaukė: „Kur mano šatra?“ Nuo to laiko žmonės kalną praminė Šatrijos kalnu.

Yra užrašyta daugiau pasakojimų apie raganas, kurios skraido, apžergusios avilius ar piestas, į susirinkimus ant Šatrijos kalno. Bene nuo šito šis kalnas ir nuo seniausių laikų buvo žinomas visoje Lietuvoje. Etnografas Mikalojus Katkus rašė: „Šatrijos kalnas net nežinoma, kurioje jis pusėje, bet kiekvienas moka apie jį šį tą pasakyti“ (Katkus, M. Raštai. V., 1965, p. 18, 28).

Knygnešys ir tautosakos rinkėjas Matas Slančiauskas užrašė pasakojimą apie laumių skrydį į Šatriją: „Joninių vakarą vaikis išgirdo savo šeimininko dukteris besitariant lėkti Šatrijos kalnan Joninių vakarotų; o tos mergaitės buvo laumės. Viena su kita tariasi, ant ko būtų geriau joti, ant piestos ar ant avilio (tą sykį ne ant šluotos, kaip paprastai, sako, raganos mėgdavusios joti). Ir nutarė joti ant avilio, o aviliai seniau būdavo kelminiai. Tai išgirdęs, berniūkštis nuėjo sodelin ir įlindo į tuščio avilio vidų. Vakare tos laumės užsėdo tą avilį ir skrenda oru stačiai į Šatrijos kalną. O lekia smarkiai, net kibirkštys eina. Vaiką apėmė didžiausia baimė, neiškentęs ėmė ir persižegnojo. Tik neįvyko dėl to didžiausia nelaimė – avilys su visais jo skraidytojais pasileido kristi žemėn. Kai tas bernas iš to didelio išgąsčio nusikeikė, sakydamas: „Velniai kur ir tos mergos, per jas ir sprandą   nusisuksiu“, nuo to jų avilys vėl pakilo ir nusileido tik Šatrijos kalne. Ten jie visi Joninių naktį linksmai šoko ir gėrė, o paskui tas bernas tik po mėnesio raganų nukamuotas parkiūtino namo“ (Slančiauskas, M. Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai, V., 1975, p. 69).

(Bus tęsinys)

2021 06 26 10

Ant Šatrijos kalno. XX a. 4 dešimt. Iš P. Kaminsko rinkinio.

2021 06 26 13

Joninės ant Šatrijos kalno. XX a. 4 dešimt. Iš P. Kaminsko rinkinio.

 
Straipsnių peržiūros
94594455
Į viršų