Keliaujant po Žemaitiją, būtina aplankyti slėpiningą Šatrijos piliakalnį, esantį prie Pašatrijos kaimo, Luokės seniūnijoje. Tai vienas žymiausių archeologinių paminklų, žinomas dar kaip Pašatrijos piliakalnis su gyvenviete, arba Luokės piliakalnis, ne tik Žemaitijoje, bet ir Lietuvoje. Ši gražiausia Žemaitijos kalva neretai ir Lietuvos kalnų karaliene tituluojama. Ji įrengta vienoje aukščiausių Žemaitijos kalvų (altitudė – 228,7 m). Archeologų manymu, kalvos viršuje XIV a. stovėjusi medinė pilis, o pašlaitėje žmonės gyveno jau nuo II a. prieš Kristų. Čia galėjo būti vienas svarbiausių pagonių tikėjimo centrų, sunaikintų įvedus krikščionybę. Viduramžiais buvo mėginta pervardyti kalvą Šv. Juozapoto kalnu, bet šis pavadinimas neprigijo.
Šatrijos kalnas ir jo apylinkės jau daug metų traukia tyrinėtojus. Čia surasta vertingų archeologinių radinių: IX–XII a. degintinių kapų, laidojimo urnų, ašarinių puodelių, dubeniuotų akmenų, gintaro ir stiklo papuošalų, akmens kirvukų ir kt. Rasta įrodymų, jog ant piliakalnio buvo įsikūrusi gyvenvietė, aptiktos dvi ugniavietės, įvairių gyvulių kaulų, vyriškas žiedas, titnago skeltė, daug žiestos, grublėtos keramikos, puodų šukių fragmentų.
Šatrijos kalno slėpiniai ir tyrimų metu surasti radiniai kelia daug klausimų istorikams, archeologams, mokslininkams. Šatrija apipinta mistika ir legendomis, pasak kurių, čia iš tolimiausių kampelių susirenka raganos, o pati kalva yra žemėmis užpilta bažnyčia.
Senų senovėje žmonės sugalvojo pastatyti bažnyčią. Vieną dieną statė, o kitą rytą žiūri – viskas žemėmis užpilta. Antrą dieną statė iki sutemų – ir vėl po nakties tas pat. Tada sukvietė labai daug žmonių ir per vieną dieną pastatė beveik visą bažnyčią. Velniai supyko. Naktį puolė milžiniškais maišais nešti žemę ir vėl viską užpylė. Taip atsirado Šatrijos kalnas.
Nuo seno žmonės apie kalno pavadinimą pasakoja: kartą per kalvotą Žemaitiją ėjęs milžinas, prisipylęs pilnas kišenes žemių. Pavargęs prigulė pailsėti ir užmigo. Jam bemiegant čia pat atlėkė pelės, kurios ieškodamos maisto pragraužė milžino kišenes. Milžinas atsibudęs, pamatęs, kad jo kišenės kiauros, labai supykęs ir sušukęs: „Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!“ Pelės kaipmat išsilakstė ir taip kilęs Šatrijos pavadinimas.
Kitas pasakojimas byloja, vienąsyk ėjęs per kaimą milžinas ir nešęsis kepurę žemių. Suloję šunys, milžinas jų išsigandęs ir puolęs bėgti. Kepurė iškritusi jam iš rankų, žemės išbyrėjusios ir toje vietoje atsiradusi Šatrija.
Šatrijos kalną savo kūryboje mini žymūs Lietuvos menininkai: poetai Maironis, Kazys Bradūnas, dailininkai M. K. Čiurlionis, A. Žmuidzinavičius ir kt. Rašytoja Marija Pečkauskaitė pasirinko Šatrijos Raganos slapyvardį. B. Buračas aprašydamas Šatrijos kalną rašė: „Šatrijos kalnas labai brangus lietuvio širdžiai. Daug kartų jis mūsų tautiečių krauju aplaistytas ginant savo kraštą nuo plėšrių kryžiuočių. Ir Vytautas ne kartą yra aplankęs Šatriją krikštydamas žemaičius. Ir dabar kiekvienas geras lietuvis, savo tėvynės mylėtojas, turėtų aplankyti tokią istorinę vietą“ (Buračas, B. Pasakojimai ir padavimai. Vilnius; „Mintis“, 1996, p. 168).
Atvykus prie piliakalnio ir stovėjimo aikštelėje palikus automobilį, verta pasikelti laiptais į viršų. Piliakalnio vakarinis ir rytinis šlaitai labai statūs, daugiau kaip 25 m aukščio. Kalno link veda puikus pėsčiųjų keliukas, aukštėliau pereinantis į terasuotą taką, vedantį link medinių laiptų. Tad nuo jų nesunku pasikelti laiptais į viršų. Kopti geriausia neskubant, akimis aprėpiant puikią kraštovaizdžio panoramą, kuri išsiskiria kalno šlaitų žaluma, ryškia laukų augmenija
padabintomis pievomis, žaliuojančia miško paklote. Piliakalnio viršuje ovalo formos aikštelė, stūkso iš akmenų sudėtas aukuras. Nuo kalno viršaus galima pamatyti ir kitus didesnius kalnus – Medvėgalį, Girgždūtę, Moteraitį, Sprūdę, matosi Telšių katedros bokštai. Kalno apylinkės priklauso Šatrijos kraštovaizdžio draustiniui.
(Bus tęsinys)

Ekskursantai prie Šatrijos kalno. Apie 1930 m. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Šatrijos kalnas. Apie 1930 m. Atvirukas. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Šatrijos kalnas. Jono Nekrašiaus nuotr.



