1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą tuoj prasidėjo represijos prieš jos gyventojus. Okupantas žinojo, kad dauguma Lietuvos gyventojų jų nekentė, nors kai kurie sutiko ir su gėlėmis. Dar Lietuvai „neįstojus“ į Sovietų Sąjungą, liepos mėnesį, Lietuvoje jau buvo suimta ir įkalinta apie 2000 nepriklausomos Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų, inteligentų, verslininkų, valdininkų. Buvo paleistos visos visuomeninės organizacijos, sustabdyta iki tol Lietuvoje leistų laikraščių ir žurnalų leidyba. Net tokios nekaltos organizacijos kaip filatelistai, esperantininkai buvo laikomos priešiškomis naujai proletariato valdžiai.
Buvo suregistruoti organizacijų nariai, o Šaulių sąjunga ir politinės, net kairiosios partijos, kaip socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai, buvo „kontrrevoliucinės“ ir jų narius siekiama sunaikinti.
Jau praėjo 80 metų, kai sovietinė valdžia Lietuvoje surengė ir įvykdė masinį Lietuvos gyventojų – inteligentų, karininkų, visuomenės veikėjų, verslininkų, pasiturinčių ūkininkų ir kai kurių kriminalinių elementų – šeimų ištrėmimą iš Lietuvos į atšiaurius Sovietų Sąjungos regionus – Sibirą, Altajaus kraštą, Komijos šiaurę.
Geležinkelio stotyse vyrai nuo šeimų buvo atskirti, nuvežti į lagerius, kur po kiek laiko buvo nuteisti ilgus metus dirbti katorgos darbus miškuose, kasyklose ar statybose. Daugelis jų neištvėrę bado ir šalto klimato, mirė. Kai kurie už priklausymą „kontrrevoliucinėms“ organizacijoms – Šaulių ir Tautininkų sąjungoms – buvo nuteisti aukščiausia bausme ir sušaudyti.
Moterys, nebeturintys jėgų dirbti seneliai ir vaikai buvo nuvežti į tremties vietas ir turėjo gyventi nežmoniškomis sąlygomis bei dirbti sunkų darbą miškuose, kolchozuose ir badauti.
Valdžia iš anksto ruošėsi trėmimams, numatė, kiek žmonių reikės ištremti, kiek tam reikės kareivių ir milicijos, kiek reikės paruošti tremtiniams vagonų, kokiose stotyse reikės formuoti ešelonus.
Iš Lietuvos 1941 m. birželio 14-17 dienomis, per „juodąjį“ birželį, buvo ištremta apie 30 000 įvairių tautybių (lietuvių, žydų, lenkų) žmonių. Birželio 15-22 dienomis iš Lietuvos su tremtiniais išvyko 19 ešelonų, kuriuos sudarė 871 geležinkelio prekinis vagonas. Vagonuose buvo įrengti keliaaukščiai gultai, maži langeliai apraizgyti spygliuota viela, gamtiniams reikalams atlikti padaryta skylė, neatskirta nuo bendros vagono erdvės, nors vagone buvo vežamos ir moterys, ir vyrai. Tremtinių kelionėje beveik nemaitino, tik kai kuriose stotyse atnešdavo vandens. Kelionėje mirusius, nes buvo vežami ligoniai ir kūdikiai, išmesdavo pakelėje. Jokios medicinos patalpos nebuvo, nors kai kurios moterys kelionėje net ir gimdė...
Į geležinkelio stotis tremtinius vežė sunkvežimiais. Kareiviai stovėdavo kėbuluose ir stebėdavo, kad kas nors iš kėbulo neiššoktų ir nepabėgtų...
Tremtiniams susiruošti duodavo pusvalandį, kai kur ir ilgiau, tai priklausė nuo tremėjų malonės. Leisdavo šeimai pasiimti pinigų ir 100 kilogramų krovinį: maisto, drabužių, indų... Kiti daiktai buvo konfiskuojami, kaip ir juvelyriniai dirbiniai iš brangiųjų metalų.
Gerai prisimenu šį trėmimą. Man jau buvo 13 metų, buvau baigusi dvi Telšių gimnazijos klases. Iš mūsų miestelio Luokės tą rytą (trėmimas prasidėjo 2-3 valandą nakties ) ištrėmė pašto laiškininko Gudavičiaus šeimą, Luokės pieninės buhalterio Gelguto šeimą, buvusio policijos nuovados viršininko Sudinto šeimą, Genovaitę Petkevičienę su dvejų metų sūneliu (jos vyras Justinas buvo suimtas kartu su 19 Luokės valsčiaus vyrų prieš Gegužės 1-ąją), mokytojo Mikalausko žmoną su dviem dukrelėmis (Mikalausko nebuvo namie, sugrįžęs namo ir sužinojęs, kad šeima išvežta, Mikalauskas pats nuvažiavo išsiaiškinti į Telšių saugumą. Tuoj ir jis buvo patalpintas į atskirtų nuo šeimų vyrų vagoną ir išvežtas į Sibiro Rešotų lagerį. Šeimos jis daugiau nematė.) Norėjo ištremti ir suimto Upynos vargonininko Jucio žmoną su dukrele, bet jų namuose nerado. Suėmus vyrą, jos iš Luokės išvažiavo pas gimines į kitą rajoną.
Birželio 15 d. iš Luokės kareiviai išvežė darbininką Stasiulį. Valdžia aiškino, kad jis vagiliavo – buvo pavogęs aviną. Išvežė ir labai neturtingos našlės Gedvilienės devyniolikmetę dukrą Julę. Julė dirbo Eigirdžių aerodromo statyboje. Kareiviai pasiėmę seniūną Mironą važiavo į aerodromą už 20 kilometrų Julės ieškoti. Atseit, Julė buvusi prostitutė, bet apie tai miestelyje niekas nekalbėjo. Motina neturėjo, ko Julei įdėti, mano mama nunešė gabalą lašinių ir duonos kepalą kelionei.
Kai vežė inteligentus, kai kas net džiaugėsi, nes „buržujus veža“, bet kai išvežė Stasiulį ir Julę, niekas nebesijautė saugus...
(Bus tęsinys)
