Begalinės šviesos ir spalvos lenktynės, kai vienos drobės ribose yra nuolat rungiamasi su pačia šviesokaitos permaina, apykaitos pamaina. Kai nuo žiedlapio į žiedlapį vis perbėga, kai į jį peršoka visas surinktas ir atrinktas šviesokaitos, šviesomainos pokytis. Tokia švieoskaita – tai tapybinis bandymas pagauti patį spalvos prieglobstį, išvaduoti, išvesti visas bijūno spalvas į jų permainos ir į spalvų rungties, jų pokyčio parengties lauką. Kiekvienas žiedas yra savotiškame parengties lauke, o tuo pačiu ir savos užduotoje raiškoje, jis savo spalvinėje drėgnoje apybraižoje gaudo ir pagaliau pagauna ieškomas spalvas. Mes ir stebime tas begalines pagavas bei atodangas. Spalvų pagava ir spalvų atodanga tuos visus perregimus žiedlapių paviršius paverčia apsunkusiais ir įmirkusiais gėlės vardais, jos įvardžiais ir jos įvaizdžiais. Čia pačius gėlių vardus ir jų pasakojimus perkeičia spalvos, jų žydėjimo lemtis įtraukia vis naujus emocinius virsmus. Virsmus, kurie aitriai ryškina bijūnų žiedų pavidalus, kurie skaidrina, blyškiai ataušina, paverčia vėl baltais, pradžios ieškančiais žiedlapiais. Ryškumas ir skaidrumas netrukdo ieškoti pačių žiedų, jų puokščių, kompozicijų prasmėms toliau pasklisti, išeiti iš savęs, save peržengti. Sodrus ir aitrus savo trauka gėlių organiškumas bei ornamentiškumas kuria nesiliaujančias spalvos pagavos pratybas. Leidžiant spalvai nuolat varžytis su šviesa, šviesai atverti spalvos sluoksnius, posluoksnius, jai skleistis ir sklisti, jos raiškiai įvairovei virsti išsklaidos nuotaika. O nuotaika nueina ilgą kelią nuo įprastos fizinės raiškos į emocinę raišką. Fizinė raiška, emocinė raiška čia visada nueina, nubėga toliau, įveikia bet kokį nekantrumą. Nubėga toliau už iliustravimą į patį žydėjimo permainos liustravimą, nuo perregimumo nukreipia į patį neregimumą. Bet tas žiedų nukreiptumas platus, neįkyrus, neprimestinis, nors ir visai neatsitiktinis veiksmas, ties įdaiktinimo ir išdaiktinimo, įžiedinimo ir spalvos išžiedimo riba, bet visada pačios šviesos globoje.
Vėlesnę plėtotę galima pradėti ir nuo gėlių nuovokos ir jų apyvokos, nuo jų padiktuotos etimologijos, suvokiant, kad šių gėlių spalvos baugščios, kad viena kitos bijo. O kalbant plačiau, tai tos spalvos paviršiuose yra laukiančios kitos spalvos. Kiekviename žiedlapyje, jų nekantrioje perbėgoje, šuoliuojančioje priebėgoje jų reikia sulaukti. Nes jos ir žymi savo įsižiebiančia spalva patį laukimą, pirminį ir vis atnaujinamą laukimą. Kai nuo vieno žiedo, nuo vieno žiedlapio ant kito ateis, atsiris ta šešėliuota gausa, ta turinti ateiti, turinti nušvisti spalva. Laukiame atsirandančios, permainos banga atsiritančios gausos. Nes spalva čia – nušvitimo kupina permaina, ji ir yra ta niekada nenusibosianti permaina. Mūsų bodesį ir mūsų nekantrumą įveikianti permaina. O pati spalvos permaina – tai visada yra aktyvi, tuo pačiu ir meditatyvi, į patį žiūros susitikimą vedanti permaina. Spalviškai įaitrinanti ar atvėsinanti, vedanti per įkaitinančius ir vėl atvėsiančius įspūdžius permaina. Įsižiūrėjimo laukianti ir sulaukiama sužydėjime permaina.
Baimingame pokytyje, paties bijūno galioje, visoje jo žiedų viešpatijoje, ten, kaip tik ten yra tam tikri ir tik tikrinami spalvos apmatai. Apmatai nenustygstančių spalvinių judesių, jų užmačių apmatai. Tik apmatai, tarsi be baigmės, be rezultato, be jokios sąmatos. Tarsi tie žiedai kalbėtų ne tik apie žiedus, tarsi jų sklaidoje esama, save žiedžianti, laikina tikrovė, permainos palaiminta, baimingos permainos tikrovė. Žiedų kalba čia ir prabyla tokiame baimingame pokytyje, kai pati permaina nukreipia dėmesį nuo to, kas yra savaime linko to, kas yra savyje. Yra tas judrus ir takus maršrutas tarp paraudusios ir išbalusios spalvos, su kitų spalvų bei atspalvių stebėsena, su jų patarimu ir jų pritarimu.
Tokiame baimingame, jaudulingame, žiedlapių svarume įsikurianti spalva tarsi nori nunokti, spalva siekia įsikurti, įsismelkti, pagaliau pati spalva turi savyje palėpti visą raiškos vaizdą.
Minkštais ir trapiais žiedlapių klojiniais, pačiais spalvų syvais juda ta žydinti permaina.
Persiklojantis perbėgimas, laikina ir greita priebėga, laikinas ryškumą išgarinantis, blyškumą sugeriantis pokytis. Toks persiklojantis perbėgimas, tarsi perregimas perbėgimas, kai kiekvieno bijūno žiedlapio spalva tampa tam tikra uždanga, baiminga uždanga. Yra čia regimas tas kelių spalvų slinkties, jų valkties šokis, yra ir kelių spalvų ritmingas maršrutas.
Bet čia juntamas ir slėpties atsiradimas, kai pokyčio slėptyje pradingsta, laikinai išnyksta, subliūkšta įprasta galia. Tokios spalvų slėpynės žieduose, jų žiedlapių užsklandose, čia paties bijūno metaforiškos gaudynės, šalinimosi nuo savęs gaudynės ir begalinės klajonės. Klajonės iš spalvų išgąsčio, kai spalvų išgąstis dingsta permainoje. Pro įraudusį išgąstį, pro išgąsdintą, įkaitintą raudonį prasiveržia ir kitos žiedų spalvos. Tada raudonio prarajoje pajuntama tam tikra atrama, pamatoma ta atraminė, raminanti pradžia. O tai yra pati balta, kuri nerodo gryno baltumo, nes ketina, siekia tokio žydėjimo permainos melodikoje ir toliau balti.
Kitas dalykas – tai pats spalvų atvartų išsišakojimas, sklaidos įsižiebusios spalvos ir įsižiedusios, žiedu pasiekiamos apsupties išsiskleidimas. Išsikleidimas ir tapimas žydinčia permaina, tąsia ir gausia permaina, kuri yra baiminga permaina, nuojauta ir nuotaika valdoma permaina. Baiminga permaina, nes regime perbėgą, nesibaigiantį spalvos perkėlos maršrutą. Perbėga tampa priebėgos, prieglobsčio paieška spalvų mainuose. Tai nepaliaujamas bėgimas iš žiedo į žiedą, nuo žiedlapio ant žiedlapio klojant naują išraišką. Visai kitaip tai gali būti įvardijama ir kaip nužydėjimas, kaip ėjimas link numanomos pabaigos. Nužydėjimas be jokio vytimo, be jokio glebimo perteklingose jungtyse, perteikiamose teiktyse. Žiedo spalvos šviesa vis kažką atveda ir kažką iš čia išveda. Kol paveikslas nenurimsta, kol baimingas, nerimastingas laukimas stebint šią žiedų žaismę visko, ko reikia, neprisipildo, kol paveikslas iš baimingos užuomazgos iš tėkmingos užuolankos, iš pačios kaitos, spalvos kaitros nepradeda teikti, nepradeda trykšti sava šviesa. Čia ta virsmo galia, kai baimingumas, nekantrumas virsta permainos galia. Kai visa spalvų kontrastinga fliuktacija ima rodyti kitą žaismę. Kai permaina žaisdama neklusnumu rodo naujų jėgų verpetus, įtraukia į naujų galimybių sūkurius, vedžioja po bijūno resurso, rezervo duburius. Čia visos tos spalvingosios galimybės virsta vizualinio laukimo tikimybėmis. Nes pačios vizualinės tikimybės pamerktos puokštės galimybėse yra begaliniai apmatai. Vizualiniai apmatai matomų ir matytų spalvų užmačių. Jos yra rimstančioje žiūroje apsistojusios, rymančioje spalvoje sustojusios permainos pusiaukelėje. Kai paveikslo šviesa, kai bijūno žiedo šviesa virs reikiama, norima pagava.
Bijūnuose, jų raustančioje, auštančioje ir blėstančioje, atsiveriančioje ir užsisklendžiančioje galioje, tame juntamos permainos, gaudomos ir stebimos gaivos kelyje, čia tos svarbios spalvinio baimingumo, baugumo spalvio pratybos. Baimingos ir tuo pačiu viltingos nuostabos, išgąstingos nuostatos padiktuotos pratybos. Kai žiedo, jo žydėjimo atvertis pratina atsiverti, atsimerkti, atsibusti kaitriai kaitai, gaiviai vėsai. Kai siūloma tokioje žiūroje, tokioje paveiksliškoje steigtyje, tokioje spalvų teiktyje rasti vizualinės drąsos, koloringos kantrybės. Drąsos išvysti permainingume reikiamą tapsmą, tapomą žiedų skleisties gausoje tą perteklingą tapsmą. Koloringos kantrybės, nes reikia nueiti visą puokštės permainos kelią nuo dienos šviesos iki pačio paveikslo šviesos ir atgal. Nes tikroji šviesa niekur neskuba, ji tik vaikosi kitas šviesas pasaulio šviesoje. Įsižiebdama, savo esmę, savo išraišką pateikdama maršiuose mirksniuone. Deginančiuose spalvų blyksniuose, jų žybsniuose, ten ta regėta ir užgesinta praregėjimo šviesa. Kita vertus, ten sulaukta ramybės, naujai surinktos, žiedais sukomponuotos ramybės šviesa. Šie bijūnais ir jų žiedais užpildyti, ritmingi ir baimingi paveikslai – tai regos ir minties pratybų paveikslai. Paveikumo paveikslai, baugščios nuojautos įžiebiami, o tuo pačiu jau žydėjimo įžiebtos kontrastingos vilties paveikslai.
